Tim.guenard. .stipriau.uz.neapykanta.2007.lt 106nq

Tim Guenard

K ata likų

pasaulio leidiniai

UDK

840 -9 4 Gu81

Versta iš: Tim Gurnard Plus fort que la haine Presses de la Renaissance, 1999

Iš p ran cū zų kalbos vertė G IN T A R Ė K A LU Š K E V IČ IŪ T Ė

Ketvirtoji laida

I viršelio pusėje - T im o nuotrauka, daryta vieną d ieną prieš tai, kai jį p aliko m otin a.

© Presses de la Renaissance, 1999 © U A B .K a ta lik ų pasaulio le id inia i“, 2007 ISB N

9 7 8 -9 9 5 5 - 2 9 - 0 2 4 - 7

Ši knyga skiriama tiems, kurių atmintis sužeista, tiems, kurie negali atleisti, tiems, kurie kenčia ir šaukiasi vilties.

Pratarmė LIETUVIŠKAJAMVERTIMUI Pamesti, m ušam i, išnaudojam i, apgauti vaikai. V aikai, nepatyrę meilės, žiaurūs, atstumti. Jie jau prarasti? A r jiems nėra lem ta patirti laim ę ir padaryti kitus laimingus? Jiems niekada nepavyks rasti savo vietą visuomenėje, nepavyks susirasti draugų, darbą? A r sugebės jie adeisti patys sau ir tiems, kurie juos sužeidė? O gal visam laikui jų širdyje ir kūne pasiliks žiaurumas, toji neapykanta, kilusi ne iš jų pačių? D ažnai į šiuos klau simus girdim e tą patį atsakymą: „N ieko iš tokių vaikų nebus, negaiškime su jais laiko“. Knyga, kurią skaitysite, liudija ką kita. N e, tai nėra moks linis įrodinėjimas. T a i įrodymas meile, adeidim u, viltim i, suteiktu pasitikėjimu. T a i pats tikriausias ir kartu sunkiau siai pasiekiamas įrodymas, skatinantis kiekvieną apmąs tyti savo požiūrį. Tim as ne pats išsigelbėjo. Jis liudija, kad

7

Tim Guenard

kelią pakeisti jam padėjo visi sutikti žmonės, supratingu m o žvilgsniai, padrąsinantys žodžiai, mokėjimas priim ti. T im u i, kaip ir kitiem s, jo žiaurumas visų pirm a buvo patirto sm urto pasekmė. T a i turėjo išsiveržti. Tačiau rei kėjo rasti ir kuo jį pakeisti. Prieš keletą metų knygą man padovanojęs žmogus rašė: „Ši knyga pakeitė mano gyvenim ą“. Šis pasakojimas neleidžia likti abejingiems. Žodžiai per sm elkia kūną ir širdį, nes kyla iš gyvenim o. Žiaurum o žodžiai skaudina, neapykantos - gąsdina, liū d n i žodžiai pravirkdo, meilės - taip pat. G a l jie padės vaikams, patyrusiems prievartą, m ušim ą, išnaudojim ą ir meilės stygių, susitaikyti su savim i, su gyvenim u, džiaugsmu ir meile. O mes, su šiais vaikais bendraujantys suaugusieji, leiskime, kad mus paliestų kiekvienam e iš jų gyvenančios paslap ties grožis. Žm ogaus širdies gelmė yra stipresnė už neapykantą. Susitaikykim e su žm ogum i.

T

ėvas

K r yžiaus J o n a s ,

Šv. Jono bendruom enė, Pagalbos programos gatvės vaikams „Šv. Jono vaikai“ vadovas

Įspėjimas Reikėjo daug tylos ir meilės metų, kad galėtum beveik viską pasakyti.

T a i, ką pasakoju šiuose puslapiuose, išgyvenau pats. T a i ne romanas. Nesu pratęs rašyti, ir teatleidžia man skai tytojas už neliteratūrinį šių eilučių stilių. Labiau mėgstu kalbėti. T y čia pakeičiau pavardes ir vietovardžius, kad nekom prom ituočiau kai kurių asmenų. T ai vienintelis nukrypi mas nuo tiesos, kurį sau leidau. Tebus atleista ir už netikslias datas. Vienam e gyveni me teko nugyventi keletą. Prisim inim ai kartais susipina. Nesvarbu. Esu savo vilties amžiaus. Iš drovum o nuslėpiau ir tai, kas paprastai neviešinama ir yra visiškai intym u.

9

Tim Guenard

N utylėjau dėl to, kad m an padarytu blogiu neįkalin čiau kai kurių asmenų. N e n o riu jiems sukliudyti keistis. Jie turi teisę mane nustebinti. Liu d y ti pradėjau tik tada, kai m irė m ano tėvas, - iš pagarbos šiam žm ogui, kurį norėjau nužudyti ir per kurį išm okau m ylėti, jam žengiant per D id įjį Slenkstį. Tesiilsi jis ramybėje.

Įžanga M a n o gyvenimas yra tiek pat sužalotas, kiek ir m ano veidas. V ie n nosis buvo sulaužyta dvidešim t septynis kartus. D videšim t trys lūžiai - bokso, keturi - m ano tėvo. Pačių žiauriausių sm ūgių susilaukiau iš to, kuris būtų turėjęs paim ti mane už rankos ir pasakyti: „Aš tave m y liu “. Jis buvo Irokėzas. K a i m ano m otina jį paliko, tėvas išprotėjo nuo alkoholio. Jis buvo mane sumušęs beveik m irtinai, paskui naikinim o žaidim ą tęsė gyvenimas.

M a n e gelbėjo tik trys svajonės: b ū ti išvarytam iš pa taisos kolonijos, kur buvau pasodintas, ir iki šiol tokio žygdarbio niekam nebuvo pavykę atlikti; tapti gaujos va deiva; nužudyti savo tėvą.

11

Tim Guenard

Įgyvendinau jas. Išskyrus trečiąją. Nedaug trū k o ... Daugelį metų išgyventi padėjo keršto ugnis. Į neapykantos kalėjimą manęs atėjo aplankyti meilės kupini žmonės. Jie ir parklupdė mane širdyje. T a ig i tiems, kuriuos mūsų visuomenė atmeta - sužalotiesiems, iškreip tiesiems, invalidam s, „nenorm aliem s“, - esu skolingas už savo gyvenimą. Ir už nuostabią meilės pamoką. Šią knygą skiriu jiems. Padėjusiems m an atgim ti.

Nelauktas susitikimas su M eile perkeitė mano gyvenimą. D a b a r gyvenu d id eliam e šviesiam e nam e, L u rd o aukštumose, su M artina, savo žm ona, Eglantina, Lioneliu, Kateri ir T im o tie ju m i, m udviejų vaikais. D a r gyvena keletas asmenų, kurie apsistoja pas mus prieš besileisdami į tolesnį savo kelią.

Šį rytą ant kalno šlaito sustačiau avilius. Rytoj juos nu nešiu kitur, prie kitų gėlių, kitų kvapų. Mėgaujuosi tyla ir kalvomis, kurios savo šuoliais nuneša mane horizonto link. A p lin k mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas su tvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likim o melodiją, savo genetinio kodo perduodam us nekintam us įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo už program uoto elgesio. Žm ogus gali. Žm ogus yra laisvas. Žm ogus laisvai gali pakreipti savo lem tį geriausio arba blogiausio link.

12

STIPRIAU UŽ NEAPYKANTĄ

Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį fatališkum ui. Priverčiau m eluoti genetiką. Štai manasis pasididžiavim as. M a n o vardas Filipas, bet vadina T im u , nes šis irokėziškas vardas yra T im id y . T ai reiškia „žirgų viešpats“. Sun kiau buvo prisijaukinti savo sužeistą atm intį nei laukinį grynaveislį žirgą. Guenard galima versti „stiprus viltyje“. Visuom et ti kėjau stebuklu, net juodžiausią naktį nepraradau šio tikė jim o ir šiandien to paties lin kiu kitiems. Iš savo protėvių indėnų paveldėjau savybę nebijoti aukščio. Bijau tik pačios siaubingiausios prarajos — ne apykantos pačiam sau. O gąsdina vienintelis dalykas - nepakankamai mylėti.

Jei nori būti vyras - reikalingi kiaušai, o jei nori būti m ylintis vyras - reikia dar didesnių. Po ilgų kovos metų su tėvu, savimi ir savo praeitim i, užkasiau kovos kirvį. Pakviestas papasakoti apie savo chaotišką gyvenimą, sė du už savo seno autobusiuko vairo ir keliauju į susitikimus: Prancūzijoje, užsienyje, bendrauju m okyklose ir kalėjimuo se, bažnyčiose ir kongresuose, stadionuose ir miestų aikštėse. G a liu paliudyti, kad sunkiausia yra atleisti. T a i pats kilniausias žmogaus poelgis. Pati gražiausia mano kova.

M e ilė yra mano galutinis smūgis. T a ig i nuo šiol žengiu taikos keliu.

13

Tretieji metai. PALIKTASGRIOVYJE Ji manęs nepabučiuoja, nepasako m an „iki pasima tym o“. N ieko , nė žodžio. M oteris nutolsta. Baltais auli niais batais... M a n treji, ir m ano m otina ką tik pririšo mane prie elektros stulpo šiame kaim o kelyje, kuris veda į niekur. Ji įlipa į savo autom obilį šalikelėje. N utolsta, dingsta. M atau vien rūką. T iesiu rankas. Lieku vienas. N aktis ap gaubia mišką, iš kurio tamsos išnyra pabaisos.

Štai vienintelis ryškus vaikystės prisim inim as apie m o tiną. Tolstanti nugara ir aukšti balti auliniai batai. Kaž kas nueinantis... Ji buvo šešiolikos, kai pagim dė mane, o po trejų metų pametė: tą dieną, kada išėjo gyventi pas savo naują išrink tąjį. Jos gyvenime man nebeliko vietos.

14

STIPRIAU U Ž NEAPYKANTĄ

A nkstų rytą žandarai mane atrado susalusį ir persigandusį. Parvežė pas tėvą. N ežinau, kaip jį surado, nes kalbė ti aš nebegalėjau. M a n o tėvas dirba apsauginiu vienoje ambasadoje Pary žiuje. Lieknas ir didžiulis vyras, panašus į skroblą - kum pa nosim i ir juodais savo protėvių plaukais. Šis tylus adetas negali nuslėpti savo indėniškos kilmės. T a i retas galiūnas, kurio jėga prasiveržia staiga - baisi kaip žaibas ar strėlę šaunantis lankas.

Senelė pasakojo m an, kad vieną kartą matė jį bare be siklausantį, kaip trys baltieji idiotai tyčiojosi iš jo rasės. Jis tai išklausė be žodžių, net veidas nevirptelėjo. Vienas bal tasis tyčia lengvai kliudė jo rankovę, tada kartu su savo abiem sėbrais apsvaigę nuo sm ūgių akim irksniu atsidūrė ant kilim o. O m ano tėvas, atsirėmęs alkūnėm is į barą, dar užsisakė alaus, tarsi būtų ką tik nubraukęs dulkes nuo pe ties ar nubaidęs uodą. T a i karvedžio, kurio nepažinau ir kurio kraujas teka mano gyslomis, sūnus. Aš didžiuojuosi savo seneliu. Šis indėnų m enininkas per A ntrąjį pasaulinį karą įstojo į K a nados armiją ir tarnavo oro pajėgose. N aciai, palaikę jį žydu, paėmė į nelaisvę, nes buvo apipjaustytas, ir išsiuntė į m irties stovyklą Vokietijoje. Didžiuodam asis šiuo pa niekinim u, irokėzas savo budeliams niekuom et nenorėjo pasakyti tiesos. Po trejų nežm oniškų kankinim ų m etų jis mirė, kai iki karo pabaigos buvo likę keli mėnesiai. Senelė nuo jo gavo tik kelis žodžius: „Aš didžiuojuosi mirdamas su savo broliais žydais“.

15

Tim Guenard

Ši drąsi moteris niekada negalėjo patikėti vyro, kurį taip aistringai m ylėjo ir vadino „Auksine ranka“, m irti m i. Priem iesčio lūšnose šiaurės Prancūzijoje, sename gin klų sandėlyje, ji viena išaugino trylika savo vaikų, prie kurių dar prisidėjo du vienos iš dukterų, sušaudytos už dalyvavimą pasipriešinime, mažyliai. T ik praėjus penkeriems metams po išlaisvinim o ji gavo našlės pensiją, dole riais... Iš šio lobio ji nusipirko žemės ir išdalijo ją savo vaikams. M a n o tėvas, taip pat kanadietis, dalyvavo Vietnam o kare am erikiečių laivyne. Jis išgelbėjo savo leitenantui gy vybę, ir šis nepamiršo to poelgio. Po daugelio m etų tapęs diplom atu, patikėjo jam savo apsaugą.

M a n o tėvas palūžta. M o tin o s išėjimas jį pakerta pa čiame skrydyje kaip kulkosvaidžio serija. Jis visiškai su knium ba, nes nieko neįtarė. Jis, nestabilus ir nenuspėjamas, vis labiau ir labiau ge ria ir atiduoda mane vienai iš savo seserų, kuri gyvena kaimynystėje. Gyvendamas pas šią švelnią m oterį, pirm ą kartą pati riu laim ę būti mylimas. A š išmokstu stovėti ant savo ko jų, po to ir vaikščioti, glostyti m edžių kamienus, savo pa slapčių sergėtojus. Žiūrėdam as į viduram žių gobelenus, išm okau svajoti. Stebint tuos įsiutusius raitelių būrius ir jų žiaurias kovas, manyje užverda protėvių karių kraujas. Ši laim ė, ta švelni narkozė tėra tik trum putė m ano gyve nim o atkarpa.

16


Po kelių mėnesių tėvas sugrįžta manęs pasiim ti. Pa mačiau padidėjusią šeimą: jis susimetė su m oterim i, kuri labai panaši į itališką „m am m a“: juodaplaukė, apkūni. Ji turėjo penkis vaikus. T a d visi įsikuria pas mus kaip savo namuose. - Štai tavo naujoji mama, pabučiuok ją, - sako man tėvas. - G a li ją vadinti M a m a ... M anyje vyksta tikra sumaištis. Atsisakau ją šitaip va din ti, nors degu troškim u susirasti m otiną. Šios moters akys tamsios kaip rūsio anga. Jose neaptinku jokios m ei lės šviesos. Ji apkabino mane šypsodamasi veidmainiška, pasalūniška šypsena, žnybdam a į ranką virš alkūnės. Žin au , ji niekuom et netaps mano m otina. Ji pasiėmė mano tėvo širdį, bet niekada nepakeis tos, kuri mane iš nešiojo; tos, kuri vieną vakarą paliko mane pakelėje, at gręžusi nugarą, avėdama aukštus baltus aulinius batus. N iekuom et nesupratau kodėl.

Ketvirtieji metai. ŠUNSBŪDOJE Tarytu m ir gyvenu su savo netikrąja šeima: su jais val gau, miegu, o kartu su jais negyvenu. Esu svetimas. Su m anim i elgiamasi kaip su nekenčiam u parazitu. Vakarais tarsi išgelbėtojo laukiu savo tėvo. Neslėpda mas to, nekantrauju jo grįžtant. Įdėmiai klausausi, ar neišgirsiu žingsnių laiptinėje. Vilties duris man atveria raktas spynoje. Atsigręžiu į galingą siluetą. Visa mano būtis tyloje maldauja vieno žvilgsnio, vienos šypsenos - veltui. Jis puo la prie mano netikrosios motinos, netikrų brolių, netikrų seserų. Juos apkabina, bučiuoja, myluoja. Tarsi norėdamas mane sužeisti, atkeršyti ir pasakyti man: „Štai ko tu netu rėsi! T u per daug man prim eni savo m otiną, tą m oterį, kurios nesugebėjau išsaugoti nei padaryti laim ingos“. A š esu nuviltos meilės, nepavykusių vedybų, prarastos garbės prim inim as. G yvo ji sąžinės graužatis.

18


O pamotė nujaučia jo nusistatymą prieš mane ir trium fuodam a vemteli: — Šiandien tavo benkartas vėl p rid irb o gražių kiau lysčių! Pagaliau jis atsigręžia į mane, bet ne tam, kad apkabin tų. V iltis virsta košmaru. Jo akys im a laidyti žaibus, žvėris urzgia ir šokinėja. Po smūgio, kad neinkščiau, sukandęs dantis nuskrieju nuo „Paryžius-Brestas“ jėgos—šitaip m ano tėvas vadina antausius. Taukšt! Taukšt! Ir taukšt! K o l vyksta audra, pamotė šypsosi. Ji mėgaujasi. Aš ne reikalingas jos paukštyne, esu tik bjaurusis ančiukas. G e ra ji savo vaikams, bet jos lizdui aš nepriklausau. K ai tėvas išvyksta keletui savaičių, ji ištisoms popie tėms išveja mane į kiem ą už namo. Šioje apšniurkštoje erdvėje, kurią juosia aukšta tarsi kalėjim o plytų tvora, su randu pažįstamų daiktų. M a n o tremties bendrininkai surūdiję dviračiai, sulaužytas karutis, paguldyta statinė su grandine. G randine pririštas baltai rudas m edžioklinis šuo. M a n o draugas Sim la. K iem o viduryje karaliauja didžiulis metalinis dubuo. Pamotės vaikai įridena jį virtuvėn, kad galėtų nusiprausti šiltu vandeniu. K a i jie baigia šveistis, jų m otina, padeda m a vyresniojo, išneša pilną dubenį ir šaukia man: - Prauskis, m urzinas benkarte! V an d u o purvinas ir šaltas. T u riu drebėdamas, net žie mą, į jį pasinerti. N e tik ri mano broliai už lango tyčiojasi iš manęs, krim sdam i saldumynus ir laižydam i spalvotus čiulptukus. Per aprasojusius langus pastebiu jų šypsenas

19

Tim Guenard

ir grimasas. Lieku lauke drebantis nuo šalčio tol, kol ateina manęs pasiimti. Sį šaltį nugaroje jausiu iki keturiolikos metų. Drebulys prasiskverbęs iki pat kaulų smegenų. Kartais man taip šalta, kad nuogas bėgu slėptis į Simlos būdą. Protestuodamas m ano draugas urzgia, tarsi prim in damas žm onėm s, kad nevalia šitaip elgtis su vienu iš savo m ažylių. M y liu šį m ielą m edžioklinį šunį. Jis irgi nuolat gauna pylos — tai mus suvienija. M a n regis, jis supranta mane. T y lia i inkščia, kada atsisėdu į šaltą vandenį, ir drąsina ma ne: „Laikykis, T im a i, aš su tavim i“. Tačiau jo skundas supykdo pamotę. Ji išsirita į kiem ą, kad galėtų suduoti Sim lai ir ta pačia proga užvožtų man, išvadindama mus abu murzinais benkartais. T a ig i su Sim la esame tos pa čios kilm ės. Šis šuo yra m ano pirmasis draugas.

Kada išėjo mano m otina, tėvas ėmė labai daug gerti. V is labiau ir labiau. Jei užkliūvu jam už akių, iš zombiško sąstingio pabunda jo apmiręs žvilgsnis. Užtenka tik paste bėti mane, kad užsidegtų bombos dagtis. Sunkiai šnopšda mas jis pakelia savo didžiulį kūną ir be jokios priežasties žiauriai mane užsipuola. T u riu slėptis, kad nesukelčiau „sprogim o“. - Nepaisydamas to, dar kas vakarą viliuosi, kad jis paims mane savo glėbin. Tačiau beviltiškai... V is dėlto negaliu išsižadėti vienintelio vaizdinio, kuris padeda išgyventi.

Savaitgalį, kai m ano netikroji šeima išvyksta į kai mą, tėvas uždaro mane į rūsį. Atsisakiusį leistis stačiais

20


laiptais ten nustum ia vienu sm ūgiu. N u siritu akmeniniais laiptais j juodo ir drėgno urvo gelmę. Durys užsidaro ir šviesa užgęsta. Apsvaigęs nuo sm ūgių lieku gulėti ant šal tos žemės, kvėpuodamas pelėsių ir drėgmės smarvę. T e n dar dvokia myžalais ir šūdais, nes į kiem ą išeina mažutė anga, kaip tik už Sim los būdos. Pakylu ir įkišu į ją ranką. Šuo inkšdamas ateina palaižyti pirštų. Tas nesibaigiančias nuobodulio valandas mes palaikom vienas kitam draugiją. A n t tamsių savo kalėjim o sienų sukabinu įsivaizduo jamus trijų žm onių, kurie teikia laim ę ir švelnumą, por tretus: savo tetos, senelio iš m otinos pusės, kurį dievinu, ir senelės iš tėvo pusės. Nesibaigiančiais m onologais kal buosi su jais, rūpestingai nuvydamas mažiausią dulkelę ar šešėlį, galinčius prislopinti mano vidin ių saulių spindesį. N e t aprėkiu juos. Priekaištauju, kam paliko mane pas tėvą. Šaukiu jiems savo naktyje: „Ateikite paim ti manęs, ateikite paim ti manęs, išsivežkite mane!“ Senelė iš tėvo pusės kartais ateina manęs paim ti die nai. Ji gera ir linksm a, lepina mane kaip tikra senelė. Per ka man drabužių, lakuotus batus ir čiulpiam ų saldainių. Tačiau valandos greitai pralekia ir nuliūdęs suprantu, kad mūsų idilė baigiasi. Vakare ji parveda mane nam o ir ne supranta, kodėl aš toks surūgęs. Tėvas sugriebia mane už rankos, bet aš šaukiu: — N e, ne, močiute, veskis mane su savimi, veskis mane! T a ip norėčiau su ja pasilikti. Tačiau iškeliauja be ma nęs. Negaliu jai pasakyti, kad jos sūnus mane muša. Vienas saugau savo paslaptį.

21

Tim Guenard

T a i trunka iki tos dienos, kol pas mus išgerti taurelės užsuka vienas šeimos draugas. Tėvas jau girtas. Ir kai jau pasirengęs sutvoti man kasdienių smūgių seriją, šis žmogus įsikiša. Įsiutęs tėvas smogia jam peiliu. Draugui, paplūdu siam kraujais, pavyksta pasprukti ir pasiekti ligoninę. Rytojaus dieną į duris paskambina moteris ir paprašo pakviesti mane. Pamotė atsisako tai daryti, bet ponia ra m iai ir valdingai laikosi savo, galiausiai pagrasina im tis griežtų priem onių. Pamotė nusileidžia ir pašaukia mane. Ponia pakviečia mane pasivaikščioti. Ji graži ir švelni, ta čiau aš vis tiek bijau. Ji nusiveda mane į kavinę, pavaišina kakava ir daug klausinėja apie šeimą, apie m ano tėvą, ar jis geras, kaip m anim i rūpinasi. Atsakinėju nem eluoda mas, bet visos tiesos nepasakau. Ji nepatikėtų. Po to, pažvelgusi į savo laikrodį, m alonioji ponia atsi stoja ir ruošiasi vesti mane nam o. Aš nenoriu ir įsikibęs jos kartoju: „Aš noriu lik ti su jum is“. Ponia paaiškina, kad ji yra socialinė darbuotoja ir padarys taip, kad manęs daugiau nemuštų. T ik iu ja. V os tik durys užsidarė, tėvas sušuko: - K ą tu jai pasakei? Nutvėręs m edinį kotą lupa, lupa, lu p a ... Aš susmunku. K laikiai skauda kojas, jos manęs nebelaiko. Jis ir toliau lupa rėkdamas: — G ird i mane? K ą pasakei šitai kekšei? — Bu m , bum! Aaa! - K ą tu pasakei šitai raganai? Taukšt, taukšt! M a n o galvoje viskas susimaišė. A š dar tikiu ta ponia. Tačiau ji niekuomet neturėjo palikti manęs

22


vieno. T ė vu i nieko neišduodu. Bum ! G au n u tiek „Paryžius-Brestas“, kad sudėjus visus kilom etrus galėtum nu keliauti į m ėnulį! Po to jis pakelia mane nuo žemės, sugriebęs už marški nių neša lyg kokį maišą ir atidaręs rūsio duris nusviedžia laiptais šaukdamas: - Kad tu ištikštum , bam bly, kitaip aš tave!.. Pabaigos nenugirstu, panyru juodon skylėn: sklendžių, krintant sutreška lūžtantys kaulai.

Po kelių sekundžių ar m inučių — nežinau, atsikvošė jęs, dar aptemusia galva girdžiu, kaip šaukia pamotė: - Benkarte, lipk! N agi, išlipk! Negaliu, nebepajudu. Krisdamas susilaužiau žandikaulį ir nosį. Kojos sutraiškytos. Prakeikta boba nusileidžia ir dar ateina manęs apkulti. - N a , benkarte, judinkis, lipk! T rin k t, trinkt! K o p iu lyg šliužas, įsikabindamas į kiek vieną laiptelį. Nugarą čaižo diržo kirčiai. K ojų nebejaučiu. G alva svaigsta. Pasiekęs viršų, priešais išvystu galingą tėvo siluetą. Jo žiaurum o viesulas užgriūva mane. Stipriu sm ūgiu išmuša akį, po to antausis kairėn, kur jau ir taip vien mėlynės. Smūgis toks galingas, kad net ausyje garsiai sprogsta. Pokšt! N aktis, juoda skylė. N epam enu, kas vyko vėliau.

Šįvakar m ano gim im o diena. M a n suėjo penkeri. Iš tėvo gavau dovanų trisdešimt šešias „žvaigždutes“, kol galiausiai ir tų nebemačiau. Jis persistengė.

23

Penktieji iršeštieji metai. TYLA, LIGONINĖ Iš kom os tamsos išnyru po trejeto dienų. Pabundu šviesiame kambaryje. K u r esu? N egaliu pajudėti, nes kūnas visiškai sukaustytas. Visai čia pat išvystu kažkieno veidą. Jis šypsosi. Pra ėjus keliom s sekundėms, atpažįstu jį. T a i socialinė dar buotoja, kuri švelniai žvelgia į mane. N egaliu pykti ant jos, kad pametė mane pačiame ciklono sūkuryje. Juk tesėjo savo žodį. Ji tarė man: - T u esi ligoninėje, nesijaudink, tau daugiau nereikės bijoti. Šis sakinys įstringa tarsi mįslė. Koks žmogus gali paža dėti: „Tau daugiau nereikės bijoti“? Baimė yra kaip grąž tas, persmelkiantis kūną, širdį, sielą, perveriantis kiekvieną ląstelę. N eturi pasirinkimo: bijoti ar ne. Baim ė išnyra staiga ir stveria už gerklės.

24


— T u daugiau niekada nebijosi, - kartoja ji. Pusiau tikiu ja. Nuplikytas benkartas bijo šalto vandens. Keistai jos paklausiu: — A r mano tėvas mirė? — N e , jam atimtos tėvystės teisės, — atsako ponia. D a r daugelį m etų klausiantiems apie tėvą, pats to ge rai nesuprasdamas, aš kartosiu, kad jam atimtos tėvystės teisės. G eriau lik ti m iglotoje nežinioje, nei suvokti žiau rią tiesą.

T arp keturių šios ligoninės palatos sienų praleisiu dau giau negu dvejus su puse metų. Gydytojas paaiškina, kad mano kojos buvo taip sutraiškytos, jog jas reikia iš naujo sudėlioti kaip kokius paveikslėlius. T a m prireiks ilgų kan trybės mėnesių ir kelių operacijų. Vėliau šiomis „suremon tuotom is“ kojom is turėsiu naujai m okytis vaikščioti. M a n o kūnas pavirto į atskirus gabalus. Kai praradau sąmonę, tėvas nudegino ranką ir peiliu prarėžė kaktą. Esu visas sulaužytas, prikaustytas prie lovos, iš visų pusių suba dytas lašinėmis. Kasdien leidžia vaistus. Pajudėti negaliu, tad visą dieną pratysau keturių lovų palatoje. Socialinė darbuotoja užsuka vis rečiau ir rečiau. Suprantu, ji turi rūpintis kitais apleistais vaikais. Su kitais palatos kaimynais, savo amžiaus berniūkščiais, nebendrauju. M a n o žodynas skurdus, be to, nenoriu pasa koti, kad į šį baltą kalėjimą patekau per savo tėvą. Vienintelės m ano draugės yra aplinkui zyziančios m u sės. Seku jas žvilgsniu, m intyse žaidžiu su jom is. Įsivaiz

25

Tim Guėnard

duoju esąs m usių valdovas: sutramdęs jas, joju ieškoti paslaptingų šalių, bandydamas pasprukti iš m irtinų žm o nių spąstų. K iti vaikai sulaukia lankytojų, o mane teaplanko vais tus leidžianti sesutė. Prikaustytas prie čiužinio, savo v id i ne kamera akies kam pučiu film uoju jų džiaugsmą, kaip juos bučiuoja, m yluoja, atneša dovanų. M a n o širdis ne praleidžia nė vieno m ažm ožio. Laim ę stebiu per padidi namąjį stiklą. T a i pats mėgstamiausias mano „telikas“. Po dvejų m etų ligoninėje im u kiek ju din ti viršutinę kūno dalį. Baim ė nyksta, aprimsta košmarai, rečiau ap lanko naktiniai siaubai. N e taip dažnai sapnuoju tėvą, kuris įeina pro duris ir puola mane, palatą, kuri nusidažo krau jo spalva, ir viskas panyra į juodą tamsą. Im u austi naują svajonę, nuostabią kaip žaislas: regiu, kaip leidžianti vaistus sesutė įeina į palatą ir praneša, kad manęs atėjo aplankyti. Ji duoda ženklą tam, kuris stovi koridoriuje, ir šis užeina. T a i m ano tėvas, didžiulis ir nuo stabus. G ražiai apsirengęs, naujutėlaite širdim i — tai įžvel giu jo akyse. Norėdam as mane pabučiuoti, jis prisiartina prie lovos. Jo akys spinduliuoja. Regis, jo odos prisilieti mas švelnesnis už visas glamones. Pagautas šių vaizdinių, nesusilaikau nepasukęs galvos durų link. Jos atsiveria. Įeina m edicinos sesuo. - Laikas leisti vaistus, — taria ji.

26


Kartą greta gulintis kaimynas, berniukas, pravarde T o nis, gim tadienio proga gavo daug dovanų. Įjungiu savo slaptąją kamerą, kad nepraleisčiau nė menkiausios jo jau dulio detalės. Jis paskubomis nuvynioja dovanų popierių, kuris nukrinta ant žemės. Vienas iš tų popierėlių nučiuo žia ligi m ano lovos. Slapčia nukniaukęs paslepiu jį po p i žama. T a m p u dovanų popieriaus vagim i.

Atėjus nakčiai, išslenku iš lovos ir tyliai ropoju grin di mis. Pasiekęs koridorių, įsikim bu į pasienyje įtvirtintą tu rėklą. E in u svirduliuodam as lyg alkoholikas. Kai turėklas baigiasi, susmunku ant žemės. Tada nušliaužiu iki tualetų ir dukart pasuku užraktą. Č ia galiausiai išsitraukiu popie rių, slėptą po pižamos švarkeliu, ir lig valios jį apžiūrinėju: gražesnis už žvaigždėtą dangų, visas raudonai auksinis, pripaišytas traukinukų, linksm ų nykštukų ir blizgučių. Stebuklingai spinduliuodamas vaikams, kuriuos aplenkia Kalėdos ir dovanos, popierius pažadina svajones. Kasdien prisiverčiu išlipti iš lovos, nuropoti iki turėklų, atsistoti ir žingsnis po žingsnio eiti pirm yn, kad galėčiau slapčiomis tuo gėrėtis. Atlygis - pertrauka tualete. Atsisė dęs „soste“, uždusęs, slapčia kontem pliuoju savo lobį. Šis daiktas m an padės iš naujo išm okti vaikščioti ir pradėti piešti. Stengiuosi n u kop iju oti jo m otyvus, trau kinukus, nykštukus. Šitaip pamėgstu piešti. M e d icin o s sesutė, leidžianti vaistus, padovanoja m an pieštuką. Ji drą sina mane ir vieną dieną atneša savo šuniuko nuotrauką: - A r nori pabandyti jį nupiešti?

27

Tim Guenard

Didžiuodam asis savim i, nupiešiu jį, taip pat nukopi juoju T o n io kortų m otyvus. M a n o kūriniai rodom i vi same skyriuje, susilaukiu pagyrų. „N u ka b in u “ nemažai „užsakymų“. Pagaliau aš egzistuoju, esu pripažintas. B u čiuoju savo stebuklingą popierėlį, kuris pastato mane ant kojų, kuris dovanoja kom plim entus ir leidžia atrasti pa slėptą talentą. Vienintelė mano reabilitacijos kliūtis - laiptai, didžiau sias mano siaubas. Labai bijau pakopų, nes dar nejaučiu savo dešiniosios pėdos. Eidam as velku koją, kad jusčiau grindis. Leidžiuosi atbulom is, įsikibęs turėklų, akis įsmei gęs į laiptų aikštelę, kad paniškai nebijočiau nukristi at bulom .

Per dvejus su puse metų, kuriuos praleidau ligoninėje, niekas manęs neaplankė, jokios žinios apie savo šeimą. Esu vienas pasaulyje. N ežinau, ar mano tėvas dar gyvas. Geriau nežinoti.

Septintieji metai. NAŠLAIČIŲTURGUJE M a n jau septyneri su puse. Palieku sterilų ligoninės pasaulį, sureguliuotą jo gyvenim ą, nustatytas apeigas, tarp kurių buvau susikūręs apsauginį kokoną. Vaikštau beveik gerai. M a n o dešinioji akis sužalota, viena ausis panaši į kalafiorą, nosis sulaužyta, kakta randuota. K e n čiu baisius galvos skausmus, kurie tarsi aštriabriaunis spaustuvas traiškyte traiško sm egenis. T a č ia u m oku vaikščioti ir piešti. Išvykstu į reabilitacijos centrą Rė saloje, kad galėčiau vėl judėti. Iš ten esu greitai pašalinamas dėl pernelyg jaut rių nervų. Dakse tos pačios priežastys ir tas pats nuosp rendis. Galiausiai papuolu į vienuolių išlaikomus namus Arkašone. Šios švento V in cen to Pauliečio seserys yra kan trios ir dėmesingos. Pamenu jų baltus gobtuvus, vienos iš jų padovanotą mėlyną medalioną, pasivaikščiojimus m olu.

29

Tim Guenard

M a n o bendrarūšiai ten perka balionus, saldainius, o aš teturiu skylėtas kišenes, kvepiantį pušų šešėlį, po kuriuo slepiuosi nuo vasaros karščio, ir laimės nam us. Šitaip pavadinau didelį baltą vasarnamį, kur netoliese pastebiu besijuokiančius ir žaidžiančius vaikus, bėginėjančius te rasoje tarp jūros ir dangaus. Prisiekiu sau, kad vėliau, tapęs vyru, vesiu mergaitę iš šitų nam ų. Laim ės nam ų m erg in ą...

Atsistojęs ant kojų, atveriu duris į pamestų vaikų vaikų „be antkaklio“ - pasaulį. Po ilgos kelionės, per kurią kone išvėm iau visus v i durius, atsipeikėju išvydęs eilę n iū rių pastatų, kažin ar galėsiančių pataisyti m ano savijautą. T a i vieno šiaurės Prancūzijos miesto socialinės tarnybos globos namai. Lyd i mas socialinės darbuotojos, patenku į vieną pastato sparną. Einam e koridoriais, pilnais pagyvenusių žm onių, kurių drabužiai atsiduoda sisiuku. Seniai isteriškai šūkauja. Sep tynm ečio akim is pakraupęs stebiu šį kito amžiaus vyrų ir m oterų, pasimetusiais žvilgsniais, paslėptą pasaulį. V ie n a senutė įsitveria m an į alkūnę rankom is su iš šokusiom is pilkom is venom is. Išsižioja bedantę burna, panašia į juodą skylę, suskeldėjusiomis lūpom is ir staiga lyg rožinę gyvatę išvemia liežuvį. Jos išvirtusios akys spi gina mane, pasiruošusios iššokti iš savo orbitų. V id u ry koridoriaus kažkoks bekojis senukas, neju dantis, išsižiojęs sėdi tarsi skulptūra invalido vežimėlyje. Nuošaliam e kampe, kairėje, vyras, juodais pasišiaušusiais

30


plaukais, ritm iškai daužo galvą į sieną, nuolat atsisuka ir nusikvatoja keistu ju oku per nosį. Šita kančia, šių besi baigiančių apleistų gyvenim ų sielvartas suspaudžia man širdį. Patekome į gelsvai pilkų sienų salę. T a pati kvapą už im anti nevėdinamos patalpos ir sisiuko smarvė, kuri dar atsiduoda eteriu. Žm onės žaidžia kortom is ir dom ino. Pra einant mane sustabdo pagyvenusi ponia. Ji pačium pa ma no riešą savo pergamentine ranka ir pavaišina vanilin iu krem u. Juodom is akutėmis, blizgančiom is kaip nušveisti batai, ji žiūri į mane nepaguodžiam u žvilgsniu, palenkusi galvą ant sudžiūvusio peties. Akyse įžiūriu liūdesį. Įdė m iai į mane žvelgiančios sudrėksta akys. Atsisveikina ran kos mostu. N epatenkinta socialinė darbuotoja pašaukia mane. Paskutinį kaną atsigręžiu į liūdnąją senąją ponią. Ji graži savo tyla - toji M očiu tė. K ai kurie žvilgsniai patvirtina amžinybę. Užkasti m ū sų skryniose, šie apleisti lobiai atsibus abejonės valandą. N iekada nepam iršiu reto ir kilnaus šios moters grožio. Panašaus į pasagą koridoriaus gale socialinė darbuo toja parodo tamsiai raudoną od in į suolą, stovintį greta didžiu lių laiptų. - Sėskis čia. Č ia jau įsitaisęs kitas berniukas klausia manęs: - A r jau praėjai pro bepročius? Jis pasukioja pirštą prie sm ilkinio ir nusižvengia. Jis šaiposi iš jų, ir tai mane skaudina.

31

Tim Guenard

Sugrįžta darbuotoja. Kaimynas nužvelgia mane suneri musiu žvilgsniu, prisimerkęs vaizduoja, lyg kažką pasaki nėtų. Išsigąstu, ką jis nori tuo pasakyti? Durys prasiveria, ponia tyliai kalba su kita ponia, kuri linksėdam a griežtai stebi mane. Šioji išduoda m an num erį: m ano gim im o datos ir departam ento, kuriam e gim iau, skaičiai. Po to paskiepija, nuskuta ir ištepa sm irdančiu tepalu, galvą ap vynioja bintu. T am p u gražus kaip naftos šeichas. „T ai su naikina blusas“, — paaiškina moteris. T ad a įveda mane į didelę salę, kur išsirikiavę maždaug trisdešimt kitų nuskustų vaikų. V isi vienodai aprengti: trumpos languotos kelnės, vienspalviai marškiniai, suvars tom i auliniai batai. Baltakiuojamės kaip šunys su katėmis. Paprašau leisti eiti aplankyti savo senąją ponią ašarotomis akim is. M a n uždraudžiama: „Iš čia niekur nejudi! Ir turi paklusti!“ N uėm ę m um ijos apdarą, liepia stoti į eilės galą neto li pag rin d in ių durų, prie kitų , vienas šalia kito išilgai didžių jų laiptų išsirikiavusių vaikų. Ketvirtadienis, pa m okų nėra. Staiga atsidaro durys ir į salę sueina apie keturiasdešimt vyrų ir moterų. V ien i iš jų išsipustę kaip sekmadienį, o kiti nešasi maisto krepšius. E in a pro mus nužiūrinėdam i, tarsi mes būtum e reti daiktai, Grėvin vaškinių figūrų m uzie jaus manekenai, stebi nuo galvos iki kojų, nagrinėja sm ul kmenas. Yra tokių, kurie negali sulaikyti savo pastabų: „ O i, šitas, koks mielas! Jis m an labai patinka!“, ir tokių,

32


kurie visai neparodo savo jausmų, tik tyliai mus tyrinėja, kartais, sustoję šalia vieno ar kito, patenkinti burbteli. K it i klausinėja. D a r k iti suraukę antakius, pasirėm ę smakrą, nutaiso m įslingą išraišką, prim erkę akis, tarsi įsivaizduotų, kuo galės tapti šis berniukas po kelerių m e tų. O kiti eina pro šalį vėl ir vėl, kaip lažybų mėgėjai prieš žirgų varžybas pasižym ėdam i num erį, iškabintą ant m ūsų krū tin ių . Šie žmonės ateina išsirinkti vaiko. V idu dien į, pasibaigus pamestų vaikų turgui, visi išsi skirsto. D idelėje, tuščioje salėje telieka du berniukai vienas, vardu Kristianas, ir aš. V isi kiti buvo įvaikinti. Kristianas tikisi jau antrą kartą - nesėkmingai. Jam teliko vienintelė galimybė. Tada išaiškina man žaidim o taisykles: — Jei trečią kartą tavęs nepaim a, keliauji į pataisos koloniją. Iš viso turi tris šansus... K ie k patylėjęs priduria: - Ž in a i, kodėl niekas mūsų nepaėmė? — H m m ... N e žin a u ... - T o d ė l, kad mes negražūs. Žm onėm s patinka gražūs vaikai. T ikrai, Kristianas negražus. Ir aš tikriausiai esu bjaurus kaip jis, nes niekas manęs neišsirinko. Vakare neužm iegu. Svajoju, kaip p u ikia i apsirengę graži ponia ir mielas ponas prieina prie manęs ir išveda iš eilės: „Eikš su m um is“. Jie paim a mane už rankos, ir ma tau, kaip žengdamas tarp jų, nutviekstas šviesos, išeinu pro didžiuosius vaikų nam ų vartus.

33

Tim Guėnard

Ši svajonė neleidžia m an užm igti. Prisim enu ją daž nai, laukdamas lemiamos išlaisvinim o dienos.

K itą ketvirtadienį ta pati ceremonija su dešim t naujų berniukų. A p ie mane kalba pašnibždom is ir slapčiomis. V ė l neišrinko. Puikiai apsirengę gražioji ponia ir mielas ponas neatėjo. Su Kristianu vėl atsiduriame kaip tos ap lamdytos daržovės, kurių daržininkai neįstengė parduoti ir pasibaigus turgui palieka ant prekystalio. Esame mušti ir apdaužyti vaikai. N y k i popietė. Vakare prislėgti juodo liūdesio atsidu riame niūriam e miegamajame. N uplaukė paskutinis Kris tiano šansas. Jis išvažiuos į pataisos koloniją. N en oriu , kad jis mane paliktų — m ano likim o brolis. K iti berniukai jau miega didelėse lovose, ant švarių paklodžių, gražiuose namuose, turi jais besirūpinančius mamą ir tėtį. Jiems pasisekė. M u m s meilės loterijoje ne pavyko išlošti.

Užgęsta miegamojo šviesa, staiga išsigąstu. Im u verkti: Tėvas grįžta manęs m ušti. Kodėl šis siaubas mane perse kioja labiau nei įprasta? Bliaunu, mane aplieja šaltu van deniu. D antim is sudraskau paklodę. - Ž liu m b a, vienu kartu mažiau sisiosi! — rėžia man prižiūrėtojas. N u o šios nakties pradedu uždarinėti savo širdies lan gines ir ašarų čiaupus. Jei nenoriu m irti ar išprotėti, turiu pasidaryti kietas.

34


K itą rytą mane nuveda pas kažkokią ponią psicholo gę. Ji j mane nepažvelgia. G reitai perskaito bylą ir padaro išvadą, kad esu ligonis. „K uo aš sergu?“- paklausiu jos. T y la . Prim ygtinai žiūriu į ją. Jaučiuosi visai sveikas. Ji ilgai rašo lape. — Kitas! — šūkteli, net nepažvelgusi m ano pusėn. M an e ištempia už rankos ir įsodina į autom obilį. N e žinau, kur esu vežamas. Staiga žybteli beprotiška m intis, laimės blyksnis. Paklausiu vairuotojos: - Jūs vežate mane pas mano mamą? Ji m an pritaria. Košmaras baigiasi.

A štuntieji metai. BEPROČIŲKALĖJIMAS Ji atsako teigiamai. Šita kekšė meluoja, vis dėlto akim irką ja patikiu. Baigiasi kelionė, o kanu ir svajonė. Ilgos m edžių alėjos pabaigoje manęs laukia ne m ano m otina, bet bepročių pilis - psichiatrijos ligoninė. Laim ės gūsis, keletą m in u čių pripildęs mane, staiga subliūkšta lyg kiauras balionas, užleisdamas vietą pasibjau rėjim ui ir pykčiui. N ie ku o nebepasitikiu. K odėl ji man pasakė „taip“? Kodėl reikia vengti keblių klausimų? Kad tris valandas netrikdom ai keliautum? Praėjusį ketvinadienį pralošiau meilės loterijoje. Šį penktadienį laimėjau nevilties bingo.

Gyvenim as pilyje prasideda nekaip. M a n e priim a niū rus vyras m ėlyna uniform a. Įžengiame į pastatą. G ird žiu

36


inkštim ą ir prislopintą kikenim ą. T a i nuo visuomenės at skirtas zoologijos sodas, kur žmonės gyvena „narvuose“. Šiandien visu žiaurum u m an sm ogia dar nepažinta ir tyli kančia. M an yje sugriūva visas pasaulis. Stebiu, klau sau, laukiu. Kiekviena sekundė, m inutė, valanda, diena visa tai m an nesuprantama. Baimės griovys vis gilėja tarsi bedugnė, kurios neįm anom a p rip ild yti. Ši praraja įtrau kia mane.

Bijau leidžiam ų vaistų, kurie pamažu slopina sąmonę. N ykstu, virstu zom biu. Regis, kad sukuosi ratu, visiškai mažu ratuku. Kovoju, siekdamas neprarasti pusiausvyros ir visai „nenuplaukti“. N en oriu tų bjaurybių, pabėgu. M e dicinos seserys mane sugauna, jėga suleidžia vaistus. Suktis ratu devynis mėnesius. Skauda gyventi, skauda sielą. V ien ų šauksmai, kitų inkštimai, urzgimai, klaiki tyla. T u šti žvilgsniai, sustingusios pozos, nelankstūs sąnariai, mechaniškos eisenos, sulėtinti judesiai, veblenimas. Su braižyti langų stiklai, stalo paviršium i slystantys pirštai, dantų griežim as... Nepakenčiam os kasdienės sm ulkm e nos įsirėžia manyje, nors to visai nenoriu. Nepakeliam os šių vyrų ir m oterų paslaptys, žm onių, kuriuos čia uždarė šeima, kad galėtų iš jų atim ti palikim ą ar pasisavinti vaiko priežiūrą. Kaim yno, žmonos, sūnaus išduoti žmonės - dėl keršto ar naudos, o kartais visai dėl nieko. Šitaip pasakoja šie žmonės. A r galiu jais patikėti? Per vėlu: visa pritvinkę visu otinio įtarim o beprotybės, kuri sugriauna pasitikė jim ą. Bendravim as nutrauktas, num erio, kurį renkate,

37

Tim Guenard

nėra. Kiekvienas, supančiotas tram dom ųjų m arškinių, ko voja už save. Kelionė į pragarą. D ienos praslysta iš tikrųjų manęs ir nepaliesdamos, bet negaliu pabėgti nuo savęs tiek, kad nebekentėčiau. N arkozė nevisiška. Žingsnis po žingsnio kovoju su užslenkančia m igla, kuri bando mane persmelkti. Kartais akys sudrėksta ir užgniaužia gerklę. Kiekviena nauja se kundė yra begalinė, siaubingai ilga, pritvinkusi grėsmės. Išgyvenu bijodamas baimės. Ji susigūžia dieną ir iššoka naktį. V os atsigulus sugrįžta baisūs vaizdiniai, visu savo žiaurum u prikaustydam i prie lovos. G a liu slėptis, užsi m erkti, savyje šaukti „N e, ne!“, iš visų jėgų juos atmesti vis tiek praeitis mane drasko ir persekioja. Tėvas, netikroji m otina, rūsio laiptai, pamestų vaikų rikiuotė, Kristiano „mes negražūs“, „iš tiesų mes negražūs“, melagingas „taip“ ir vietoj m otinos — beprotnam is m edžių alėjos gale... Šios pabaisos sugrįžta kasnakt, griebia už gerklės, pa žadina. N u o lat atsitrenkiu į skausmingą savo atm intį.

Aš nesu beprotis. Šis gilus įsitikinimas ir neleidžia pa mišti. Vienintelė mano beprotybė — būti žm onių pasaulio vaiku. Tesvajoju apie bučinį, apie tai, kad mane apkabin tų. T esitikiu tik rankos, kuriai galėčiau paduoti savąją, ir švelnaus, besišypsančio žvilgsnio. Galvoje viskas sulėtėja, tik girdžiu švelnų ir tylų balsą, meilės šnibždesį. Šitaip noriu tuo tikėti: mama ateis pasiim ti manęs. Šioje beprotybėje net įtikin u save, kad tėvas pasikeis. Jis nebegers, bus geras ir galėsiu jį vadinti „tėčiu“. Jo žvilgsnis m an iš audros virs pavasariu. M a n taip svarbu

38


tuo tik ė ti... Stebuklai nenutinka vien kitiems. M a n o be protybė yra pasirengusi ištrinti gyvenim o žaizdas, drįsti svajoti apie tai, kas neįm anom a. Gydytojau, ne mano galva, bet mano viltis yra išprotėjusi. Ši kaip ir aš pamestų, kaip ir aš uždarytų ligoninėje berniukų ir m ergaičių viltis palaiko juos: jie tiki stebuklu. Jie tvirtina: „M ano tėvai ateis manęs pasiim ti“. Ir jie teisūs. V ieną dieną, vieną gražią dieną jų pasiim ti ateina vyras ir moteris. K aip nuostabu m atyti gyvenim o brolius ir sese ris, kurie grįžta į šeimą.

Po devynių mėnesių psichiatrijos ligoninėje vieną vidu dienį mane nuveda pas naują psichiatrą. Aukštas, dailiai susišukavęs, skoningai apsirengęs ponas, maloniausio žvilgs nio, paprašo atsisėsti prie nedidelio staliuko. Duodam as dėlionės paveiksliukus prašo juos išdėstyti. M a n tai lengvai pavyksta. Jis pateikia keistų klausimų, m įslių. Atsakinėju vieni niekai. Jam tebetęsiant apklausą, im u piešti. Padovanoju savo piešinį. Nustebęs dėmesingai žiūri. Paaiškinu jam, kad piešimas yra mano slaptoji kalba. Piešdamas patenku į grožio pasaulį, kur viskas dalijama veltui. Abejingum ą ir pasmerkimą iškeičiu į džiaugsmą teikti m alonum ą kitiems. Psichiatras žiūri į piešinį ir tapšnodamas mano galvą sako: - Esi gudrus ir gabus. Piešk, mano berniuk, piešk toliau. Plačiai m an nusišypso ir paspaudžia skambutį. Įeina ponas. Gydytojas paklausia jo: - K ą čia veikia šis berniukas? Jis visiškai sveikas. Anas apsimeta nieko nežinąs. Gydytojas ištaria man: - Iki pasimatymo, jaunuoli!

39

Tim Guenard

Ir priduria, m aloniai gnybteldamas į skruostą: — T u nesi ligonis, tu visai sveikas. T u r i nepam iršti piešim o. N e n o riu jo palikti. Prieš devynis mėnesius gydytoja, skyrusi m an vos ke letą sekundžių, nustatė, kad esu beprotis, nesveiko proto, nenormalus. Praėjus devyniems mėnesiams, kitas gydy tojas į mane žiūri, tyrinėja ir pasako, kad esu visai sveikas. Pirm oji užpildo savo ataskaitą net nepažvelgusi m ano p u sėn. Antrasis — mane priėmė, dėmesingai ir švelniai klau sinėjo. Jis bandė manyje pam atyti daugiau nei išorę. Šis žmogus mane išvaduoja ne vien tik iš beprotnam io, bet šiek tiek ir iš kito - vid in io - kalėjim o.

T u o m etu iki galo nesuvokiu, kas įvyko. K ai iš ben drojo m iegamojo susirenku keletą daiktų, slaugas liepia eiti paskui jį. Įsitaisau šalia greitosios pagalbos autom obi lyje. Jis pašoka iš vietos ir kaip patrakęs lekia su klykiančia sirena, tarsi aš būčiau sunkiai sužeistas. Sustojame vaikų namuose. V iena ponia m an paliepia: - U ždėk pirštą ant šio antspaudo, stipriai paspausk ir pridėk čia. Palieku savo žymę žurnale. Štai aš ir įtrauktas į sąrašus. Jau nebesu tik numeris — dabar dar ir pirštas. Žm on ija vys tosi. Skaičių galima pakeisti, bet piršto antspaudo nepakei si. T a i vienintelis egzempliorius. V is dėlto ir tai nesukliudė daugelį metų mane kviesti ne vardu, bet num eriu.

40

Devintieji metai. GLOBĖJOSNAGUOSE M u m s keturiems iš vaikų nam ų skiria visišką išlaiky mą ir apgyvendina pas ūkininkę, kuri priim a vien dėl „babkių “. Pikta, gobši ir bjauri moteris, slibinas, lim pančiais plaukais, susuktais j riebų kuodą. Kiekvieną rytą turiu šveisti žiežulos batus. D a r labiau visa širdim i ir visa siela nekenčiu jos, nes šitaip beprotiškai tikėjausi jos meilės. Ragana m an liepia šerti gyvulius, vakarais ir rytais bliz ginti baldus. Šios prievolės trukdo atsidėti nam ų užduo tims, o dėl to m okykloje pasipila blogi pažymiai. Tada, aišku, antausių ir sm ūgių tvanas... Uždaras ratas: barniai m okykloje, barniai namie. Jos mėgstamiausia bausmė yra versti mane vaikščioti plikom is kojom is dilgėlių griovyje išilgai artimiausio lau ko ir kartoti kvailus sprendimus. Pavyzdžiui: „Nemelžęs karvių kartu, savo bendraamžiui nesakyk tu, kada į vieną iš

41

Tim Guenard

savo likim o brolių, kuris yra trim is mėnesiais jaunesnis, kreipiausi tu... M an e labiausiai piktina ir tai, kad ši bjauri boba laiko save krikščione. Teisindam asi, kad aš nesu pakrikštytas, ši davatka m an neleidžia valgyti mėsos ir kiaušinių. D ė l tos pačios priežasties šveicaras, bažnyčios sargas, kuris per pamaldas m arširuoja vilkėdam as karnavalinį N ap o leo no kareivio kostium ą, sekm adienio mišiose stebi mane ir liepia nuleisti akis, kai konsekruojam a ostija. „ T u to nevertas“, - kaną pasakė man. N u leidžiu galvą, įsivaiz duodamas, kaip smagiai spiriu į jo pautus. N ors bus gera proga patarnautojams paskam binti varpeliais... M a n o globėja-budelis verčia mane eiti į bažnyčią. N e tam, kad ten atrasčiau Dievą, bet vaškuoti suolus ir grin dis. Ją apsėdęs noras, kad „viskas būtų švaru“, „viskas turi blizgėti“ — vaško maniakė. Šitaip kenčiu iš bado, kad vieną rytą, atlikdamas įpras tinį grindų šveitimo lažą toj drėgnoj kaim o šventovėj, pa sinaudoju vienatve ir atsidarau tabernakulį. N u im u dangtį nuo auksinio indo, griebiu jame esančius baltus skritulė lius ir valgau juos. Ištuštinu taurę. Prisipuntu ostijų. V ėliau iš kom petentingų asmenų sužinosiu, kad jos buvo pašventintos ir po šiuo baltos ir apvalios duonos pavidalu, kiekvienoje lengvoje dalelėje, slypi visas Jėzaus Kristaus, žmogaus-Dievo, atėjusio pas žmones, žmogišku mas ir dieviškumas. Ką tik smulkia išalkusio vaiko vagyste atlikau tai, kas vadinam a Pirm ąja K o m u n ija. T u o m e t

42


nieko nenutuokiu apie šį slėpinį, apie godum o nuodėm ę ir apie tai, ką kai kurie pavadins išniekinim u. Pats to nežinodamas, prisiryju Kristaus, ir ši nekalta šventvagystė, be abejonės, parodo kitą alkį - D ievo, kuris vienintelis gali aptvarstyti meilės žaizdas ir p ripildyti žm o gaus širdį. T a ig i ištuštinu šventąsias taures, o vėliau ir zakristijos atsargas. T ik ra ostijų puota. Perpiet grįžęs nam o, savo katorgos brolius randu už stalo. M a n o rankos taip sušalusios, kad nenulaikau šaku tės. Šliundra atima iš manęs lėkštę: - Pats kaltas, jei nenori valgyti, suvalgysi vakare... D a r viena popietė tuščiu pilvu, užkniso. D ievo duona nepasotina mano tuščio pilvo.

G a l ir tą pačią dieną vakarienės pas mano globėją at ėjo klebonas. Jis pamokslauja: - A tsim ink, kad esi nepakrikštytas, mano b e rn iu k ... Jei m irsi, negalėsim tavęs palaidoti kapinėse šalia žm o nių, turėsim tave laidoti su gyvuliais! Ir gerai, nuspręsta, klebonėli, man labiau patiktų būti palaidotam su gyvuliais negu su krikščionim is. G yvu liai nors geri. Aš atsisakau priklausyti šios globėjos, „apsimestinės“ katalikės, Bažnyčiai, kuri, užuot dovanojusi dangų, duo da pragarą.

43

Tim Guėnard

V ieną dieną netikėtai apsilanko socialinė darbuotoja. G lobėja meluoja, kad manęs nėra - girdžiu gyvatę pro parketo plyšius, nes tuo m etu blizginu antro aukšto grin dis. N usileidžiu, tai m ano šansas, tikėdamasis, kad dar buotoja supras jos melą, suvoks, kad kažkas negerai šioje nelaimingoje lūšnoje, tačiau veidmainė ūkininkė sučiumpa mane laiptų apačioje: - O o o , F ilip ai, brangusis, tu buvai čia? N ežinojau. A r tiesa, kad čia esi laimingas? Kasryt vaškuoju jai iš visos širdies, šiuo besikartojančiu judesiu atiduodu tai, ką turiu savyje geriausia, tikėdama sis tik vieno padėkos žvilgsnio, vieno jos žodžio: „Gražiai d irb i“. Jei ši moteris nors sykį, vienintelį kartelį būtų pa sakiusi man: „Šaunuolis, gražu“, manau, nepaisydamas jos žiaurum o, būčiau galėjęs atsakyti: „Taip, čia esu lai mingas“. Iš jos tesulaukiau tik paniekos. - H m m , Filip ai, ar tiesa, kad čia esi laimingas? Piktoji davatka sukdama odą žnybia į petį. Pamany tum , kad socialinių darbuotojų akys šūdais užlipdytos! N ie ko neatsakau, kopdamas kas ketvirta pakopa pakylu laiptais. Skruostais tyliai ritasi neapykantos ašaros. G lobėja inspektorei parodo antrąjį aukštą. -

...ir štai du kambariai. Kiekvienas berniukas turi

savo lovą. T a ip noriu sušukti: - N etikėk ja, ji meluoja, šita kekšė, meluoja! M es čia nemiegam. Šios lovos tam, kad ji gautų globos pašalpą. M es miegam kluone ant supuvusių čiužinių!

44


N o riu šaukti tai ir dar daug ką. M a n im i nepatikėtų, be to, esu taip nuvargęs. Prieš mėnesį jau mėginau nusižudyti: šokau nuo didžiu lės rąstų krūvos gretimame miške. Šitaip žuvo kirtėjas nelaimingas atsitikimas. Jo m irtis m an įkvėpė šią idėją. Šokau nuo šios m edžių piramidės viršūnės tikėdamasis, kad nukritęs rasiu d id įjį miegą, bet liko tik mėlynės, ge liančios strėnos ir įdrėskimai.

Rugpjūčio devintąją, per savo gim tadienį, nuspren džiau pasprukti - ir taip, kad šį kartą pavyktų. Per daug skauda. N o riu , jog tai pasibaigtų. G alvą varsto siaubingi skausmai — gal iš bado? Ir visi tie sm ūgiai... Nebegaliu viso to kęsti, užteks. T ą gim tadienio naktį atsikeliu, nueinu į išvietę fermos kiem o gale. Prie pastogės gegnių pririšu virvę, užsiropščiu ant sėdynės ir nedvejodamas šoku. Mazgas užsiveržia ties kaklu, smaugia mane, tada iš girstu garsų triokšt. Sutrūnijęs karkasas sugriūva ir ant makaulės pabyra čerpės: sėdžiu šūde ir bliaunu. Išties man nieko nepavyksta. N et mirtis manęs nenori! T ą vakarą m an suėjo devyneri ir tikrai iki ausų buvau įklim pęs į šūdą...

Praėjus keliom s dienom s, bešluojant kam barį, m ai tintoja piktai pastum ia mane į m etalinės lovos kraštą. Siaubingas skausmas, o ranka im a nevaldomai kadaruoti. T u o m e t verčia mane plauti indus ir kartoti: „M a n ne skauda, m an neskau da...“

45

Tim Guėnard

O skauda vis labiau ir labiau. Rytojaus dieną ji priversta vežti mane į ligoninę. Išvy dę sulaužytą geltonai juodą ranką, gydytojai klausinėja. Nupasakoju incidentą. Galiausiai prirem ia mane prie sie nos. Papasakoju apie žiaurų globėjos elgesį. M edicin os darbuotojai perspėja socialines tarnybas. Nedelsiant pradedama apklausa. K aim o berniukai patvirtina, kad dažnai skundžiuosi esąs alkanas ir kenčiu skrandžio bei galvos skausmus.

Iš šios moters atima mane kaip tik prieš trečiąjį ban dym ą nutraukti gyvenimą ir palikti pragarą. T a d a manęs pasiim ti atvažiuoja apkūnoka ūsuota m o teris, susirišusi plaukus į arklio uodegą. Išvykstame au tom obiliu. Nekalbėdam i valandžiukę keliaujame kaim o apylinkėm is. M aždaug už šešiasdešimties kilom etrų įva žiuojam e į purviną kiem ą. K ita ferma - aš sugniaužiu kumščius. Sustojame prie didelės mėšlo krūvos. Socialinė darbuotoja bijo paslysti ir eina mažais žingsneliais, su pa sibjaurėjim u uostydama orą. Po ligoninės, beprotnam io ir davatkos fermos išmatos manęs negąsdina. M u s priim a ponia su nosine ant galvos. Socialinė dar buotoja atsisuka į mane: - Štai, dabar tu gyvensi čia. Ir būsi geras. A b i moterys tyliai kalbasi. O aš klausau fermos triukš mo: kud-kuda, kre-kre, tekšt-tekšt... Socialinė darbuotoja išvažiuoja, ponia nusiveda mane į tamsią skaniai kvepian čią virtuvę:

46


- Esi alkanas, ištroškęs, ar ko nors nori? N ie ko neatsakau, esu pasiruošęs gintis. A r tai nauja ragana? - N etu ri liežuvio? T o lia u tyliu. Staiga virtuvėn įeina m alonios išvaizdos, mažas, labai įdegęs vyras su berete ant galvos ir „kancaru“ lūpų kamputyje. Jis man nusišypso: - A a, štai tu! Tarsi jis būtų seniai manęs laukęs. T a i ūkininkės su skarele vyras. M oteris, pripildam a m an lėkštę sriubos, priduria: - G a li sakyti: „Ačiū, m am a“. M anyje tyla, užkarda, atmetimas. K aip ponią, kuri nėra mano m otina, pavadinti mama? Per visą gyvenimą teturi me ją vieną. Sriubos nepaliečiu. Žm ogelis čepsėdamas iš tvarko savo lėkštę. V ėliau man aprodo namą ir m ano kambarį antrame aukšte. - Č ia tavo namai. V is tylėdamas nusileidžiu virtuvėn. Vyriškis papras čiausiai sako man: - Sūnau, einam? N useku paskui jį laukan. Įlipam į oranžinį traktorių atvira kabina. Jis pakviečia sėstis iš kairės, ant metalinės sėdynės. Ž iū ri į mane, jo akys spinduliuoja, jaučiu, kad jis laimingas: - Viskas gerai, Pio? P irm y n ... „Pio“ stim i (šiaurės Prancūzijos tarmė) tarme reiškia

47

Tim Guenard

„mažas“. T a i sužinojau vėliau. Iš karto pajutau, kad už šio žodžio slypėjo meilė. T rakto riu m i pervažiuojame kaimą. Ū kinin kas visiems m ojuoja tarsi prezidentas, besileisdamas Eliziejaus laukais Liepos 14-ąją. Aš didžiuojuosi, bet sykiu nesijaučiu saugus šioje nuo menkiausio akmenėlio šokinėjančioje mašinoje storomis padangomis. Įsikabinu j sėdynę. Važiuojam pa sisveikinti su m očiute Šarlote, po to — su dėde Ž oržu , jo žm onos broliu. V isi jie linksm i ir labai malonūs. M a n o patėvis, vardu G a b i, mane pristatinėja taip: „Štai Pio, ku rį parsivežėm iš m iesto... Štai m ūsų P io ...“ Kadangi jį dažnai kankina troškulys, sustojame pas vienus, pas kitus išgerti kavutės, vienur ir kitur smagiai pabendraujam. Regis, kaime visi gerai sutaria. G rįžę į fermą, aplankom e karves, paskui paršus, kurie išgąsdina mane savo kriuksėjim u, triušius, vištas, Barbari antis, kurias galim a atpažinti iš tamsiai raudonų gum bų, pentardas ir kalakutus. — Pio, ateik pažiūrėti veršiuko, — sako m ano naujasis tėtis. K ibire sumaišo pieno m iltelius su vandeniu. Pam irky tus mišinyje pirštus įkiša į šiauduose gulinčio baltai juodo veršiuko burną. — Pažiūrėk, mano Pio: įkiši savo plaštaką į jo burną, kaip kutena ir čiulpia. Pabandau. Veršiukas čiulpia mano pirštus. Jis toks mie las savo didelėm is m aldaujančiom is akimis. Pam elžę karves, grįžtam e nam o. Jau sutem o. M a n

48


neseniai suėjo devyneri ir aš siaubingai bijau tamsos. Suskamba kaim elio varpai. Persigąstu. „Taip, kažkas m i rė“, — sako m ano naujasis tėtis. N aktis yra tunelis, kur vėl liūdnai skambina varpai. Nelinksm as grįžimas. Ponas G ab i jaučia m ano baimę ir patapšnoja per šlaunį: - N ebijok, m ano Pio, aš čia. Jo gestas ir žodžiai nuram ina mane. Staiga iš tamsos išnyra šviečiančiais langais namas. — Pio, ateik nusiplauti rankų. M a n o „tėvas globėjas“, kaip sakoma vaikų namuose, paduoda m uilą. Cigaretė šokinėja ant apatinės lūpos lyg akrobatas. K ai jis nusiim a beretę, didžiausiai nuostabai, jo pakaušyje pamatau beveik šviečiančią plikę. Didžiuodam asis prie stalo atsisėdu šalia jo. Jis greitai peržvelgia laikraštį, kartais mesdamas žvilgsnį mano pu sėn. Jaučiu, kad egzistuoju jam. O m ano naujoji mama taip pat žvelgia į mane savo gyvomis, prim erktom is, ge romis akimis. Jai trūksta kelių dantų. Su skarele ant gal vos, raudonų skruostų ir grublėtų rankų - ji trikdo mane. Pila sriubą į plačias gilias lėkštes. A n t stalo lieka ketvirta tuščia lėkštė, be savininko. Spėlioju, kam ji galėtų priklau syti, ir tada įeina jauna vidutinio ūgio, pusilgiais tamsiais plaukais, plačiaveidė, gerų akių m ergina. T a i jų dukra Fransuaza. Ji pasisveikina drąsiai žvelgdama m an į akis. Vakarienė buvo pu iki. Su pasigardžiavimu uostau skanius virtuvės kvapus. Fransuaza, naujoji m ano sesuo, m okosi nam ų šeim i n in k ių m okykloje. Jos kambarys yra greta m anojo. Po

49

Tim Guėnard

vakarienės susiruošiu slapta jį patyrinėti. T e n ant jos stalo, po rankšluosčiu, randu didžiulį tūkstandapį pyragą. Jis taip gundo, kad nepajėgiu atsispirti. Nedvejodamas jo atsikan du. Ji užklum pa mane žiaum ojantį pilna burna ir nepik tai išbara. K ą tik prarijau jos pyragą, rūpestingai paruoštą nam ų šeim ininkių m okyklos egzaminui! Ji nusipelnė ge riausio pažym io, tačiau tai žinau tik aš vienas! Jos tėvas juokiasi, o m otina susirūpina - jaudinasi, ar m an neatsakys skrandis. Bet ją nuram ina ponas G abi: - M ū sų Pio tvirtas kaip turkas, jis galėtų ir priekalą praryti! N ežinau, kas tas turkas, bet m an patinka, kai mane vadina „mūsų P io “. D a r prisim enu, kad vos prieš keletą dienų norėjau m irti... U žm iegu prikim štu pilvu, besilaižydamas iš pasigar džiavim o, be liū d n ų sapnų, galvodamas apie savo draugą, baltai juodą veršiuką, o ypač apie tą vyrą, kuris pirm ą kartą gyvenime pavadino mane „m ano mažylis“ ir į kurį rytoj kreipsiuosi „tėte“.

Dešimtieji metai. LIEPSNOJANTI LAIMĖ Antrąją dieną T ė čio G a b i fermoje iškeliauju j m okyk lą pėsčiomis su naujutėlaite kuprine ant pečių. Klasėje esu aukščiausias ir plačiausias, visus praaugęs gera galva. Nuskusta ir aplamdyta, kurią lengva pastebė ti. D ė l tokio ūgio m okytoja nusiunčia mane į trečią klasę. N ors man ir devyneri, gyvenime tėjau j m okyklą vos porą savaičių. M o k u skaityti tik valandas. Esu tikras nežiniukas, bet peršoku dvi klases. V ieną rytą ta plokščia ir sausa moteris iškviečia mane prie lentos rašyti diktantą. Nemokėdamas rašyti, im u piešti tai, apie ką kalba tekstas, kurį ji lėtai ir aiškiai skaito: ar klį, vežimą, į T ė tį G a b i panašų žm ogų. V isa klasė miršta iš juoko, išvydusi m ano freską. M okytoja, pam aniusi, kad iš jos šaipausi, prieina įpykusi ir nusuka m an dešinę ausį. O i! Ši ausis — mano saugotinas šedevras. Veidas persikrei-

51

Tim Guėnard

pia iš skausmo. Ji šaukia ant manęs, tačiau riksmams esu nebejautrus. Savo tėvo dėka išvysčiau asmeninės apsau gos techniką: viduje susiriečiu į kam uoliuką kaip ežys ir laukiu, kol praeis audra. Šis tylus pasipriešinimas ją dar labiau siutina. Kum ščiuodam a mane šaukia: — N u siv ilk savo palaidinę ir apsivilk išvirkščiai, asile! Paskui uždeda m an kepurę su dviem į asilo panašio mis ausimis. V isa tai atrodo juokinga. Beje, dar liepia ant lentelės užsirašyti: „Aš esu asilas“. Kadangi to nesugebu, ji m ano, kad paskelbiau streiką. D rebanti iš pykčio pati užrašo ir pakabinusi lentelę ant nugaros liepia per per trauką kieme sukti ratus. K iti kikena, rodo į mane pirš tais, šaiposi... Tu o m et suprantu, kad čia ne žaidimas, tiks las yra pažeminimas. N u o šios dienos m okykla m an yra visiška nesąmonė. N ekenčiu šitos m okytojos, kuri reikalauja iš manęs to, ko nem oku, ir baudžia už tai, ko negaliu atlikti. Ji nesisten gia nei išaiškinti, pasidalyti savo žiniom is, nei pažadinti norą mokytis. Ji netgi neranda pakankamai nuolankum o atsiprašyti suklydusi. Norėdam as atkeršyti, vieną vakarą aš jai parodau, ką sugebu. Iš cukrinio runkelio išdrožiu kaukolę. N ie k ų dar bas: tereikia vietoj plaukų viršuje prismaigstyti kukurūzų plaušų, į akių vietą jdėti porą angliukų, burnai tiks kala kuto kaulas ir kaukę užm auti ant lazdos. Su draugeliu laukiam e nakties. Nuslenkam e prie jos nam ų, pabeldžiu į langą. Priėjusi ji pamato besiūbuojant kikenančią kauko lę. G yvenim e ji dar nebuvo šitaip išsigandus! Ji nualpsta, bet m an jos visai negaila.

52


Pagaliau ateina pilnos žaidim ų, juoko ir saulės atosto gos. Pažadintas gaidžių, išgėręs geros tirštos kakavos su T ė č iu G a b i traktorium i išvažiuoju j laukus m elžti karvių. Persimesdami bendrininkų žvilgsniais, visais plaučiais ge riame bundančius nuo rasos kaim o kvapus. Kas sakė, kad lengva m elžti karvę, pakanka tik spausti tešmenį! Didžiausia užsispyrėlė yra Margarita. Kartą ji vie nu judesiu nuverčia m ano kėdutę ir aš išsidrebiu karvių mėšlo ir išlieto pieno m išinyje. T ėtis G a b i kvatojasi su sirietęs. — E , Pio, tau sekasi kaip tikram kelm ui! Jis rūpestingai susisuka cigaretę, įspraudžia ją į lūpų kam pą, kur jai teks tabaluoti ištisas valandas, pasiim a kėdutę ir im a kantriai mane m okyti subtilaus m elžim o m eno paslapčių. - Žiūrėk, Pio, šita ip ... Nespausk, ritm iškai, ypač kai m elži Ritą, nes jai skauda spenius. R ita graži, visada mums dovanojanti nuostabių telyčaičių. A r ne, Rita? Jis glosto gyvulį. Karvė žvelgia į mane švelniai ir liū d nai, tai mane sujaudina. Tėtis G a b i savo karvutėmis rūpinasi švelnia ir tėviška meile. Prieš eidam i šerti poros šim tų ku ilių , nam o parnešame du ąsočius pieno. Mėšlas garuoja, karveliai burkuo ja, žemėje, kurioje brinksta sėklos, karaliauja tvarka. M a no meilės žaizdos po truputį, iš lėto gyja. V ien ą dieną lenkė moteris, runkelių rinkėja, padova noja man mažytį juodą šuniuką. Nedrįstu pasakyti T ėčiu i G a b i ir slepiu savo m ielą šunytį kiaulidėje. Patikiu jį gerai

53

Tim Guėnard

m am ai, kiaulei, kuri rūpinasi juo tarsi savu. V ien ą rytą, per pusryčius, Tėtis G a b i iškilm ingai pareiškia: - Kolete, kiaulė atsivedė anglies juodum o mažiuką. Reikės jį užmušti. Užplūsta keistas jausmas ir suspaudžia širdį. Veblenu negalėdamas nuryti kakavos: - N e , ne, nežudykite jo ... T a i... tai nėra nenormalus paršelis... ta i... tai ožka! Išvydę m ano pasimetimą, jie leipsta iš juoko. Jau kele tą dienų jie stebėjo mano manevrus. - N esijau d in k, P io, neliesim tavo šuniuko! K o d ė l m um s nepasakei? Ž in a i, v ie n u g y v u liu d au g iau ar m ažiau... K a ip norėčiau juos išbučiuoti! D augelį m etų skausmo negalėjau atskirti nuo bjauru mo, tai buvo susiję. O čia, šitoj sodyboj, atrandu laimę — grožio seserį. Viskas čia tikra ir gera: ir gyvuliai, ir žmonės. Tėtis G a b i nepanašus į A poloną, manekeną iš katalogo, jis gražus savo širdim i, kurią man atveria. Aš laimingas ir vis labiau prisirišu prie naujojo tėčio. Drauge einame pasisveikinti su lenkais ir jugoslavais, at važiavusiais rinkti runkelių. Paskui užsukame aplankyti kalvio, kaustančio dėdės Žoržo peršeronus. Kalvis gamina ir priekabas, taiso karučius. Susižavėjęs kontem pliuoju šį adetą didžiulėm is rankom is, susijuosusį orine prijuoste. Įsikūręs savo tamsiame urve tarsi oloje, ant galingo prie kalo jis į taktą daužo paraudusį metalą, iškvepia dum plės, nuo prakaito rasoja kakta. Šis vyras m enininko judesiais

54


m an atrodo kaip visagalis, sutramdantis gyvulius, valdan tis metalą, prijaukinantis ugnį. Kiekvienas metalo luotas, papuolęs j jo reples, kalamas iki raudonum o, kol įgauna formą. Po to panardintas kubile, garų debesyje tampa vie ninteliu nepakartojamu kūriniu. Bažnyčios aikštėje priešais pam inklą žuvusiems seniū nas muša būgną. Teatrališku balsu jis paskelbia, kad bus nutraukiamas vanduo arba elektra. A rba praneša, kad at važiuoja triušių kailiukų supirkėjas, kad tiesiamas asfaltas ir kelias uždarytas, kad vyks rugiapjūtės šventė, per kurią savo traktorių priekabas paverčiame gėlėmis apkaišytais ve žimais. T a i adikęs seniūnas eina išlenkti taurelės „Centro“ kavinėje. Rugiapjūtė yra metų kulminacija. Priekabas pripilam e kviečių ir procesija patraukiame kooperatyvo link. Sėdė damas ant lobio, kuriuo laksto žnypliai, įsivaizduoju esąs princas. Svaigstu nuo salstelėjusio įšilusių kviečių kvapo. Praėjus keliom s akim irkom s, jau žaviuosi auksiniu lietu m i, kuris byra į siloso duobę. Šakėmis surenkame šiaudus. V yrai juokdam iesi krau na kupetas į priekabą: žliaugiant prakaitui, jie sviedžia jas iš liemens, palydėdam i sunkum ų m etiko šūksniu. D id ž iu lis krovinys lėtai pajuda kluonų link. M a n o naujasis tėtis v

darbe neatsilieka. Žaviuosi juo, jis nuostabus. Šią vasarą jis išmokė mane vairuoti traktorių. Iš tos laimės bei pasididžiavim o suklystu ir visai netyčia įju n gęs atb u lin į bėgį įvažiuoju į m očiutės Šarlotės rūsio d u ris; durys bem at subyra, pavirsta į šip u liu s... Per plauką

55

Tim Guenard

išvengėm avarijos - vienas traktoriaus ratas liko kyboti ore. Tėtis G a b i nepyksta: „Štai taip, kitą kartą žinosi, kur yra atbulinis bėgis!“ Jis m oko iš m ano paties klaidų. N e taip, kaip daro m okytoja... Pradedu pajusti laimės būti m ylim am skonį, m anyda mas, kad galbūt tai tęsis ilgiau. V ien ą rugpjūčio rytą Paulo, T ė čio G a b i ir Koletės sū nėnas, pasiūlo m an fermos pašiūrėje statyti iš šieno pala pinę. Jis dvejais su puse m etų už mane vyresnis ir mes gerai sutariam. Apleistoje A n trojo pasaulinio karo slėptu vėje, kuri m ums atstoja žaidim ų bazę, radome žvakių. Pau lo jas uždega — gražu. N etrukus šienas užsiliepsnoja. A p ie tai net nepagalvojome. Bandom e užgesinti - per vėlu. G reitai išvarau persigandusias baubiančias karves. U gnis įsisiautėja, kriokia kaip kalvė. Per kelias m inutes pašiūrė virsta gigantišku fakelu. Paulo pasprunka. Lieku vienas priešais šį gaisrą, dūm ų tum ulus, pasiutusias kibirkštis. Bijau. Siaubingai nuliūdęs, jausdamas, kad su šia pašiūre dega m ano laim ė, aš pasileidžiu į kojas. V isą dieną klaidžioju kur papuolė daubų keliais ir lau kais, sukrėsta širdim i, pykčio ir širdgėlos ašarų išvagotu veidu. Pavakariais mane sučium pa žandarai ir parveža į ūkį. Buvau išbartas, ir nieko daugiau. Tėtis G a b i tarsi nesavas, blogai jaučiasi, vengia žiūrėti į m ano pusę. Koletės veidas tarsi suakmenėjo, ji nieko nesako. Pagaliau sušunka: — Atvažiuos tavęs pasiim ti!

56


Šie žodžiai nuskamba lyg gedulingi varpai. Ž in au , jie niekada neadeis. V e ltu i bandau aiškinti. M anęs neklauso ir mano likimas nuspręstas - paskutinis teismas. Suprantu, kad Paulo iš manęs padarė atpirkim o ožį. V aik ų nam ų vaiko žodis sveria nedaug. Aš esu kaltinamasis numeris pirmas, teisė gintis atimta. Vaikiščias iš niekur, niekam nepriklausantis visuom et liks kaltas, ypač tada, kai viskas pašlyja. Privalėsiu palikti šiuos namus ir savo T ė tį G ab i. N egaliu pakęsti šios minties.

V ienuoliktieji metai. PATAISOSKOLONIJOS „KIETASPRANDŽIŲ“SKYRIUJE T ą patį gaisro vakarą manęs atvažiuoja socialinė dar buotoja. Atsisveikinim ų nėra. Aš nenoriu palikti T ė čio G ab i, nenori ir jis. Ž in au , prisirišo prie manęs: prisijaukinom e vienas kitą, nebegalime gyventi vienas be kito. Tapau jam tikru vaiku, ir šis išsiskyrimas drasko jo širdį. P riim ti tokį žiaurų sprendim ą jį privertė Kolete, laikanti keturis na m o kampus, o gėda, kad jis pakluso šiam neteisingam nuosprendžiui, dar labiau padidino jo skausmą. Jis neapkabina manęs, nenorėdamas pravirkti. Sukrėstu veidu pasilieka virtuvės kam pe. Įsikandęs nejudančią nuorūką, žemėn įsmeigtomis akimis - tarsi priluptas šuo. Kolete atvėrė man namų duris, bet ne savo širdį. Ir ji ma nęs neapkabino. Jai tesu tik papildom ų pajamų šaltinis. M a n o meilės svajonė sugriūva kaip tos pašiūrės sienos, iš

58


kurių liko tik apdegę griuvėsiai, aplam dyti ir pajuodę ge ležies lakstai bei pelenai — m an belipant į autom obilį, juos dar laistė gaisrininkai. Neatsigręžiu. Ši ilga kelionė yra nusileidim as į pragarą. Matydam as užsispyrusią ir griežtą socialinę darbuotoją, nuspėju, kad manęs laukia šoko terapija. M a n o neatsargumas buvo su prastas kaip priešiškumas — tai pernelyg neteisinga. V a žiuodam i tylim e. Šiai svetimai moteriai nenoriu parodyti nei ašarų, nei baimės, nei pykčio. Įžengus į pataisos koloni ją D ., netoli Rošelės, tarsi šlapiu skuduru gaunu j snukį. Šis centras pagarsėjęs koncentracijos stovyklos reputacija. Direktorius tarsi iš patrankos rėžia priėm im o kalbą: - T a u bus geriau, jei neišsišokinėsi! M es nepaleisim tavęs iš akių. Pramuštgalvius čia pažabojame, aplaužome, sutramdome. M ane nuskuta, apvelka mėlynos medvilnės nuobaudos uniform a ir nuveda į valgyklą. Vienas auklėtojas tekšteli: - E ik sėstis prie kitų! Esu įmestas į žvėrių areną. Šešiasdešimt skyriaus berniukų žiūri į fiiksą kaip į ko kią musę, kuriai netrukus bus nutraukyti sparnai. Ir ši priešiškai nusiteikusi grupė imasi kankinim o. V os tik randu vietą, kur galėčiau atsisėsti, esu nuve jamas: „ D in k iš čia! V ary k iš čia!“ V eidm ainiškai šypso dam iesi, iš mano lėkštės jie nukniaukia mėsą, vėliau — desertą. T ie šakalai mane terorizuoja, o aš nedrįstu žodžio pratarti. Gaujos vadas, tasai, kuris pasigrobia mano maisto

59

Tim Guėnard

davinį, drauge su savo bendrais mane pričium pa korido riuje, prispaudžia ir beveik pridusina. „T ai tu pridirbai mano broliui?“ N e , ne, aš net nežinau, kuris yra jo brolis. Jis grasina ir vožia. Kasdien ta pati katorga ir nepakelia mai smaugianti baimė. Nesugebu susirasti draugų. Jie visi susimokę prieš mane iš baimės ar piktum o. Maniškis, mušto vaiko snukis, neįtinka nei auklėtojams, nei jaunuoliams, kurie yra tokie kaip aš. Niekas nenori ma nęs pam ilti. Tad a sukyla pyktis, bet kol kas nugali baimė.

V ien ą naktį viskas sprogsta: baimė, vienatvė, liūdesys, neviltis. V erkiu pasikūkčiodamas ir įsikniaubęs į pagalvę išlieju savo sielvartą. K itą dieną auklėtojas, vaizduojantis Šarlį Bronsoną1, valgykloje mesteli man: — N a , žlium ba, dabar paverk prieš visus! V isi im a šaipytis ir kartu šaukti: - Eėė, žlium ba, žliu m b a... Esu pernelyg didelis vargšas, kad turėčiau teisę verkti. Teisė išreikšti savo skausmą - m an draudžiam a prabanga. M a n o ašaros neturi teisės nei būti, nei pasirodyti. T u o met aš slepiu savo kančią, apdum iu akis. N u slo p in u savo širdies balsą ir užsuku ašarų kranus. Kovoju, kad daugiau nebeverkčiau. D u ria nosyje, užspaudžia gerklę ir veržia krūtinę, bet tai pavyksta. Raudas paverčiu į pyktį, v id in į įsiūtį. V isa susikaupusi neapykanta dėl betikslio pykčio ir šlykštaus kvailum o virsta

A m e rik ie čių aktorius.

60


tarsi į kokį ugnies kam uolį, besisukantį manyje ir norintį ištrūkti. Esu apsėstas, deginamas noro sunaikinti tas siau bą ir pasišlykštėjimą keliančias padugnes. T ris mėnesius nieko nesakydamas, netardamas nė žo džio, neišliedamas nė vienos ašaros, kenčiu grasinimus, kaltinim us, įžeidim us, bausmes, pasityčiojim us. V ien ą pusiaudienį, iš anksto neįspėjęs, virstu tuo, kuo mane kaltino - patrakėliu. Sprogsta giliai manyje glūdin ti neapykanta. Vadeiva kaip visuom et pakelia ranką, kad savo murzinais pirštais nučiuptų m ano mėsą. Išpūtęs veizo lus pažiūriu jam į akis, pagriebiu savo šakutę ir susmeigiu jo plaštakom Aš, buvęs bailys, tam pu laukiniu žvėrimi. Jis staugia, o aš žvelgiu į jį nejudėdamas, nepaleisdamas šakutės. Išsiveržia visas įsiūtis, kauptas šim tą dienų praga re. Trys auklėtojai puola prie manęs. N e n o riu paleisti to mėšlo, mėgaujuosi jo skausmu: jo perverta ranka guli mano lėkštėje lyg drugelis muziejuje. Jie mane daužo, plėšia drabužius ir galiausiai priverčia paleisti laim ikį. N ukrentu atbulas. Užšoku ant deserto ve žimėlio, pagriebiu samtį ir kulu, kulu tą, kuris man sudavė pirm ą vakarą. Kerštas - patiekalas, valgomas šaltas, kar tais šakute ir samčiu. M an e apsupa auklėtojai ir parvertę ant žemės primuša, bet smūgiai daugiau manęs nebepasie kia. Juk, kaip sakoma, esu paskiepytas nuo pat „laimingos vaikystės“. Šis posakis visuomet mane prajuokindavo. Atsikėlęs jaučiuosi siaubingai, iš nosies teka kraujas. Nužvelgiu kitus įžūliu žvilgsniu. Esu laisvas. Išsilaisvinęs iš tironijos, išsilaisvinęs iš baimės. „Eikit jūs visi...“

61

Tim Guėnard

A kim irksniu esu „paaukštinamas“. M ane perveda į sky rių „ K “. „ K “ reiškia „kietasprandžiai“. N ak tį, kai užmiegu, nau jieji „bendrarūšiai“, paėmę cigarą, „pakrikštija“ mane. Kerštas seka akim irksniu. P rip ilu šūdų į porą šikinykų atkim štukų ir tom is išm atomis bandau pridusinti savo „krikštytojus“. Pripuola auklėtojai. N au ji smūgiai. V idinės užtvankos išlėkė į orą. Paspartintai įgyju grio vim o žinių. T a m p u pavojingas. Išmokstu pajusti kylantį pyktį: panašiai kaip virėja žino, kad greitpuodyje užvirė vanduo, kai jis dar nepradėjo švilpti. Šeštuoju pojūčiu jau čiu ne tik tą įtampą, kuri atsiranda visur: sporto aikštelė je, m iegamojo laiptinėje, duše. N ebijau jos neapčiuopia m o galios kilim o nei sprogim o. Brangiai sumokėjau, tad jos nebebijau.

K itą dieną mane izoliuoja, muša, skaito pamokslus. Naujas „paaukštinimas“. Esu pervestas į „ C “ skyrių - su pačiais kiečiausiais, nesutramdomais. Č ia laukia siurpri zas. Pasirengiau pačiam blogiausiam, bet buvau sutiktas broliškai. Devyniolikm etis vaikinas im a mane globoti ir vadina „broliuku“. Ramaus būdo, save kontroliuojantys auklėtojai nieko neišskiria. Poros dešim čių vaikinų nuo aštuoniolikos iki dvide šimties grupėje aš, dvylikam etis, esu jaunėlis. T a i ne „m i šių patarnautojai“. Daugelis jų jau ne kartą bandė bėgti, vogė. A p ie „pasaulį“ ir „gyvenimą“ jie kalba labai papras tai. Tiesiog žaviuosi tais nuskustais, sunumeruotais savo

62


vyresniaisiais katorgos broliais, matydamas juos prie var tų į laisvę, nežinančius, kad suėjus dvidešim t vieneriems dauguma ir jų paliks m ūsų mažąjį kalėjim ą tik tam, kad patektų į did įjį. Laim ės kūdikiam s pavyks įstoti į Užsie nio legioną, greito reagavimo būrius ar specializuotus ba talionus. T ie skustagalviai m an gražūs ir originalūs. Jie nenaudojo savo jėgos nei žiaurum o, nekaltino ir negrasi no, „nekrikštijo“, nepersekiojo. Šie vyresnieji likim o bro liai priglaudė mane ir saugojo. Užhipnotizuotas klausausi jų nuotykių pasakojimų. Stebiu jų žaizdas, įsim enu jų p ri sim inim us, su pagarba priim u jų patirtį. G arb in u tą žm o giškumą, kurį jie slepia po kietum o kiautu. Suvokiu, kad gerai nuaugęs dvidešim tm etis bernas niekuom et nedrįstų stoti prieš tai, su kuo susidūriau būdamas dvylikos. Esu panašus į mašiną nauju varikliu, kurią iki bepro tybės varinėjo duobėtais žvyrkeliais. M anasis variklis iš derintas, kažkas manyje įlūžo. Sužalotoje vaikystėje sunkiausia stengtis pasirodyti d i desniam, stipresniam, brandesniam, nei yra iš tikrųjų. Juk dar metas būti vaiku. Kasdien dengti trapius pečius smurto švarku, kada norėtųsi vilkėti švelnumo apsiaustą.

Kartą į pataisos koloniją žandarai grąžina paauglį iš „ C “ skyriaus, kuris daugelį savaičių buvo pabėgęs. Pasak vyresniųjų brolių, su pagarbia baime pasakojančių jo žyg darbius, jis yra kietas - kiečiausias tarp kiečiausių. Direktorius mus sukviečia į futbolo aikštę. K aip įprasta išsirikiuojame. Auklėtojai prie mūsų akių im a tą berniuką

63

Tim Guėnard

m ušti, talžyti — toks paprotys. K a i jis susmunka, mušama toliau, spardoma. Viešas pavyzdinis mušimas. — Štai kaip elgiamasi su bėgliais. Laisvi! — prieš atgręždamas kulnus užbaigia prie nejudančio kūno stovintis direktorius. Cerem onija baigta, niekas nedrįsta pajudėti. Ž in au , kad aš turiu nueiti prie jo. Pajudu, vyresnis brolis mane sulaiko: — N e , neik ten, jis gali būti labai piktas! Neklausau jo. E in u gulinčio ant žemės nejudančio kū no link. Sustojęs priešais paskelbiu: — V ėliau aš padarysiu kaip tu. Vaikinas sujuda, pakelia galvą ir mirksėdamas įdėm iai žvelgia į mane. Jo mėlynose akyse atsispindi dangus, jo žvilgsnis šviesus ir tyras — ne bailio ar niekšo žvilgsnis. Krauju pasruvusi nosis, jis sunkiai ištaria: — B roliu k, nedurniuok, jie stipresni! T ą dieną slaptoje širdies kertėje šis vaikinas tampa m a no didvyriu. Tas paauglys panašus į mane: be šaknų, be tapatybės, keleriais metais vyresnis. N o riu pranokti savo idealą. M atydam as jo krauju m yžančią sulaužytą nosį, nu sprendžiu būti gudresnis už jį ir stipresnis nei pasiduoti jį privertę auklėtojai. N uvarysiu juos nuo kojų, jie neatlaikys. Nesvarbu, kokią kainą teks sumokėti. Prisiekiu, kad būsiu pirmasis išmestas iš pataisos kolonijos. Štai paga liau turiu gyvenim o tikslą. M a n o likim ą apverčia katorgos brolio sudaužytu vei du, sukniužinta nosis.

64


N egaliu šauktis pagalbos, prašyti malonės, m aldauti dangaus. Niekas manęs negirdi ir nemano klausyti. Lieka dvi išeitys: arba paklusus sistemai būti galutinai sugriau tam, pavirsti šliaužiojančiu vergu arba pasipriešinti netei singum ui ir nesupratingumui, kad pagaliau tapčiau savimi ir neuždusčiau. Pasirenku sukilim ą. A r gali žmogus pakeisti savo lemtį? Klausimas tinkantis filosofijos egzaminui. Vaikas, likęs be šeimos, neklausinė ja. Atsakymas yra jo gyvenimas, jo įsiūtis ir jo neviltis. Jam pavyksta pakeisti lem tį. Išdrįsti būti kitokiam katorgos sąlygomis, o tai tas pats, kas leistis slalom o slidėmis sniego griūties zonoje — būti ar žūti. Tasai, kuriam niekas nerūpi, nebijo nukristi. Jis neaimanuoja, nepuola į ašaras. Jis atsikelia ir skatinamas naujo žiaurum o keliauja toliau.

U žkniso kasryt stovėti rikiuotėje ir klausyti vardija mas gavusių laiškus pavardes — šitame sąraše nėra vietos man. T o k ia m - laiškas, tokiam - siuntinys, tokiam — du laiškai... Daugelį iš m ūsų niekada nepakviečia, tad nu sprendžiu nustoti svajoti ir tikėti stebuklu. M o tin a „pasi plovė“, tėvas dingo. Esu niekieno sūnus, ir tiek.

- Genarai, tavęs atėjo aplankyti! - Durnas pokštas... - Genarai, nejuokauju. Pokalbių kam bary tavęs kaž kas laukia! Staiga širdis im a tankiau plakti. Bum , bum , bum , bum!

65

Tim Guėnard

N ors ir pasiryžau nebesvajoti, kad netektų daugiau nusivil ti, taip noriu tikėti, kad pagaliau sugrįžo m o tin a ... Kartais nelaimė būna tokia didelė, kad retsykiais ji turi padėti lik im u i apsiversti? Praveriu pokalbių kam bario duris ir išvystu T ė tį G a bi. N e tėvą, ne m otiną, bet savo T ė tį G ab i, kurio šieno pašiūrę sudeginau. Po šešių kalinim o ir išsiskyrimo mė nesių jis nepamiršo manęs. Jaučiuosi suglumęs, kadangi nesitikėjau jo sulaukti. Pam enu mūsų tylą bei gerą ir su nerim usį savo tėvo globėjo žvilgsnį. Jis negali sau atleis ti, kad paleido mane, neapgynė, pasidavė savo žm onai visa tai įžvelgiu nelaim ingose jo akyse. N eįva ik in o jis manęs, bijodam as, jog vieną dieną m ano tėvas ar m oti na sumanys m ane atsiim ti. Jį graužia kartėlis. T a ip , jo žvilgsnyje matau liūdesį ir apgailestavimą. T a čia u jau per vėlu, tėti. Pasibaisėjęs niūriais koridoriais ir pakaruokliškais auk lėtojų snukiais, jis klausia manęs: — T a u viskas gerai? - T a ip , gerai, - atsakau. K ą dar galiu pasakyti? A r tai, kad per šešis mėnesius tapau besikandžiojančiu žvėrim i? K ad ilgiuosi pasivaži nėjim o traktorium i, darbo laukuose, prie gyvulių, ga ruojančios sriubos, juoko proveržių, ražienų kvapo, javų baltum o, bendros laimės? T a i pernelyg toli ir per daug arti. T a i kitas pasaulis, prisim in im ų lobis, kurio nenoriu užkliudyti savo atmintyje, kad visai nesuklupčiau. Jei no riu išgyventi, savo praeitį turiu užrakinti.

66


A b u tylim , sudrėksta akys. Trum pas atsisveikinimas. Apkabina, priglaudžia mane. - Tėte G ab i, ar grįši dar manęs aplankyti? - G rįšiu , mano Pio, grįšiu. Jis išeina, o širdies gilum oje žinau, kad negrįš. U ž tai ant jo nepykstu. Jis labiau sukrėstas nei aš. T a i, ką spėjo pastebėti m ano visatoje, šiam žm ogui, manosios kaim iš kos laimės kūrėjui, turi būti nepakeliama kančia. Pasijau čiu iš naujo pamestas. Stebėdamas jo kiek sulinkusį silue tą, kuris išnyksta m edžių alėjoje, tyliai padėkoju už tuos kelis dovanotus meilės mėnesius. A čiū , kad aplankei, ir ačiū už tavo širdį, T ė ti G ab i. T u nieko negali pakeisti, per trum pai šmėkštelėjai mano gy venime. M a n o vaikystei tu buvai tarsi upės tėkmė, paža dinanti po apleidim o žieve slypėjusias sėklas. Aš, gyveni m o čigonas, slepiu šį unikalų lobį pamesto vaiko kelionės krepšiuose. T u leidai m an paragauti laimės būti m ylim am , bet šią laimę iš manęs neteisingai išplėšė. O tavo apsilan kymas, kad ir koks trumpas jis buvo, pažadino manyje laimingus prisim inim us, į kuriuos nebeturiu teisės. Užsi dėjau šarvus, tačiau jie subyrėjo. M a n o širdis yra taip giliai sužeista, kad trokštu tapti nejautrus meilei. Ji verčia per daug kentėti. Geriausias būdas išvengti kančios - nebe m ylėti. A r tai įm anom a, Tėte Gabi?

Po šio apsilankymo kitos dienos yra tikra kančia. V id u je, kurį slepia kieta išorė, viskas sugriuvo. V ieną vakarą no riu baigd šį kankinim ą ir nepakeliamą kančią. M edicinos

67

Tim Guėnard

punkte pavogiu tablečių, praryju jas, nes nebenoriu gy venti. Pasidaro bloga, pradedu vem ti. N ors ir prieš m ano valią — išgelbsti mano gyvybę. Apžiūrėjęs kolonijos gydy tojas pateikia išvadą: — Iškišk lie žu vį... O , kokia graži angina! D a r angina? Po velnių, visai nesiseka. Šlykštu gyventi apm audo žemėje. Atvira žaizda. N e sugebu užtvenkti mane užplūstančių nuojautos bangų. Pykstu ant m otinos, kam neatvažiuoja manęs pasiim ti, ant puolusio tėvo, kuris paliko tiek randų, blogų sapnų, neleidžiančios užmigti baimės, įgąsdinto vaiko refleksų: pa kanka suaugusiam išsitraukti iš kišenės nosinę ar vos pada ryti netikėtą gestą, kad pulčiau rankomis dengtis veido. V ien ą popietę tualetuose susipeša trys netikri broliai. Tu o ja u pat esu iškviečiamas pas „dyriką“. Jis sėdi už savo didelio darbo stalo, o aš išsitempęs stoviu ir nejudu. — K ą m an su tavim i daryti? M a n pasakė, kad tu nu niokojai tualetus ir dušus. T a i netiesa, visiška neteisybė. T ie kiaulės suvertė kaltę man. Aš ne skundikas. Leidžiuosi būti kaltinamas, nieko neatsakau. — Genarai, kai neįm anom a išmesti supuvusių vaisių, juos pašalinant, izoliuojant, padedam nuošalyje, kad jie nesupūdytų kitų. Jei nepasisaugosi, jei dar nusižengsi, su keist riaušes — uždarysim tave su šunimis! Išeinu iš kabineto mąstydamas, kaip norėčiau apdova noti tą, kuris vieną dieną pribaigs tą „dyriką“. Šis vyras niekuom et nesikreipė į mane kaip į žmogų. Jis niekuomet

68


nesiklausė iš širdies, visada tik grasino, įspėjo, baudė. Jis su savo kom anda mėgsta gąsdinti. Jie mėgaujasi jų suke liam a baime. Baim ė arba pažadina kerštą, arba paralyžiavusi paver čia veidm ainiu ar skundiku. Aš tesvajoju vien apie kerštą. K oridoriuje trys skundikai kalbasi su auklėtoju, kuris lai ko save Šarliu Bronsonu. Šis mėšlas yra jų bendrininkas. K ai einu pro šalį, jie šaiposi iš manęs. Po vakarienės jie bando mane išprovokuoti. Leidžiuo si būti „apmyžtas“, vaidinu bailį, nes neturiu jokio noro atsidurti narve su pora vokiečių aviganių. Su visais dra bužiais užsidarau duše. D a r ilgai naktį jie mane erzina — įžeidinėjim ai, pažem inim ai. N o riu išeiti, apdaužyti juos lazda, tačiau galvoje nuskamba „dyriko“ grasinimai. T a r si elgeta atsisėdęs ant dušo krašto m aldauju nem atomų jėgų, aukštesniųjų galių ateiti m an į pagalbą ir atstatyti teisingumą. Stoja tyla, kuri apgaubia naktį. N iekas ne ateina manęs apginti. G alva ir kūnas negali pakęsti šios dusinančios mantijos. Sukyla neapykanta, kol galiausiai pratrūksta, sprogsta. Išeinu iš dušo, puolu tualetų lin k ir nulupu m edinius laikiklius, ant kurių kabinam e rankšluosčius. Tarsi furija riaumodamas įsiveržiu į bendrą miegamąjį. T ie mėšlai m ie ga kaip užmušti. Im u juos talžyti lazda, panašiai kaip su T ė čiu G a b i kuldavom e javus. Jie šaipėsi iš manęs, tyčio josi iš m ano „suplotos nosies“, iš m ano snukio, iš m ano „žiurkės ausų“, tai šitaip jie mane pravardžiavo? Sutvarky siu jų „fasadą“. Jie staugia, kraujas liejasi upeliais, pajuosta

69

Tim Guėnard

paklodės. K iti iš baimės cypia tamsoje, o aš įniršęs lupu, lupu. Mėgaujuosi žiaurum u, mėgaujuosi kerštu. Koks svai gulys! Pačiame įkarštyje girdžiu koridorium i atskuodžiančius auklėtojus. Po sekundės jie jau bus čia. Ž in au , kad per lenkiau lazdą, bet trauktis per vėlu. Jei nenoriu gyventi koncentracijos stovykloje, saugom oje vilkšu n ių , tu riu sprukti. T o k ie vaizdai greitai šmėkšteli galvoje. N usvie džiu savo im provizuotą kultuvę, nučiuožiu nuo kraujo slidžiom is grindim is ir nusileidžiu peršokdamas po ketu ris laiptelius. G alvotrūkčiais perlekiu kiem ą. A tsid u riu priešais aukštą kolonijos sieną. Keturi metrai, o viršuje spygliuota viela. Pasirinkim o nėra - į šturmą. Beprotišku greičiu įsibėgėju ir šią naktį pirm ą sykį už kopiu į aukštą sieną. Šunų baimė padėjo įjungti turbo variklį. Pavyksta pagriebti spygliuotą užtvaros vielą sie nos viršuje ir aš užlipu. M etalo spygliai sudrasko kairę ranką. Pralendu tarp sienos ir spygliuotos vielos, kuri už griebusi nudrėskia kojos odą. Prasiveržiu jėga, nes grįžti atgal nebegaliu. Kitoje pusėje kopėčias atstoja geroje vietoje pastatytas elektros stulpas, kurį buvau pastebėjęs jau prieš tris mėne sius. Ir štai pagaliau aš ant žemės, laisvės pusėje. Kraujuoju, bet skausmo nejaučiu. T ik baimė suspaudžia vidurius. Per ėjęs į gerąją pusę, jaučiu įsiūtį ir džiaugsmą. Širdis daužo si lyg išprotėjęs varpas. K o l yra jėgų, bėgu, kad kuo labiau nutolčiau nuo pa taisos kolonijos. Jau turėtų būti ketvirta valanda nakties, ir nieko nelaukiant buvo duotas pavojaus signalas.

70


Lygiais kaim o laukais einu be plano, be tikslo. Išeinu iš nakties. N ejučia prašvinta m urzina ir pilka aušra. Į ma ne baisu pažiūrėti. Trau kia rankos odą, kurią dengia su džiūvęs kraujas, degina kruviną koją, šlubuoju. Vandens nusiprausti nėra. Apsisioju ranką - bado, bet reikia de zinfekuoti. Po to išvolioju ją dulkėse, šitaip daro sužeisti šernai. Rošelė pabunda. Lyg sužavėtas žiūrovas stebiu prince sės pabudim ą. Ž m o n ių plaukai įvairaus ilgio, drabužiai įvairiausių spalvų. Regis, jie eina ten, ku r nori, visai ne sivaržydam i ir netgi skirtingom is kryptim is. Pasijaučiu nepaprastai gerai. Tarsi poetas kalbuosi su kažkuo savo širdyje, kadangi turiu pasidalyti šia žavinga pilnatve. G iedu laisvę, dėkoju už šią pilnatvę ir už naują pasaulį, kurio var tai kaip tos galingos katedros durys atsiveria prieš mane. T a i pirm oji pabėgim o diena, rugpjūčio devintoji: at sigulęs žolėje dalį nakties praleidžiu kontem pliuodam as labiausiai žvaigždėtą m etų dangų. Krintančios žvaigždės — tai pačios gražiausios gim tadienio žvakutės, kokias tik galima įsivaizduoti. Svajodamas galvoju norą po noro. Šį šv. M eilės vakarą m an suėjo dvylika, ir į pamotę panašus gyvenimas padovanoja m an laisvę.

Dvyliktieji metai. PABĖGIMASIRPASIŠLYKŠTĖJIMAS V ien ą vakarą pataisos kolonijos miegamajame svajo jant apie pabėgimus ir nuotykius, vienas katorgos brolis pasakė, kad Paryžius yra didžiulis, ten galima pasislėpti. Nepam iršau. Leidžiuosi į kelią. N u o Šaranto-M aritim o2 einu sosti nės link. Stengiuosi kuo daugiau nueiti nakties metu, žy giuodamas išilgai geležinkelio bėgių, kad nekrisčiau į akis policininkam s. Pam aniau sau: „M entai neturėtų stabdyti traukinių. T a ig i eik bėgiais“. Kaskart, išgirdęs artėjantį burzgimą, puolu slėptis į griovį. Širdis šoka čarlstoną. Kva pą atgaunu, kai nuvažiuoja staugiantis sąstatas. M a itin u o si vaisiais, uogom is, grybais, net nežinoda mas, kad gali bū ti ir n uodingų, šeivamedžio sėklomis,

2Charente-Maritim (vakarų Prancūzijos departam entas). 72


netyčia paragavau kažkokio laukinio p ip iro ... N ejučiom is atgaunu krauju perduodamus, šimtmečius egzistuojančius ir išgyventi padedančius gestus, ku rių dar galutinai ne sunaikino miestietiškas ir šiuolaikiškas gyvenim o būdas. Neturėdam as žem ėlapio ir topografinių nuorodų, einu pasikliaudamas instinktu. Vienintelis rūpestis — rasti van dens. Čiulpdam as šaknis ir žoles, troškulio nenum alšinu. Kenčiu dėl vandens stygiaus, bet negaliu leisti sau pasibels ti į namus ir paprašyti gerti. Atrodau senesnis nei dvylika metų, nors barzda dar nesikala. N uovokiam suaugusia jam mano prašymas gali pasirodyti keistas. T u ro mieste jau visai nebegaliu, m irštu iš troškulio. Esu pasirengęs atsigerti Luaros vandens. Zoologijos sodo sienoje randu čiaupą. Laku tarsi gyvulys. Kas geria šūdą, pasigauna dieglius viduriuose! Ilgas valandas raitausi iš skausmo. V is dėlto zoologijos sodo vanduo padėjo išgy v e n ti... Norėdam as greičiau nukeliauti į D idžiąją Slėp tuvę, griebiuosi autostopo.

Praėjus dviem savaitėms po pabėgimo, pasiekiu didžiu lio miesto vartus. K aip ir visi turistai, Paryžių atpažjstu iš kilnaus ir išdidaus Eifelio bokšto, kuris iškyla gigantiškame mieste. Bem atant jį įsim yliu. N egaliu atsispirti Ponios Žirafos traukai. Pasitaikančiom is gatvėmis einu jo link. K a i pasiekiu papėdę, negaliu patikėti: apkvaitęs nu žvelgiu jį nuo apačios ligi viršaus, nuo viršaus ligi apačios. Pritrenktas daugelį kartų jį apeinu. Pagaunu save kalbant, šnibždant jam švelnius žodžius. E in u atbulas, užvertęs

73

Tim Guėnard

galvą, įsmeigęs akis į tą išdidžią masę ir jos susiraizgiusią armatūrą, kuri sukuria stebėtiną kaleidoskopą — atsitren kiu į vokiečių porą, taip pat užsisvajojusius ir nukrypu sius nuo kurso po šia m etalinių sijų ir dangaus rozete. N ežin au kodėl, bet m an net neprašius ponas duoda p i nigų. K a ip pasisekė! Jau seniai išleidau penkiasdešim t frankų, gautus iš vieno vyro O le ro n o saloje, kur leidau sau išsukti iš kelio ir paturistauti. „M a n o sūnaus atm in čiai, — keistu, m elancholišku balsu pasakė m an, - nes jis taip pat keliavo.“ Vienam e iš bokšto p o lių madam pardavinėja bilietus norintiem s pakilti ant Ponios Žirafos kaklo. N usiperku bilietą ir im u kopti, džiūgauju tarsi įsimylėjėlis, atvykęs pas savo numylėtąją. Kiekviena pakopa dovanoja naują nuostabą. Išvystu pasaulį ir leidžiuosi svaiginamas tos vi siškai naujos laisvės - toli, labai toli nuo suteptos vaikys tės atliekų. Pakylu virš savo gyvenim o. D žiūgauju atradęs M arso laukus, Karo m okyklą, o kitoje Senos pusėje — Šajo rūmus su fontanais. Trečiam e aukšte tarsi žuvėdra nuplasnoju ir skrendu virš lydyto švino spalvos upės, jos tiltų, m ažyčių gatvelių, tūkstančių gražiojo Paryžiaus nam ų. Iš viršūnės stebiu ke rintį skruzdėlių pasaulį ir svaiginantį dom inavim o, kara liavim o, sklendim o, pabėgim o iš savo katorgos pojūtį. N e n o riu palikti savo ponios. Priverstas nusileisti, at ėjus uždarym o laikui, nusprendžiu lik ti ir budėti šalia jos. N aktis apgaubia parkus. A tsig u lu už krūm o, greta antrojo dešiniojo p o lio, priešais Trokadero aikštę. O ras

74


švelnus. Po brangiausių Paryžiaus pastatų langais m iegu palaim intojo m iegu. Pažadintas anksti be tikslo einu Karo m okyklos, Latur M obur, Invalidų lin k, atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną gatvę ir gatvelę, kiekvieną pasažą, kad įsikalčiau į galvą būsimos savo teritorijos vingius. Daugelį dienų valkioju savo kurpes po šį kvartalą. N ak tys vėsta ir tampa drėgnesnės. V ilk iu vien raudono neilono marškinėlius ir drebu iš šalčio. Prireikia penkių dienų, kad vėl suveiktų tas instinktas, kurį bet koks gyvulys žino ir kurį išmokau iš Sim los, kada užmigdavau būdoje greta jo: pasidėti galvą kuo arčiau pautų ir pūsti į juos kaip oro šildytuvas. Po kelių naktų išduodu savo Ponią Žirafą - per šalta. K u r rasti stogą? Sutemus įlendu į dviračių garažą Rapo prospekte. Keletą valandų pamiegu susirietęs tarp dvira čio ratų. Nebepastoviu. K ai esi dvylikam etis iš zonos, nors ir nori miego, m iegoti gatvėje neturi teisės. N e kartą savininkų, atėjusių pasiim ti savo dviračių, buvau išvarytas laukan. „Ką čia veikiate, mano berniuk?“ sakydavo patys mandagiausi. „Ką čia veiki, valkata?“ šaukdavo atsikėlę prastos nuotaikos. Nepradėsiu kritikuoti nei sm ūgiuoti galva. D ingstu ir apsiblaususiomis akimis im u ieškoti naujo kambario. Galiausiai aptinku kitą dvi račių garažą Generolo Karnų gatvėje. N ėra kelionių vadovo, kuris padėtų nem okam ai išgyventi gatvėje. Po daugelio savaičių, kai įgyju patirties, pastebiu, jog paskutiniai dviračiai ar mopedai pastatomi apie vidurnaktį,

75

Tim Guėnard

o judėjimas vėl atgyja apie penktą valandą ryto. T a i man leidžia penkias valandas ramiai pasnausti. Kasvakar prieš užmigdamas duodu iškilm ingą priesai ką, kad jei kada nors turėsiu savo namą, ten visuom et bus kam barių tiems, kurie jų neturi. M irštu iš alkio. T o k io amžiaus jau nebegaliu prašyti išmaldos. Spiriamas reikalo im u vogti. Pirm ą kartą Grenel prospekte nusižiūriu ką tik prie bakalėjos parduotuvės durų atvežtą pieno butelį. Šešta valanda ryto. N egaliu ap sispręsti. Tarsi jaunas kačiukas sukuosi aplink savo grobį, nedrįsdamas uždėti letenos. Esu pernelyg išalkęs. Staiga apsisprendžiu ir puolu pirm yn. Aš vagiliauju. K a i ranko se jau laikau pieno butelį, regis, kad į mane nukrypsta visi Paryžiaus prožektoriai. Leidžiuosi į kojas taip, kad net žie žirbos lekia. Po kelių m inučių, pasiekęs Šveicarų kaimą, kurio pėsčiųjų gatvelių labirintuose puikiai galiu pasprukti nuo persekiotojų, atsidarau savo grobį ir geriu rasota nuo prakaito kakta, ragaudamas dar nepažintą baimės pranokim o jausmą. Skraidau padebesiais. N u o šios dienos tam pu vagilium i. Siekdamas regu liariai savo gyvenimą paįvairinti keistu baimės jausm u vi duriuose, vagiu tam nustatytomis valandom is. Pasidarau priklausomas nuo adrenalino. Baim ė yra mano sesuo-priešė. Susitinku ją aštuntą valandą ryto, po to, antrą popiet, kai kiti vaikai sėdi m okykloje. Suplanuoju savąjį „gavrošos“ tvarkaraštį. T ie , kuriems pasisekė turėti tėvus, gali su jais pasisvei kin ti rytais, o vakarais po pam okų jų laukia nors auklė.

76


G irdėjau, kad kiti net eina pabučiuoti savo vaikų prieš miegą. M a n o keistoje vaikystėje m otiną pakeičia baimė. Ji m an ištikim a, visuom et greta, tarsi m am a nam ie. Bai mė laukia manęs, surandu ją vos tik to užsimanau. Ji m oko mane stebėti ir lavina atm intį. Be šio narkotiko m ano gyvenimas būtų niūrus, beskonis, nuobodus. Be prasmį gyvenimą reikia kiek „pasūdyti“.

U ž laisvę m okam a brangiai. V isų pirm a galvoje susisuki film ą, atrandi nepažintą pasaulį, žaidi su draudim ais ir baime, džiūgauji, kad gali gyventi kitaip nei visi. Po to slenka dienos. Svajonė tam pa tikrove. O ši ne kasdien rožinė: esi alkanas, ištroškęs, norisi miego. Ištisas valandas vaikštai nuvargęs, sotus ne pasiekiamų pažadų, gundomas m asinančių vitrinų. N e jučia, kai matai visa, kuo negali gyventi ir ką draudžiama turėti, persmelkia kartėlis. Nuolatos gyveni baimėje būti sučiuptam policijos reido. N ieku o nepasitiki, visko saugojiesi. Įpranti vogti, ir sm ulkios vagystės nebeteikia ma lonum o. Draugė baimė jau „nebesukelia erekcijos“. Stebuklinga pasaka virsta košmaru — per vėlu: pats ne nori sau to pripažinti, nes tam reikia drąsos. O ypač nega li sustabdyti bėgančių dienų, tų betikslių valandų, vis la biau nuo realaus pasaulio atitraukiančio klajojim o. Ir visa tai tik dėl vienintelės priežasties — geriau likti šių džiun glių pragare, nei grįžti į pataisos koloniją.

77

Tim Guėnard

Labai daug vaikštau. Kojos pakelia krūvį. Vienas iš ma no mėgstamiausių maršrutų — nukeliauti pirm yn ir atgal nuo L a tu rM o b u rik l Respublikos. Tem stant grįžtu į jau nojo klajoklio kvartalus, žiūriu į prabangius viešbučius, įsivaizduodamas, kad susitiksiu išeinantį turtuolį, kuris pastebėjęs m ano žvilgsnį pajus draugiškum ą ir leis pasi m ėgauti savo apartam entų m alonum ais. D ien os bėga. Naktys taip pat. T u rtu o lia i lieka linksm intis apšviestuose viešbučiuose, o aš, pavargęs ir išsekęs, grįžtu į savo dvira čių garažą. Silpsta paskutinės jėgos... A r išsipildys mano svajonė? M arso laukuose mane už kalbina ir greta ant suolelio prisėda elegantiškas vyriškis. Skoningai apsirengęs, prašmatniai atrodantis, gerai išsi laikęs šešiasdešimtmetis įkvepia pasitikėjimą. K albu jam iš širdies, neslepiu, kad esu bėglys, neturiu pinigų, kad ieškau paprastų darbų. Jis taria man: - Jaunuoli, galiu pasiūlyti tai, ko jums reikia. A r norite užsidirbti penkiasdešimt frankų? Užsiplieskęs atsakau „taip“. - Sekite paskui. Pasiekę Komers gatvę, užeiname į seną pastatą. N u triušusi išorė pakiša m intį, kad manasis globėjas pasiūlys padirbėti dažytoju. Įžengiame į tamsų butą. Č ia praš matnusis ponas paprašo manęs nusirengd. Atsisakau. Jis prideda prie m ano sm ilkinio ginklą.

Visas sukaustytas patiriu niekšišką, nesuvokiamą prie vartą.

78


Ir štai aš jau gatvėje, pilnas didžiulio pasišlykštėjimo, rankoje spaudžiu penkiasdešimt frankų. V isa mano būty bė suledėjo. V isu r skauda. N orėčiau nusivalyti, nusiplau ti šį paniekinim ą. K u r prisiglausti? Širdis plūsta ašaromis. Tarsi ledinė migla būtį užplūsta neviltis. Viskas apsiniau kia. Esu toks nelaimingas, kad net krečia drebulys. E in u Pasi link. Vienoje aikštėje susibūrę žiūrovai stebi G in jo lio lėlių spektaklį. Tarsi svetimas prisėdu priešais žalią būdelę, apsuptas kitų vaikų ir m am ų. G in jolis šau kia man: - Esi liūdnas kaip ir aš! Sprunku tekinas. M a n dvylika m etų ir keli mėnesiai. K ą tik supratau apie žmogaus iškrypim ą ir apie tai, ką jis gali padaryti, kad susiteptų pats ir į nuosm ukį pastūmėtų panašius į save. Pajutau, kaip susmigę blogio nagai drasko mane iš vidaus. Jie palietė ne vien kūną, sužeidė ir sielą, m ano slaptąjį, dar nesuteptą sodą. Tarsi stabo ištiktas nesugebė jau šauktis pagalbos. Tačiau savo gilumoje, ten, kur nebėra žodžių, kviečiau į pagalbą. Šaukiausi visagalės būtybės, kuri ateitų išvaduoti manęs iš šio siaubo. Ji neatėjo. Niekas neatėjo.

Tryliktieji metai. PROSTITUČIŲREKETUOTOJAS Išprievartavimas mane giliai sužeidė, perkeitė m ano pasaulio suvokim ą, o dar išlikusį naivum ą pakeitė įtaru m u. Pasitikėjim as silpsta, kol visai sugriūva. Esu lyg lau kinė, negenėta, spygliuota erškėtrožė. N o rė čia u rasti suaugusį žm ogų, atramą, prie kurio prisišliejęs galėčiau augti. Tačiau dabar baim inuosi, kad visi žmonės yra kaip m ano tėvas, kaip sadistiški auklėtojai ar elegantiški prie vartautojai prabangiuose kvartaluose. Suaugusiųjų pasaulis m an panašėja į iš pažiūros gerą pastatą, kuris iš tikrųjų yra supuvęs, sugraužtas m elo ir ydų. Klajoju toliau, neturėdamas kito pasirinkim o. Po įvykio praėjus keletai savaičių, Rapo prospekte prie manęs prieina du gerai apsirengę jaunuoliai ir pakviečia mane vakarienės į restoraną Sen D om inik gatvėje. N ors sakoma, kad nuplikytas katinas bijo šalto vandens, vis dėlto

80


p riim u pasiūlymą. G a l nepuls prievartauti vaiko ant res torano staliuko. T u o labiau negali atmesti kvietim o pava karieniauti, kai badas raižo vidurius. T ik viena aišku — šie berneliai nepriklauso Garbės le gionui. T ru m p a i papasakoju savo vargus, o jie sako: — Broliuk, tu jau ne vienas, einam kartu, mes tavim i pasirūpinsim e.

N epasitikiu, dvejoju, bandau juos perprasti. Vienas iš jų tikrai nemeluoja, jaučiu, kad yra teisingas ir sąžinin gas. K ita s ... Patraukiu su jais. Latu r M obur bulvare jie nuom ojasi butą. Parodę ma no kambarį, palinki labos nakties. N uram ina tai, kad abu miega viename kambaryje. Nepaisant to, užsibarikaduo ju, nors atrodo, juos dom ina ne mano kūnas. A ch! M ie goti tikroje lovoje, kvepiančioje patalynėje... Koks m alo numas ištiesti kojas, kai jau beveik metus m iegu susirietęs tame dviračių garaže! Rytą abu mano angelai sargai beldžia į duris, m aloniai žadindam i: — Kelkis, broliuk! Apgailestaudamas išm ainau šį m inkštą lizdelį į ilgas m audynes po karštu dušu. Pusryčiai buvo išties sotūs. L a tu r M o b u r — tikras rojus! K ą m an žada ši diena ir abu m ano vadovai, m enkai panašūs į rom ius avinėlius? — Eikš čia, broliuk, tinkam ai tave aprengsimi Jie nuveda m ane pas prabangų to kvartalo siuvėją. Žm ogelis išmatuoja mane, tarsi stebukladarys švytuodamas

81

Tim Guėnard

centim etru. Po to atneša trijų dalių pilką, plonais baltais ruoželiais naujutėlaitį kostium ą, sniego baltum o marški nius, rankovių sąsagas, kaklaraištį, šilko švelnum o kaš m yro paltą. N usviedžiu prakaitu dvokiančią savo palai dinę, murzinas kelnes ir virstu mažu lordu. Užbaigdam i savo magiškus burtus, jie padovanoja m an puikius išbliz gintus batus ir aukščiausios klasės šukuoseną brangiau sioje kirpykloje. D a r niekas šitaip švelniai nebuvo man glostęs galvos. Žakas ir Pjeras, mano naujieji bratanai, už viską atsi skaito grynais, tai jau manęs nebestebina. Ši nepaprasta diena pralekia lyg stebukladario lazdelės mostelėjimas. T a pau neatpažįstamas! Apžiūrinėdam as save vitrinose, ne galiu patikėti savo akim is. Esu panašus į anglą. Vaikštau zigzagais, kad aplenkčiau balas. K ad tik nesutepčiau savo m ilordiškų batų! „N agi, broliuk, dabar kiek paturistausim!“ Taksi nu vykstame į L a Blanš aikštę. N ejaugi jie rengiasi m an pa dovanoti vakarą Folies-Bergre3? N ak tį M u le n Ruzas plas noja sparnais ir apšviestas karštasis rajonas knibžda žm o nių. Ž iu l Žofren prospektu prieinam e didelę kavinę. P ri rūkytos salės prietemą skrodžia galingų žibin tų šviesos. Vyresnieji broliai bare m an nuperka lim onado. — Palauk m ūsų čia, turim reikalą. Jie kalbasi su visokiais tipais. Pastebiu nelabai patrauk lių fizionom ijų.

Folies-Bergere — naktinis klubas Paryžiuje.

82


Po valandos, kai baigiasi slapta sueiga, grįžtame „na m o“. N egaliu atspėti, kuo jie užsiima ir su kokiu padažu mane suvalgys. N uram ina viena - tai nėra vaikų vagys. M ie g u įtempęs ausis. v

K itą popietę iš Ž ako gavęs pirm ąjį savo ginklą - 7,65 revolverį - ir klausydamas jo kantraus aiškinim o, kaip jį reikia surinkti, išardyti ir naudoti, įsitikinu, kad jie tikrai nėra prekybos sferos atstovai. O savo naujojo gyvenim o instrukciją perprantu tik vakare. A p ie 22 valandą grįžtame į L a Blanš aikštę. Stovėdami ant šaligatvio, duoda nurodym us: - B roliuk, tu m ūsų lauki čia. O mes kopiam e viršun daryti savo biznį. N eturėtum ėm užtrukti ilgiau kaip pen kias, dešimt m inučių. Jei pamatai ką išbėgant - nukepi! Autom atiškai atsakau „taip“, spausdamas „vam zdį“ sa vo kašmyro palto kišenėje. v

Žakas ir Pjeras, pravarde Belgas, įsm unka į seną pasta tą. Laukiu prie gretimais esančio kino teatro ir stebiu įėji mą. Prie manęs prieina neaiškus tipas: - Eim e su m anim i, aš už tave užmokėsiu. - N e , negaliu, aš kai ko laukiu. Tas iškrypėlis neatstoja. Nukreipęs žvilgsnį kitur, vis kartoju „ne“. Seniui im a „važiuoti stogas“: - D u rn iau , varyk iš čia! - staugia jis. - A rba eini su m anim i į film ą, arba tau čia nėra ką veikti! Nutvėręs už alkūnės, jis nori mane nutem pti prie ap šviestos arkos. Jau buvau bekišąs ranką kišenėn, kad pa m ojuočiau jam po nosim savo žaisliuku, kai pamačiau sprunkančius Žaką ir Pjerą.

83

Tim Guenard

— B roliu k, bėk paskui mus, varyk! - šaukia jie man. Sprunku, gerai nesuprasdamas, palikdamas išsižiojusį pediką. Nuskuodžiam e ligi metro sustojimo. Supuolame į pir mą pasitaikiusį sąstatą ir pagaliau galime atsikvėpti siūbuo jančiame vagone. Pjeras m an šypsosi, stovėdamas kampe, ir pirštu parodo prisiartinti. Vaipydam asis jis praskleidžia savo apsiausto skverną ir parodo ginklo rankeną. Ji sutep ta tam siu skysčiu. — B roliuk, pažiūrėk čia, — sušnibžda jis plekšnodamas savo koją. Pravėręs plačią kelnių kišenę išvystu pundą banknotų, daug pinigų. — M atai, kaip greitai, - m irkteli man. K ad nenukrisčiau žemėn, nusitveriu turėklo. Pasidaro silpna, galva sukasi tarsi karuselė, linksta kojos. N uspėju, iš kur šita „faniera“ ir kokiu bizniu užsiima m ano brolyčiai. Jie reketuoja prostitutes. Belgo bankno tai, moters iš Pigalio pajamos, o juodos sultys ant ginklo rankenos — jos kraujas. Įsivaizduoju, kuo pavirto jos kau kolė, ir gailiuosi jų sumuštos merginos. K a i klajojant tenka prasilenkti su šiomis nakties sese rim is, pasakau sau, kad kada nors vesiu arba nekaltą mer giną, arba prostitutę. M a n nepatinka tarpinis variantas. D ažnai priėjęs užkalbinu šias moteris, kurios prekiauja savo žavesiu. T ie k joms, tiek m an tenka m in ti šaligatvius. Sustoję ant asfalto paplepam , ir jaučiu, kaip beklausant m ano vargų pasakojimo pabunda jų m otiniška širdis. Šios

84


gatvės merginos m an yra švelnios ir supratingos. Kai ku rios pasiūlo pinigų ar net nakvynę. Pam ilau šiuos naktinius juoduose tinkluose įkalintus paukščius, iš kurių ne viena turi princesės širdį. Daugum a iš jų yra kaim o merginos, atkeliavusios į sos tinę svajodamos apie žavingąjį princą. Pakliuvusios ne gailestingam vergvaldžiui šios lengvatikės greitai papuolė į pragarą. K a i kurios turi vieną ar du vaikus, paliktus seneliams. G a li juos aplankyti tik kartą per mėnesį. Šie mažyliai yra jų sutenerių įkaitai. — Jei negrįši, nudėsiu tavo vaiką, — sako niekšas. — A r ba jam ir visai tavo šeimai papasakosiu, kaip smagiai leidi laiką Paryžiuje! Vargšė mergina, įkalinta tokios savo reputacijos, pas kubom is apkabina savo vaiką, sukuria pateisinamą istoriją, kodėl nebūna su juo, arba užsisklendžia tyloje, paskui su daužyta širdim i grįžta ant šaligatvio. Nepaklusniosios ir bėglės už žemesnę kainą nusiunčiam os į im igrantų darbi ninkų rajonus. Jų kūną ir sielą sugriauna šim tai kasdienių „seansų“. Ir štai aš tam pu prostitučių reketininkų bendru!

Be to, suprantu ir tai, kad vos nenukepiau pediko. A r būčiau šovęs, jei Žakas ir Belgas būtų išėję kiek vėliau? G a lb ū t... T rū k o vos kelių sekundžių, kad m ano gyveni mas apsiverstų. Žakas nutyla. A r sėdėdamas ant atlenkiamos kėdės jis bando įsivaizduoti m ano būseną? Ram us ir susimąstęs jis žvelgia į mane ir uždėjęs ant peties ranką sako:

85

Tim Guenard

- Klausyk, broliuk, po visų šitų em ocijų mes nusipel nėm nueiti pasistiprinti pas M a rio . „Pas M a rio “ - italų restoranas Paryžiaus X V III kvar tale. Prie stalų sėdi daug lotyniško tipo vyrų, gerai apsi rengusių, b rilia n tin u išteptais plaukais, su ant kaklų kabančiom is auksinėmis grandinėlėmis. Tokiem s tipams nedrįstum pakutenti pasmakrės. Jie kalbasi apie „reika lus“. N epu lčiau ginčytis, jei m an pasakytų, kad čia m afi jos valgykla. Šefas M a rio yra storulis ir linksmas žaliūkas. Spausdamas m an ranką, jis sako: - Įsitaisyk čia, mažiau. M a rio labai tėviškas. Sėdim e prirūkytoje, prietemoje skęstančioje galinėje salėje. Žem ai pakabintos lempos ap šviečia biliardo stalus, aplink kuriuos išdėlioti penki staliu kai. A n t galinės belangės sienos kabo didžiulis veidrodis, stovi havaniškos odos m inkštasuolis, didelis stalas ir ke lios rudo m edžio kėdės. M a rio , pasilenkęs Ž a k o lin k ir rodydam as į mane, klausia: - Č ia tavo bratanas? Žakas, timptelėjęs m an už kaklaraiščio, m irkteldamas atsako „taip“. - T a u neatrodo, kad anksti im iesi m okyti jį suktis? klausia savininkas. T y la . Pjeras žaidžia savo „finka“. Siaubingai įsitem pęs, jis nenustygsta vietoje. Jo elgesys nenuspėjamas. M a rio nuolat kreipiasi į Žaką, bet ne į Pjerą. Šefas nutraukia tylą ir kalba toliau, tarsi nieko nebū tų įvykę:

86


— Sarte4 turiu gerą aferą, lengvą bizn į, „babkės“ ga rantuotos. Pelnas turėtų būti neblogas. Patrynęs pirštus, jis atsikelia ir pakviečia Žaką sekti pas kui jį. Pjeras irgi susiruošia eiti, bet M a rio liepia jam sėstis. — E i, Belge, lik sėdėt čia, neleisk atvėsti mano spagečiams! A išku, įsiutęs Pjeras sukanda dantis. Įtampa auga. Pa karuokliškos fizionom ijos padavėjas, nenuleisdamas nuo jo akių, prikrauna jam pilną lėkštę. Pjeras irgi įsispitrina į jį. A kim irksn iu jis tampa neatpažįstamas, virsta laukiniu žvėrim i ir puola padavėją. Prie gretim o staliuko sėdintys Žakas ir M a rio pribėgę išskiria du vyrus ant žemės. Pjeras spjaudosi keiksmais. Žakas surinka: — Pakaks, sėskis, valgyk ir užsikimšk! Pjeras paklūsta ir paskęsta pykčio tylon. M a rio vakarieniauja su m um is, ypač paslaugus Ž aku i ir man. V os tik šefas dirsteli į Pjerą, žvilgsnis akim irksniu persikeičia. Jaučiu, kad jis anuo nepasitiki ir slepia prie šiškumą. M akaronai tikrai gardūs, o M a rio pavaišina mane an tru desertu. Beišeinant jis m an m eiliai patapšnoja galvą ir sušnibžda ausin: y

v

— M ažiau, klausyk tik Žako, turi pasitikėti tik Žaku! Pereinam e pagrindinę salę. U ž prekystalio stovintis padavėjas sukaustytu veidu nuseka mus niū riu žvilgsniu.

Sarthe (vakarų Prancūzijos departam entas)

87

Tim Guėnard

Žakas laiko Pjerą už alkūnės. O re tvyro audros nuotai kos. K ai išeiname į gatvę, Pjeras sprogsta. Jis rėžia m an galingą antausį klausdamas: — Snargliau, ką tas italas tau pasakė prieš išeinant? N a , ką jis tau pasakė? Žakas, pačiupęs jį už švarko, prisikiša prie pat veido ir rėžia jam: - N eliesk šito vaikiščio, kitaip užmušiu! K ad taip dau giau niekad nedarytum! G rįžtan t nam o, tyla sveria tris tonas. Siaubingai bijau Pjero. Jis alsuoja žiaurum u ir pykčiu. O Žakas kaip tik m an geras, beveik broliškas. Šis vyras turi širdį. Kada Žakas prausiasi duše, Pjeras paprašo manęs p ri eiti. Išsitraukęs pistoletą, prikiša vam zdį prie sm ilkinio. - Šūdpalaiki, tavo makaulėje tuoj bus košė! Užsim erkiu, jis šaus, kulka pervers mano smegenis ir mestels mane į naktį. Šis tipas - beprotis, jis gali viską. Nuspaudžia gaiduką. T a i galas. K lik . Jis prapliūpsta juoku: - C h a, cha, gerai tave apmoviau, durneli! Širdis nukrito į kulnus, ką? V ė l surimtėjęs žiūri į mane: — M a ta i, jei kvailiosi -

nudėsiu. K itą kartą kulka

jau bus! Jis sprunka. Oras apsiniaukęs, įtam pa vis labiau didėja. Grįžęs Ž a kas klausia manęs: — B roliuk, ar tau patiko vakaras? Nedrąsiai atsakau, kad taip.

88

STIPRIAU U Ž NEAPYKANTĄ V

— Z in a i, tu patikai M a rio . Jis sako, kad turi vado žvilgs nį ir išvaizdą. T a u dar reikia daug ko išm okti: paklusti neklausinėjam ir pasitikėti vienu žm ogum i. Beje, ką tau pasakė M ario? — Sekti ir klausyti tik tavęs. - N ekreip k dėmesio į Pjerą. Pasprukęs iš U žsienio legiono, jis gyvena tarsi ant skustuvo ašmenų. T a i geras kareivis, nors kiek ir trenktas. Atsigulu nesaugus. N ors Žakas mane ir nuram ino, mie gas yra toks ramus lyg ežeras audringą vakarą. Sapnuose besisukantys kraujo, banknotų, m uštynių, pabėgimo, vel niško bėgimo, suknežintos kaukolės vaizdai susimaišo su meilaus M a rio žvilgsnio, m akaronų su baziliku ir deserto su plakta grietinėle prisim inim ais. Rytojaus dieną, bevaikštant po kvartalą, kažkas palie čia mano petį. T a i Pjeras. Jis nužvelgia mane, o jo veidą perkreipęs pyktis ir panieka. Apsidairęs praskleidžia skver ną ir išsitraukęs begarsį revolverį nusitaiko į gatvės lempą, esančią už trisdešim ties m etrų. Paf! Elektros lem putė sprogsta. Belgas susikišęs atgal savo įrankį išrėžia man: - Pribaigsiu tave, niekšeli! Atgręžęs nugarą, jis nueina spjaudydamasis. Įtampa pakyla dar viena padala.

Keturioliktieji metai. MONPARNASOMEILUŽIS V ieną ankstyvą popietę Žakas nusiveda mane j L a K u polu garsią M onparnaso kvartalo kavinę. N ežinau, kur pra puolė Belgas, esame vieni du, ir tai mane nuram ina. Rytą Žakas m an nupirko naujus, labai prabangius drabužius ir lakinius batus. Prisėdame ant m inkštasuolio didžiulėje sav

Įėję, užsisakome apelsinų gėrim o. Žakas taria: - D abar įsidėmėk manevrą. T u čia ateisi, užsisakysi arbatos ir skaitysi laikraštį. V iską darysi taip, kaip tau pa sakysiu. Paprašysi antro arbatos puodelio, o po to - są skaitos. Jei padavėjas atsakys, kad sąskaita jau sumokėta, patyliukais paklausi, kas tai padarė. Sulankstęs laikraštį nueisi prie ponios, kurią jis tau bus nurodęs, ir linktelda mas galvą padėkosi jai. Lėtai artėsi išėjimo lin k, atidarysi poniai duris ir šypsodamasis užleisi ją į priekį. Palydėsi ją ligi autom obilio ir nuvažiuosi drauge. Rauki?

90


Atsakau, kad taip, pakartoju operacijos etapus. O iš tikrųjų nieko nesuprantu. Koks manevro tikslas? Atrodė, vaidinu slaptąjį agentą, kuris nesuprato savo užduoties. v

Kodėl Žakas nori, kad sėsčiau su ja į autom obilį? N e labai pagaunu jo feljetono tęsinį, bet nedrįstu klausinėti.

K itą dieną, penktadienio popietę, į L a Kupol nueinu iš baimės sutrauktais viduriais. Išvydęs prie staliukų sė dinčią gausybę m oterų, greitai suprantu, kad nesu slapta sis agentas. Žakas atsisėda už kokių dvidešimties metrų. Regis, jis manęs nė nepažįsta. Užsisakau arbatos. Atsiver čiu laikraštį. Puslapiai slysta, nukrenta, susilamdo. Sten giuosi surinkti didžiulius lapus ir tvarkingai juos sudėti. Laikant jį prieš save - sunki užduotis. Šitas „Figaro“ ty čiojasi iš manęs. Reikėjo pasitreniruoti namie, savo kam bary. T u riu atrodyti kvailai ir įsivaizduoju, kad visi žiūri į mane prunkšdam i iš juoko. Pasidarau raudonas kaip ge rai prisirpęs pom idoras. Pam irštu žvalgytis į ponias. Iš siurbiu puodelį arbatos, po to antrą, trečią, ketvirtą ir vis nedrįstu paklausti, kas moka. Siaubingai noriu šlapintis ir negaliu atsistoti. V is labiau ir labiau spaudžiu kojas. Po penktojo puodelio arbatos, iškilus grėsmei susprogti, ne riu į kairę koridoriaus gale. Žakas ateina į tualetą. Jis įtūžęs. - Bet kuo tu užsiimi? - N a , hm m , pats matai, sisioju... - T a ip , matau, o dar? Jis supykęs. N edrįstu prisipažinti jam , kad varžausi.

91

Tim Guėnard

— N a , žinai, tas laikraštis... Nesuvaldau! Reikėjo pasi im ti mažesnio formato. - N usispjaut į formatą! G erai, dabar grįžti į savo vietą ir paprašai sąskaitos. Jau užteks! N u olan kiai kiū tin u j savo vietą. Padavėjas atneša šeštą puodelį arbatos. Jo neužsakinėjau ir, nors vilkėdamas nauju kostium u atrodau sau panašus į anglą, im u neapkęsti to šilto prėsko vandens. Padavėjas sukužda man: - T a i toji ponia jus vaišina. Nusišypsau padavėjui, nusišypsau poniai. Koks m alo nus siurprizas - tai graži ponia, maždaug penkiasdešim ties, blondinė ir visai neblogai išsilaikiusi. M a n sekasi. G a lėjau pataikyti ir ant senos, bjaurios baidyklės. O ria i atsistoju, prieinu prie jos, pasisveikinu. Ji nusi šypso man. E in u tiesiai prie durų, palaikau jas, kol ji išei na, ir seku autom obilio link. Kadilakas. Atsisėdu greta jos, visa ši ceremonija im a atrodyti visai patraukli. — Rožė, namo! - šūkteli ji vairuotojui. Tylėdam i važiuojame kokias dvidešim t m inučių, kol pasiekiame įspūdingą namą vakarų Paryžiaus priemiestyje. Č ia leidžiu su savimi daryti viską... Savaitgalis m an pasirodė visai mielas. Ši m alonum o ieškanti moteris, lepindam a mane kaip savo sūnų, kaip m eilužį, atskleidžia man dar nepažintą švelnumą. Pirm adienio rytą ji m an įteikė du tūkstančius frankų. Vairuotojas parveža mane į Paryžių. Ši suma — maždaug dviejų mėnesių alga. T u o m etu m inim alus adyginim as buvo apie aštuonis šimtus frankų.

92


Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad pirmosios prostitucijos pamokos man buvo nemalonios. Pinigus atiduodu Žakui. Palikdamas man du šimtus frankų, jis m irkteli: „M atai, niekų darbas!“ Ir iš tikrųjų tai paprasta, apsimoka, ir man daug labiau patinka dovanoti meilę vienišoms moterims, nei reketuoti savo bičiules prostitutes. Deja, vienas kitam nekliudo. M etus gyvensiu tokiu trijų dažnių ritm u: vakarinis re ketas savaitės dienom is, pasimylavimai su keturiom is nuo latinėm is klientėmis ir siaubingai tuščios dienos. Pinigų kalnai, tačiau laimės jie neatneša. D ienos atrodo tokios ilgos, pavydžiu vaikams, einantiems į m okyklą, o tuo tar pu aš užm erktom is akim is treniruojuosi išrinkti, sudėti ir kuo greičiau ištraukti iš dėklo savo 7,65. Žakas m an labai dėmesingas, beveik kaip tikras brolis, tačiau ne tėvas. Išsitraukiu ginklą ir kartais taikiklyje pamatau savo tėvo siluetą. Šauti ar ne? M an au , būtų m alonumas, jei prieš m irtį jis dar kiek pasikankintų. M a n o pertraukos prabėga gatvėje tykant pam okų pa baigos, kad galėčiau pam atyti visus tuos švelnumo gestus, kuriais tėvai apiberia savo mažuosius: paim a už rankos, patapšnoja skruostą, pabučiuoja į kaklą, pasitrina nosy tėm is ir kaktom is... Šie švelnumo ženklai tarsi rakštys sminga į širdį. Aš juos atkartoju, atgam inu su savo klien tėmis, tom is brandžiom is poniom is, kurias im u suprasti, gailėtis ir pam ilti. Savo aukso rūmuose, prabangiuose nar veliuose, jos yra vienos, dramatiškai vienišos, išlaikomos vyrų, kurių kelnių užtrauktukas atsitraukinėja taip pat

93

Tim Guėnard

lengvai, kaip ir piniginė. Jie išm aino jas į jaunas višteles, išlaikomas nuom ojamuose butuose mieste, o savaitgaliais vežasi į San Tropezą ar Meževą. Ištroškęs švelnumo, mėgstu jo susilaukti ir mėgaujuo si, galėdamas jį duoti. Savaitgaliai yra panašūs į švelnumo potvynį, leidžiantį pam iršti savo vienatvę ir vis labiau at grasų reketavimą. Žakas ir Pjeras mane „paaukština“, nors p uikiai apsieičiau ir be to. Jau nebesu jų sargybinis tam pu visateisiu gaujos nariu. A n t šaligatvio stovinčių m erginų pasiklausiu jų įkainių ir im u derėtis, tarsi būčiau jaunas gaidžiukas, norintis įsigyti vištelę. Lipam viršun, mergina nieko neįtaria. Žakas seka mane patamsyje. Jis įsiveržia prieš pat m um s pereinant prie reikalo, o Pjeras tuo m etu tyko laiptinėje, arba atvirkščiai. v

Žaidim as pavojingas. Suteneriai visuom et yra ne per toliausiai. M e rg in ų reakcijų niekuom et negali nuspėti. Vienos iš jų yra beviltiškos: jos nebijo grasinim o ginklu ir klykia. K itos - jau girtos, im a muštis. Buvo visko: lau žym o, padegim ų, kraujo, ir, m an regis, kad abu m ano bratanai persistengia. N ors ir persimetame į kitą kvarta lą, m ūsų reketas jau žinomas visur. T ie k suteneriai, tiek m erginos yra budrūs. K a d b ū tų įvairiau, apsikeitėm e vaid m en im is... Jaučiu, baigsim e blogai. Jau ne kartą pro ausis švilpė kulkos. N iekuom et nepasotinamas „babkių“ troškimas ir adrenalino teikiamas svaigulys užgožia svei ką protą ir atsargumą. Kartais šmėkšteli noras m irti. Nevilties blyksnis. T ik iu o si, mane palies nuklydusi kulka. T o ks gyvenimas veda į

94


niekur. T a i aklagatvis. Jau nebegaliu būti šių m erginų kan čios dalyvis. M ie la i jų sutenerius paversčiau faršu. Ypač negaliu pakęsti nepagrįsto Pjero žiaurumo. Jis negali nesu silaikyti nemušęs, net jei mergina paklūsta ir nesipriešinda ma atiduoda pinigus. Šis mėšlas tuo mėgaujasi - norėčiau kartą priversti jį sum okėti už savo sadizmą. Labiau reketuojame merginas, kurių suteneris pateko į ligoninę. Įvedame naują, prostitutei pelningesnę siste mą: pusė mums, pusė jai. K ai grįžta suteneris, ji jau turi santaupų. V

N uojauta, intuicija? N ujaučiu, kad Žaką viskas taip pat užkniso. Jis nebegali pakęsti Belgo, kurio vis labiau ir labiau vengia, bei jaučia gailestį daugum ai m ūsų aukų. Jis netgi paankstino m ūsų apsilankym ų valandą - dabar pradedame apie dešim tą valandą, kad lig i aušros jos tu rėtų laiko pataisyti savo finansinę padėtį. M ū s ų apyvar ta krinta, sutartą valandą kasos ne tokios pilnos, ir tai siutina Pjerą. A pram in ti jo įtūžį einame į Trokadero ar T iu lr i dau žyti pedikų. T u o m et Žakas pasirodo visai ne toks švelnus kaip su m erginom is. T u rim e gerai atidirbtą techniką: įsė du į autom obilį vaizduodamas užkaitusį bičą. K a i pedikas im a pasitikėti, pagriebiu mašinos raktelius. T u o m et per langą ant jo užgriūva Žakas su Pjeru ir savo būdu „duoda išmaldą“. V an oju juos iš visos širdies. N ors kiek galiu atkeršyti už m an padarytą gėdą. T a i palengvina atm intį.

95

Tim Guenard

.. .Toks cirkas kasdien, išskyrus savaitgalį, kada aptar naudamas turtingas L a K u pol kavinės ponias, prostitute tam pu aš. — Jau metas pereiti prie užsiėm im ų su tom is poniutė mis, - penktadienio popietę juokdamasis sako Žakas. Aš, pažįstantis m oterį tik per žaizdą, kuri atsirado ta da, kai mane paliko m otina, ar per kai kurių auklėtojų žiaurumą, iš šių moterų dėmesio įžvelgiu nors truputį m ei lum o ir švelnumo. V ie n a iš jų, kartą laikydam a savo glėbyje, glosto m ano skruostą ir sušnibžda tą garsų posakį: „Žin ai, tavo labai gražios akys!“ Ji sako tai iš širdies. Pirm ą kartą gyvenime iš moters susilaukiu tokio gražaus kom plim ento. M a n keturiolika. Ji ne m ano m o tin a ...

Išvykstančiųjų peronas, VYRESNYSISBROLISNUSIPLAUNA V ieną lapkričio pirm adienio rytą, savaitgalį praleidęs geroje ir švelnioje kompanijoje, nešdamas kišenėje du tūks tančius penkis šimtus frankų, grįžtu į Latu r M obur. D žiau giuosi, kad vėl pamatysiu Žaką. Paskambinu į buto duris, niekas neatidaro. Beldžiuosi veltui. Barbenu į duris, šaukiu. Jokio atsakymo. Prisėdęs v

ant laiptų, palaukiu iki pietų. N e i Žako, nei Pjero. E in u pas Liusjeną į restoraną, kur dažnai pietaujame. Niekas jų nematė. M a n tai pasirodo įtartina, im u panikuoti. Po pietų m aunu pas M a rio - jo nėra. Darosi vis keis čiau. Eidam as nuo Ž iu l Žofreno gatvės ligi La tu r Mobur\ staiga pasijuntu apgaubtas pirm ųjų paryžietiškų savaičių vienatvės, šįkart dar prisidėjo ir nerimas. Bute vis dar nieko nėra. G rįžtu pas M a rio . A k , jis čia. Šypsodamasis, leng viau atsidusdamas, jis prieina prie manęs.

97

Tim Guenard

- O i, štai ir tu, mažiau! D žiaugiuosi tave matydamas. M a n sakė, kad popietę buvai užsukęs. A teik, prisėsim, m ums abiem reikia pasišnekėti. Įsitaisome biliardo salėje, duoda kitiems ženklą, kad paliktų mus vienus. - K o nori gerti? „D ia b o lo “ ar anyžinį? - N orėčiau diabolo, ačiū, pone. Jis draugiškai patapšnoja m an skruostą. - Kada gi pagaliau nuspręsi mane vadinti M ario? K o l m aukiu savo stiklą, jis sako man: - Ieškai savo draugelio Ž ako ir to kito atšokėlio, ar ne? Neišdegė jiems įsilaužti. T a i vis per Belgą. Sakiau tavo broliui nesusidėti su dezertyru. Blogas kareivis ir pasilie ka blogas... Jis manęs nepaklausė. M a rio susirūpinęs nutyla, kaktoje susimeta raukšlės. N ors klausimas m an degina lūpas, nedrįstu pasiteirauti, kas nutiko Žakui. A r jis dar gyvas? A r buvo suimtas? Tarsi nuspėdamas m ano nebylius klausimus, M a rio tęsia: - N esijaudink, tavo bratanas sveikas ir saugus. Jis tuoj ateis. Jis gyvas. Tačiau turės kuriam laikui išnykti, kad jį pamirštų. O dėl tavęs, mažiau, tau visas gyvenimas prieš akis, dar gali padaryti gerą biznį, taigi pasinaudok šia pro ga pasirinkti kitą kelią. T u per jaunas tokiai prekybai, tai blogai baigsis. Nešvaistyk savo gražiausių m etų. Pažiū rėk, m ano sūnus: jis tavo amžiaus ir ramiai gyvena su sa vo m otina bei seserimis. Susirask savo tėvus, mėgaukis geru gyvenimu!

98


M a rio kalba apie poilsį, pasitraukimą, pataria sekti jo sūnaus pavyzdžiu... M a n daugiau nieko ir nereikėtų: gy venti drauge su savo tėvu, m otina, o kad jau viskas šitaip pasisuko, kodėl ir ne su abiem iš karto! Gerklėje kaupiasi ašaros. A š esu niekieno sūnus. M a n o gyvenimas — nuola tinis bėgimas. Pasirinkti kitą kelią? K u r juo eiti? Bėgant nėra laiko ilsėtis, ypač kai tau keturiolika. Įkalintas vaikas: aš svajojau apie laisvę, o gatvėje teradau vien nerimą ir vienatvę, niekšišką žiaurum ą, ištiestos rankos pavidalu, ir džiunglių įstatymą. Gerasis M a rio , pats to nenorėdamas ir nežinodamas, užgauna pirm ąją žaizdą. Jo žodžiai sudrasko m ano atminties randą. Staiga jis pra siveria. Iš žaizdos sunkiasi pasipriešinim o pūliai. N e, aš nenoriu būti pamestas vaikas! U žtektinai pataisos kolonijoje buvau vadinamas „ne tikusia sėkla“. Ž m o n ių vaikai yra panašūs arba į garsty čios, arba į rugio grūdą. Jei jie blogai ar nevešliai auga, vadinasi, jais nebuvo tinkam ai pasirūpinta. Negalim a rei kalauti iš jų m ylėti grožį, tiesą ir gėrį, jei jų nevedėme grožio, tiesos ir gėrio lin k. Negalim a reikalauti tikėti žm o gum i, kai jie patys nebuvo nei laukiam i, nei išgirsti. Jei norim e, kad sėkla duotų vaisių, reikia su meile rūpintis žeme, dėmesingai stebėti augimą, kartais genėti, dažnai ravėti ir gerbti laiką. Po vakarienės palieku M a rio . Visos šios m intys sukasi galvoje, neištariu nė žodžio. Jis palydi mane ligi Invalidų. Prieš išsiskiriant jis sušnabžda:

99

Tim Guenard

— M ažiau, per daug savo bratano neklausinėk. Pasakyk jam, kad jo lauksiu rytoj perpiet pas Liusjeną. Bėgu iki La tu r M obur, užkopiu laiptais, peršokdamas po keturis. Pasiekiu trečią aukštą, pasibeldžiu, skam binu. Žakas atidaro duris. — Įeik, mažiau, kur buvai? N o riu apkabinti šį savo vyresnįjį brolį, šitaip buvau dėl jo išsigandęs. Uždusęs labiau iš susijaudinim o nei nuo bėgim o, atsakau: — Pas M a rio ... jis m an sakė... tau pasakyti... rytoj perpiet... pas Liusjeną. — O . K ., M a rio viskas gerai, tuo geriau. T a u taip pat, tuo geriau. O man, broliuk, nekaip. N u ty lu . Bijau išgirsti tęsinį. Priešais šį palūžusį vadą susitraukiu kamputyje į mažą kam uoliuką. — M a ta i, broliuk, aš baigiu. Pakankamai užkaliau „fanieros“ ir nenoriu likusį gyvenimą praleisti vaikštinėda mas šešėlyje. T o išperos daugiau niekada nepamatysi, tau nebereikės bijoti, jis nenudės tavęs... Jis sukvailiojo, ne pakluso m an ir buvo nukeptas. Žakas susiima už galvos, išblyškęs kaip mirtis, pamėlęs ir liūdnas. N iekuom et dar nebuvau jo matęs tokio nusi m inusio. Staiga jis pakyla, susirenka savo tris ginklus ir ištiesia ranką. — D u o k m an savo. Paduodu jam revolverį. Jis suvynioja ginklus į laikraš čius, skudurus ir šį ryšulėlį apriša pleistru. — Baigiu viską. Išvažiuosiu su mergina, kurią tu matei

100


aną dieną. Ji lim pa prie manęs, nori, kad susituoktume. Ji graži ir „prilaiko babkių“, o tai visai netrukdo. Adeisk, broliuk, mūsų keliai turės išsiskirti. G rąžin u tau laisvę. N u o rytojaus turėsi išsiversti pats. Palik aferas, susirask padorų darbą. Esi apsukrus, atkaklus - tau pavyks. N e n o riu palikti Žako. T a i mano vyresnysis brolis. Jis mane apsaugo, o aš pridengiu jį. M es dalijamės pavojus ir laim ikį. Žinom a, didesnė dalis tenka jam . Tačiau už tai nepykstu - jis vyresnis. Rytą, pravėręs akis, išvystu Žaką apsirengusį lyg m i lordą. Savo naują gyvenim ą jis pradeda visas išsipustęs, o aš — sugniuždytas. Kiekvienas pasiimame savo lagaminus ir užtrenkiame buto duris, kur gyvenome metus ir dalijo mės visais išgyvenimais. Važiuojam e m etro, palydžiu jį iki Šiaurės stoties. Pasiekęs išvykstančiųjų peroną, jis sustoja, ilgokai žvel gia į mane ir apkabina sakydamas: — A čiū , broliuk. T u m an buvai pirmasis jaunesnysis brolis, kurį visuom et svajojau turėti. Jo akyse sužiba „perlai“. Jis įlipa į traukinį, kuris va žiuoja Briuselio kryptim i. Aš sprunku, kad jam matant nepravirkčiau. Kojos dreba, širdis plyšta, gerklę spaudžia ašaros, dūstu nuo sielvarto. M anyje tikras tvanas, kriok lys, sielvarto Niagara. K laidžioju su lagam inu rankoje. E in u ratais. G rįžtu prie stoties, lyg magnetas traukia tas išvykstančiųjų pe ronas, beprotiška viltis, kad manasis širdies brolis, stai ga apsigalvojęs, išlipo iš traukinio. N e , peronas tuščias,

101

Tim Guėnard

traukinys išvyko kartu išsiveždamas Žaką. Jis pasitraukė iš m ano gyvenimo: jei nenoriu, kad skaudėtų - turiu iš vyti jį ir iš savojo. V os tik padedu lagaminą į saugojimo kamerą, prie ma nęs prieina du patruliuojantys policininkai ir paprašo pa rodyti dokum entus. Per tą susijaudinim ą nusilpo m ano budrum as ir šiuos visai pam iršau... Knisuosi kišenėse, mąstydamas, kokia taktika geriausiai padėtų išsikapstyti iš šios keblios padėties. U ž farų nugarų pasirodo nuo pe rono ateinanti olandų turistų grupė; akim irksnį tai ati traukia jų dėmesį. Pasinaudoju proga. Pastūmęs vieną iš jų, nusiritu žeme ir pašoku nustebusių turistų būryje, ku ris sutrukdo policininkų gaudynes. K ie k kojos neša, sprun ku per išvykim ų salę. Aš jau lauke, gatvėje, Skuodžiu kaip pamišęs šalčiui stingdant šnerves. U ž nugaros negirdžiu nei p o licin in kų švilpukų, nei besivejančių bėgim o. A ch , pasprukau. K u r eiti? Žakas prašė niekuom et negrįžti į butą nei į m ūsų lankytas vietas. K aip išgyventi didžiulės vienatvės mieste, kai atslenka žiema, o tau keturiolika?

Penkioliktieji metai. KELIONĖAPLINKPASAULĮ SUPONULEONU V ė l vienas. N enorom is tenka p risim in ti senus įpročius ir rasti dviračių garažą nakvynei greta B it H akeim o , Aleksandr Kabanel gatvėje. Beprotiškai sunku užm igti. Išpaikintas prabangaus gyvenim o Žako bute tapau gležnas ir bijau šalčio. Šiame lediniam e dviejų m etrų pločio ir trijų ilgio prieglobstyje, prigrūstame dviračių, kur niekada negali visiškai išsitiesti, drebu iš šalčio ir liūdesio. v

Rytojaus dieną im uosi veikti. Darosi vis šalčiau. Žakas m an paliko šiek tiek pinigų, tačiau šio užslėpto lobio nie kaip neužteks žiemai. T u riu susirasti darbą, visų pirm a tam, kad nebegalvočiau. Išvykus m ano vyresniajam bro liu i, per daug suku sau smegenis. N e to li M arso laukų prieinu prie vieno pono ir kuo mandagiau kreipiuosi, kaip esu išmokęs iš savo L a Kupol

103

Tim Guenard

klienčių. T a i pažadina siaubingus prisim inim us. N etu riu pasirinkim o. Šis ponas m an pasirodo visai padorus. Išsa kau jam savo rūpestį dėl ieškomo darbo. Dėm esingai ma ne išklausęs, jis pakviečia sekti paskui ir nuram ina: - M a n o berniuk, aš jus pristatysiu vienam pažįstamam. Jis gali turėti jum s darbo. Ir štai prieinam e Felix Potin parduotuvę, Sen D o m in ik gatvėje. Regis, mano vedlys šioje gatvėje turi namą. M aisto parduotuvės savininkas pagarbiai su juo sveikina si. Jis pristato mane kaip pasitikėjim o vertą žm ogų, vaiki ną, žinantį, ko nori. Jis taip šauniai mane apibūdina, kad savininkas iškart įdarbina mane sandėlininku. K ai jis pa prašo m ano dokum entų, atsakau: - Jokių problem ų, man šešiolika metų, žinom a, atne šiu juos rytoj. Rytojaus rytą, be abejo, pam irštu dokum entus, kurių neturiu, ir im uosi darbo. Sunku, reikia iškrauti dideles medines vyno arba vaisvandenių dėžes. Jos sunkios, labai sunkios. Tvirtas m artinikietis svaido m an dėžes. T u riu jas pagauti ore, o tas „rėmas“ juokiasi: - T avo m uskulai patižę kaip iškramtytas tabakas, tikri spagečiai. N ie k o neatsakau, valdausi, kad nepaleisčiau jam savo spagečių snukin. Kovoju su tom is pjaunančiom is rankas dėžėmis, su visais tais vyno litrais, kuriuos reikia sukrauti rūsin. Šis darbas man reikalingas ir nenoriu n uvilti savo „užtarėjo“ — tai garbės klausimas. Pirm osios dienos vaka rą, nors ir pervargęs, vatinėmis rankom is, esu patenkintas

104


savimi. N usipelniau savo algos, nors palyginus su m ano savaitgalių honorarais ji yra tikras menkniekis. Pasidarau sau dovanėlę. N e visiškai dorai. Pagaliau tai mažiau nesąžininga, nei „tręšti“ prostitutes. N u kn ia u kiu kalakutienos krūtinėlių bei kavos ir įkišu ryšulėlį į sandėlio ventiliacijos langelio angą, kuri išeina į gretimą gatvelę. Pabaigęs darbą, apeinu aplink parduotuvę, ties langeliu pritupiu, kad užsiriščiau batų raištelį ir pasiim u vakarienę. Prisėdęs ant Lovendalio skvero suolelio, valgau pasigar džiuodamas, dantim is plėšdamas žalią mėsą tarsi riaum o jantis liūtas ant uolos savo sodelio vidury. V ietoj deserto čiu lp iu kavos pupeles. K itą rytą šefas m an patiki sverti vaisius ir daržoves. Išmokstu pasverti, supakuoti, rasti žodelį klientėms, tą m alonų žodį, kuris lydim as saulėtos šypsenos prašviesina dieną. Pasvėręs visuom et dar šiek tiek įdedu - tokiam ges tui žmonės nelieka abejingi. Bėga dienos, užeina nei per daug pilka, nei pernelyg liūdna žiema. N u o latin iai klien tai m aloniai su m anim i šneka. Šie gerieji žmonės nė ne įtaria, kad esu bėglys, miegantis jų rūsiuose, besiprausiantis baseine tik kartą per savaitę. Kartą vienai poniai pristatau į namus krepšį, ir ši man dovanoja karališkus rankpinigius. Buvau desiog nušviestas jos princesiškos šypsenos. Ji tiesiog klasiška, elegantiška, pilna pasitikėjim o, kalba žemu balsu. Nesugebu atsispirti jos žavesiui. Sargės pasiteirauju, kas ji tokia. Šioji pasižiū ri į mane lyg į debilą: — Ju k čia Žana M o ro !

105

Tim Guenard V

—

O kas yra Ž a n a ... Boro?

— T a ig i aktorė! N enutuokiau, kas tokia toji Žana M o ro , bet jos rank pinigiai m an įkvėpė gerų idėjų. Per pietų pertauką ir va karais, po darbo, im uosi ypatingų užsakymų, pristatymų. Taupau pinigus. Savininkas jaučia m an palankumą: — Jei taip suksiesi toliau, sulaukęs dvidešim t dvejų tu rėsi savo parduotuvę. N epam iršk rytoj man atnešti savo dokum entus. Ž a d i jau šešis m ėnesius... V aldytojo pakeidmas padeda m an išvengti susidūri mo. N aująjį užtikrinu, kad juos jau parodžiau ankstes niajam. Triu kas pavyko. Šeštadienio vakarais ir sekm adieniais dovanoju m a lonias akim irkas keletai išskirtin ių L a K u p o l kavinės klienčių. Gresia pervargimas.

Praėjus keliems mėnesiams, vienas pastabus klientas atspėja, kad neturiu namų. G alb ū t iš kvapo? Ju k aš purškiuosi dezodorantu... T a i nenuspėjamo amžiaus vyriškis, pats ne per švariausias. Pasiūlo m an stogą. N etikėta sėk mė. Kom binacija „slėpynės-miegelis“ dviračių rūsyje m a ne gerokai išsekino. Esu sukaupęs pakankamai pinigų, kad galėčiau nakvoti viešbutyje ar nuom otis kambarį, bet esu per jaunas ir būčiau tuojau pat sučiuptas. Šis vyras dirba didelio knygyno sargu La tu rM o b u r bul vare. Tas ponas man pasirodo keistas. Jo būstas mažas, drėgnas ir triukšmingas. M a n o nuojauta pasitvirtina. Jau pirm ąjį vakarą šitas homikas siūlo man „dalykėlių“: griežtai

106


juos atm etu ir jam vis dėlto pasiūlius pasilikti susiruošiu iškeliauti. N ors jis ir gerbia mano nuostatas, neram inan tis jo buvimas trikdo naktinį poilsį. Keletą mėnesių nakvosiu šio in d ivid o landynėje, ši toje iškrypim u dvokiančioje irštvoje, saugodamasis, kad įeinančio ar išeinančio manęs nepastebėtų nam o gyven tojai. Darbas padėjo m an įsilieti į kvartalo gyvenim ą. Praeivius sveikinu tarsi senus pažįstamus ir rajono p o lici ninkai m ano, kad esu vietinis vaikas. N iekuom et negali ž in o ti... N uolatinė baimė grįžti į koloniją leidžia išlikti budriam . Imuosi atsargumo priem o nių. Pavyzdžiui, įsukdamas į naują gatvę, įprantu kaskart įsim inti jos pavadinimą. Jei manęs paklausia, atsakau, kad gyvenu gretimais: tokia gatvė, toks numeris, su savo senele ar mama, tokia ir tokia ponia. Pacituoju atm indnai išmok tus numerius ir pavardes. Triukas veikia, mentai m anim i patiki. N eturiu kuo per daug didžiuods. O tada, jei jie vis dėlto mane įtaria ir nori patikrinu nusivesdami į namus, belieka viena išeids: pasipusčius padus m aud, spruku. Koks pasitenkinimas apm auti persekiotojus! Tarsi po ilgas valandas trukusio klaidžiojim o naktiniais partizanų tuneliais išnyri iš katakombų. Štai aštrusis mano gyvenimo prieskonis. Patruliams lipant ant kulnų, pasislėpęs įėjim o arkoje ar po autom obiliu, išmokstu sulaikyti kvėpavimą. A r m ano širdies būgnai išduos mane?.. Draugė baimė lie ka m an ištikima. Vakarus leidžiu klaidžiodamas sostinės gatvėmis, aki mis vogdamas įsim ylėjėlių, vaikų ir jų tėvų džiaugsmą -

107

Tim Guėnard

džiaugsmą visų tų, kurie neslėpdami vienas kitą m yli. Tarsi vienišas erelis stebiu, tyrinėju, išsirenku auką, kurios nebepaleidžiu. Ir vis dėlto negaliu pagrobti nei tėvo, nei m otinos, nei džiaugsmo, nei m eilės... T ik skausmą suke liančius vaizdus. Kasdien iš gyvenim o teatro ložių dėmesingai stebiu žmones kavinių terasose, eilėse į kin o teatrą, už restoranų langų. M a n o aktoriai keičiasi kas vakarą. Pjesės scenarijus kaskart kartojasi, lydim as juoko, džiaugsmo, draugiško akies m irktelėjim o, susipynusių rankų, susiliejusių lūpų. Kas vakarą m ano vienatvė išaria naują vagą. Kartais naktimis Lotynų kvartale sekioju švelnius pasi vaikščiojimus tų laim ingųjų slampinėtojų, kol galiausiai tai tampa nebepakeliama. T u o m et einu rankomis susikabi nusių įsimylėjėlių link, provokuodamas praeinu jų vidury, kad sutraukyčiau sim bolinę meilės grandinę. Jie apverčia aukštyn kojom mano vidinę orų prognozę ir sukelia ne sutramdomą audrą, kurios žaibai bemat nukrypsta į mano tėvą. T ad a užplūsta neapykantos gūsiai. Kišenėse spau džiu kumščius. Slapčiom is grįžtu į savo būstą, kartais prasilenkdamas su ko kiu berniuku, neatsispyrusiu sargo pasiūlym am s. T u o m et norisi vem ti ir tam apsėstajam sudaužyti snukį. G reičiau reikia sprukti. Nuvargintas naktinių išvykų, grįž tu į dviračių garažus, kad pabandyčiau nors kiek nusnausti. Užplūsta šlykštūs vaizdai. Rytą darbe esu ne visai olim pinės formos. Bandau nu slėpti nuovargį.

108


- N a, Filipai, linksm inaisi? - juokdamasis klausia val dytojas. Jei tik jis žinotų... Kad išstovėčiau ant kojų, viduje išvadinu save visokiausiais vardais: - Laikykis, stipena, esi tikros pamazgos, nagi - stip rybės! V ien ą dieną viršininkas šaukia mane: - Skubus užsakymas į Radijo rūm us, Ž ako Pikaro studiją. Genaras vykdo nedelsdamas, tarsi jis jau būtų ten. Atvykęs į Žako Pikaro studiją, vos nepaleidžiu iš rankų dėžės. M a n o klientai — keturi ūsuoti dainininkai. Patys tikriausi Broliai Žakai! Jie repetuoja. Įpylęs jiems gerti, tarsi įbestas lieku klausytis, apstulbintas šių kiln ių artistų malonaus elgesio, talento ir profesionalum o. Ieškau, kas čia galėtų mane pasm ūgiuoti ir paskatinti, matau juos septyniskart iš naujo pradedančius dainą „Aš tu riu uo gienės ... “, štai ir atrandu puikiausią progą. Juokingos dai n in in kų grimasos parodo, kad jie nepatenkinti rezultatu. Tikras botago smūgis! N uovargio kaip nebūta. Į parduotuvę grįžtu patenkintas ir džiugus. - N a, Genarai, šiek tiek užtrukai! A r pavaišinai gėri mais visus Radijo rūm ų darbuotojus? V iršininkas geranoriškai nusiteikęs juokiasi. Papasa koju apie susitikimą. Prijaučiantis tokiems dalykams, jis dažnai siunčia mane pristatyti užsakymus į studijas. T e n susitinku įvairiausių dainininkų. Šitaip m an pavyksta gauti D žo n io Halidejaus ir D ik o Riverso repeticijų marškinė-

109

Tim Guėnard

liūs. Po šių išvykų grįžtu skriedamas padebesiais. Aš, nie kieno sūnus, aptarnauju žvaigždes... T o k ių giedrų dienų vakarais savo dviračių garaže ar nešvariame apsėstojo senio būste svajoju, kad vienas iš tų dainininkų kartą pažvelgs j mane, pastebės, pajus prierai šumą ir pasikvies į namus pasidalyti auksiniu gyvenim u. Svajojam, kaip sugebam. Svajonė atima laiko iš skurdo, kančios ir nevilties. T a i pigi ir niekam nekliudanti kelio nė. Be to, svajonės traukinys niekuom et nestreikuoja... M y liu tuos dainininkus. M y liu ne dėl jų populiaru m o, bet dėl to, kokie jie yra - stiprūs ir pažeidžiami. Ste bėdamas juos, regis, galiu užeiti už populiarum o vitrinos ir prasm ukti į jų širdies kulisus, nuspėti, kas jie tokie savo gelmėje, slaptame savo būste. Įpilu jiems gerti nekalbėdamas, įkyriai neprašinėda mas autografų, visuomet pasirengęs jiems patarnauti. Iš daugelio šios repeticijos pareikalauja daug triūso. Jie pra deda dainą iš naujo dėl vienintelio trūkum o, kurio eilinis klausytojas nė neišgirstų. K enčiu matydamas, kaip stab dom os jų pastangos. V ie n i paklūsta netardami nė žodžio, kiti - plūstasi ir niurzga, dar kiti - nuleidžia tai juokais, o kiti, ypač jautrūs, tai išgyvena kaip nesėkmę ir įžeidimą. Jaučiu, kad jie netrukus palūš. Beprotiškai jais žaviuosi. Visas šis darbas ir vargas skirtas D idžiajam Vakarui, tai stebuklingai ir šventai akim irkai, kai apimtas jaudu lio, apakintas prožektorių, dainininkas išeina į sceną ir susiduria su godžia bei išlepinta publika. Švytintis ir vieni šas, tarsi po saulėlydžio pakylanti žvaigždė, jis pasirengęs atiduoti viską.

110


Chaotiškom is naktim is manuosiuose dviračių viešbu čiuose šios svajos neapleidžia manęs. Nusprendžiau pa likti sargo pediko būstą, kol dar nepadariau iš jo pašteto katėms - šitaip buvau pasišlykštėjęs, kaip į tą dvokiantį urvą jis vedasi tvirkinti jaunas aukas.

V ieną vakarą skurdžiame priemiestyje, O teij kvartale, nors aš labiau mėgstu gražius kvartalus: kaip sako pats jų pavadinimas, jie yra gražūs, o tai padeda pakelti vienatvės bjaurumą, — sutinku keistą žmogystą. Jis sakosi esąs var du Leonas ir ant šaligatvio suolelio sėdi taip, lyg tai būtų sostas. U žkalbina mane: - Jaunuoli, ar žinote kur yra Hondūras? Pasirodė, kad blogai nugirdau. A r jis manęs klausia kokio nors adreso? - Išilgai ko? - Hondūras, jaunuoli? - A r tai metro sustojimas? - N e , jaunuoli, tai nei metro stotelės pavadinimas, nei žirgo, nugalėsiančio ateinančiose O teij žirgų lenktynėse vardas. - Tas jūsų H o ...d i...a s - šalis? - Bravo, jaunuoli, iš tiesų H ondūras yra šalis. D aro me pažangą... Stebėtinas žmogelis. Jo iškili, net kilm inga laikysena ir nudėvėti drabužiai atrodo kontrastingai. Jis v ilk i nu trintą, spalvą praradusį kašmyro paltą, nudėvėtą švarką, m ūvi išklaipytus angliškus batus. Viskas šiame žmoguje panešėją į skarmalus. N e t jo švelnūs ir elegantiški bruožai

111

Tim Guenard

tarsi apsmukę. Ponas Leonas yra valkata ir skaito Le M onde dienraštį. Dažnai tai nėra tos dienos numeris. Jam svarbiau sužinoti, nors ir pavėluotas naujienas, negu visai jų negauti: - Jos, be abejo, vėluoja. T a ig i viena diena anksčiau ar vėliau... Be to, visada naudinga pažvelgti į įvykį praėjus kuriam laikui! Labai greitai prisirišu prie valkatos Leono, šio prakil naus vyro, kurio pavargusi laikysena giliai slepia kilnią sielą ir d id žiu lį širdies sielvartą. Šis likim o sužeistasis au toavarijoje prarado žm oną ir vienintelį sūnų bei nesuge bėjo sau to atleisti. Išnykus šiems vieninteliams m ylim iem s žmonėms, sugriuvo visas jo gyvenimas. Netekęs sielos, jis po truputį apleido sąžiningo žmogaus gyvenimą: paliko darbą Paryžiaus biržoje, prabangos linksmybes, įtakingus sluoksnius ir net kai kuriuos šeim yninius santykius, kurie jam atrodė parem ti vien naudos ieškojim u. K o gi vertas patogus gyvenimas, jei jis prarado prasmę? Ponas Leonas po truputį leido sau nuslysti į ramų buvim ą už visuom e nės ribų. Šis suvalkatėjimas nutraukė paskutinius likusius ryšius su šeima. Ponas Leonas mane intriguoja. Lankau jį kone kas dien. Jis kalba puikia prancūzų kalba ir yra labai išsilavi nęs. Savo žiniom is dalijasi iškalbingai ir džiaugiasi radęs dėmesingas ausis bei m eilų žvilgsnį. T a i penkių žvaigždu čių valkata. Jis teigia miegąs Porte d'Auteuil viešbutyje. V ieną dieną jis sutinka patenkinti mano smalsumą: - N orite pamatyti mano viešbutį, jaunuoli? Gerai, eime! Jis vedasi mane parodyti savo H ilton ą: perdarytą O teij stoties vagoną.

112


Ponas Leonas m an kas vakarą pasiūlo paskutinių pa saulio įvykių sintezę, pilną hum oro ir kritiškų komentarų. Apkeliaujame aplink pasaulį nuo Singapūro iki H ondūro. Būdamas su juo, nesistengiu apsimetinėti, be gėdos iš pažįstu savo didžiulį žinių trūkumą. Juokdamasis jis sako: - Jaunuoli, leiskite m an papildyti jūsų geografinį išsi lavinim ą. Iš vidinės kišenės jis išsitraukia seną užrašų knygutę apsitrynusiais lapais, iš jos išima pasaulio žemėlapio kopi ją, išvynioja ją, tarsi tai būtų lobio paieškos planas, ir du ria pirštu į m ažutį taškelį tarp Šiaurės Am erikos ir Pietų Am erikos: - Jaunuoli, štai H ondūras, niekada to nepamirškite! Buvęs finansininkas supažindina mane su biržos kur sais. M a n o globėjas ir aš, bemokslis vaikas, už didžiules įsivaizduotas sumas perkame tikras kotiruojamas biržos ak cijas. Ponas Leonas vertina jų augimą ir m oko mane geo politikos, pasakodamas apie kolonijinę Ugandos praeitį, Zairo kasyklų turtus ar kokios nors šalies finansinę krizę. - Pamatysi, lažinuosi, kad šita akcija kyla, ir po mėnesio galėsim ją parduoti už dvigubą kainą. Praturtėsim, sūneli! M es, „aukštesnės klasės“ valkatos, kuriems labiau pa tinka dangaus žvaigždės nei Bronjar rūm ų5 spindesys, prapliūpstam juoku. Nepaisant visko, po mėnesio Leonas bas tūnas tapo virtualus m ilijonierius. Jis laim ėjo lažybas. P ri trenktas klausiu:

5 Brogniard(Paryžiaus biržos rūm ai).

113

Tim Guenard

- K odėl nenupirkote tų akcijų, jei buvote toks tikras, nes jos iš tikrųjų dvigubai išaugo? - U ž kokius pinigus, m ano berniuk? - Būtum ėt radę kokį nors seną pažįstamą ar tolim ą sūnėną, kurie galėtų jums paskolinti gabalą. T u o labiau jei pažadėtumėt procentus? - Be abejo, m ano berniuk, tačiau esminis klausimas štai kur: ką būčiau daręs su visais tais pinigais? - Būtum ėt padėjęs į banką arba vėl investavęs... - Kam? - K a d galėtum ėt n usipirkti namą, drabužių... na, ne žinau... -Ja u n u o li, jau visa tai esu turėjęs. Turėjau namą, galin gą autom obilį, turėjau viską, apie ką žmogus gali svajoti. Ir ką? V isa tai, m ano jaunasis drauge, tik vėjas. T a i vėjas laukuose! V ie n tuštybė! Esu laim ingesnis savo penkių žvaigždučių vagone, vilkėdamas kašmyro paltą su „venti liacija“. K o dar man šiandien reikia? T ru p u tį draugystės... T o už pinigus nenusipirksi!

Puikiai žinodamas, kad didieji prekybos centrai meile neprekiauja, neturiu ką pasakyti. Su savo draugu, šiuo senu originalu, susirgusiu nuo žm onių ir pasitraukusiu iš visuomenės, leidžiu puikius va karus. Jis padeda m an pamėgti istoriją ir geografiją, išm o ko, kaip ir jis, nuolankiai stengtis pažinti nauja, skatina iš kiekvieno sutiktojo priim ti jo nešamą tiesos dalelę ir ne pam iršti pasidom ėti pasaulio pulsu, o ypač H o n d ū ru .

114

Didysis pabėgimas Kasvakar, kai išsiskiriame su ponu Leonu, mane ap im a m elancholija ir jaučiuosi visiškai palaužtas ledinėje vienatvėje. Regis, kad palieku senelį. M e ilų pasitikėjimą atšiauriu pasauliu nustum iu šalin. Prieš sugrįždamas prie savo E ifelio bokšto ir dviračių garažo, turiu pereiti rajo nus, kur dažnai patruliuoja policija. Tiesiose gatvėse pasi slėpti ne taip paprasta. Nepaisant dalinio saugumo, kurį m an suteikia darbas, nuolatos turiu išlikti budrus. V ien ą naktį, vos palydėjęs poną Leoną į jo O teij sto ties H ilto n ą, papuolu į m entų apsuptį Singer gatvėje. Pa bėgti neįmanoma. Jie ramiai mane nusiveža. Išlipdamas iš furgono, priešais komisariatą suklum pu. M an e lydintis policininkas praranda pusiausvyrą, o aš tuo pasinaudojęs vikriai išsisuku. Tarsi išprotėjęs lekiu lig i savo dviračių garažo. Per vėlu — jis užrakintas. Pasuku B ir H akeim o

115

Tim Guenard

kryptim i... D videšim t du, štai mentai! N a, žinom a, šią nakt jie susitarę. Taikau Karo m okyklos link, po to - In validų lin k, bėgu Universitė gatve, pasuku į Leraks gatvę, Sevr gatvę — vėl mentai! A r čia vyksta koks kongresas, de monstracija ar šiaip nusprendė naktį gerai padirbėti? Pasislepiu už gyvatvorės Bosiko skvere, jie praeina ne pastebėję. Pasuku Bonapart gatvės lin k ir čia, ant Sen Per gatvės kam po, kaktomuša susiduriu su dviem vyriš kiais, kurie kartu čium pa mane už alkūnių. C iviliais apsi rengę m entai, šūdas! Esu nutvertas už pakarpos. - Jūs neturite asmens dokum entų? Ką tokią valandą veikiate gatvėje? A r tėvai jums leidžia taip vaikščioti? K u r jie gyvena? U žsičiaupiu. Nepasisekė, pasitaikė kieti. O tuo labiau esu pervargęs, atsibodo sprukti, atrodo, kad bėgu jau dau gelį m etų, nuolatos gyvenu baimėje, pakaks. A p im a d i džiulis nuovargis. Sudedu ginklus. Radijo ryšiu susisiekę su kolegomis, jie įstumia mane į „voronoką“ (specialios paskirdes automobilis grotuotais lan gais). Visiškai nesipriešinu. Atvykstant į komisariatą tvyro įtampa. Esu uždaromas su suaugusiais. M a n ką d k suėjo penkiolika, bet atrodau aštuoniolikos. Išveda iš kameros. Atsiduriu priešais du mentus: vienas sėdi prie rašomosios mašinėlės, o kitas stovėdamas klausinėja: „Kuo tu vardu? K u r gyveni? T ėvų pavardė?“ Ir 1.1. N enoriu nieko sakyti. Vykdantis apklausą m aloniai paklausia: — T u alkanas? Patvirtinu. Jis atneša m an sum uštinį su paštetu ir so dos vandens. Valgom e drauge. Atsakau į jo klausimus.

116


- Genaras Filipas, nebežinau, penkiolika ar šešiolika m etų... Našlaitis, na ne - pamestas... T ė v ų adreso nėra... T a ip , nakvoju gatvėje... T a ip , jau beveik treji metai, kaip pabėgęs iš pataisos kolonijos... T ru m p a i papasakoju savo istoriją, žinom a, aplenkda mas nusikalstamus faktus. M entas džiūgauja, patenkintas kaifuoja. N egali patikėti savo ausimis. D a r niekada ne buvo matęs bėglio paauglio, kuriam pavyko vienam išsi versti tokį ilgą laiką ir likti nesučiuptam. Jo kolega kaip pamišęs pyškina savo sena mašinėle. Gavę mano parodym us, keletai valandų uždaro j ka merą, o po to išveža j Q u ai aux Fleurs6. T e n laukia krata, kelių daikčiukų konfiskavimas ir - m iegutis trijų vietų kameroje, su šikinyku kampe, visai kaip filmuose. Rytojaus dieną mane nuveda į erdvų su vieninteliu gro tuotu langu kambarį, kuriam e laukia kokie penkiolika as m enų. Esu jauniausias ir savotiškai tuo mėgaujuosi. Im u išsidirbinėti, girtis ir netyčia stum teliu vieną bičą. Jis be mat sureaguoja: - D in k iš čia, snargliau, kitaip žarnas paleisiu! Jis jau pakelia ranką, kad m an užvožtų, kai kitas, sla viško tipo „rėmas“, sugriebia jį: - N eliesk jo, aš jį pažįstu, tai Žako brolis. Norėjęs mane paversti į m iltus, užsičiaupia ir tampa romus lyg avinėlis. Ž ako vardas yra stebuklingas! M a n o gynėjas atsigręžia į mane:

Paryžiaus p olicijo s tribunolas

117

Tim Guėnard

- Neatpažįsti manęs? G alvoju, rausiuosi prisim inim uose. N e, jo veidas man nieko nesako. - Aš esu M a rio sūnaus draugelis. - O taip, dabar prisim enu, tu jam kartais padėdavai restorane. - K ą čia veiki? - M an e sučiupo Sen Per gatvėje. O tu? - „Pagražinau“ vieno restorano savininko portretą Sen Siulpis rajone. Jis mane užkniso, tai viską sudaužiau ir nutrenkiau farą. Dabar jie su m anim i atsiskaitys - buvau paleistas ly g tin a i... - K ą reiškia lygtinai? Šis žodis m an m iglotai prim ena vieną pono Leono pam oką. - Lygtin ai gali vadinti, kai esi sekamas laisvėje. Be abejonės, tu išeisi anksčiau už m an e... Nepam iršk, kad M a rio jaučia tau palankum ą ir niekuom et tavęs nepam ir šo. Šis senis yra ištikimas draugystėje! - T a ip , jis geras. M a n jis taip pat patinka. - O kas nutiko tavo broliui Žakui? - Išvyko atostogų. - T a i tu likai vienas? - T a ip , bet tai ne naujiena. Esu pratęs... M u s išskiria. G rįžtu į nakvynės kamerą, kurioje gyve nu su keistu, bjauraus snukio tipu. Barškinu į vamzdyną, kaimyninės kameros atsišaukia, tai padeda prastumti laiką. Tas kitas m an nekelia pasitikėjimo. N ieko nesako ir spokso nenuleisdamas akių, tarsi kažką sumąsčiusi šimpanzė.

118


Praėjus keturiasdešimt astuonioms valandoms, žanda rai nuveda mane j Q u a i aux Fleurs teismą. Pirmas sykis įspūdingas. Iš drėgno kalėjim o ir prietemoje skęstančių koridorių patenku j prabangius ir plačius koridorius, pri menančius banketų sales. Išlindę iš senų požem ių, paten kame ant d id žiu lių laiptų, kuriais prasilenkia bėgantys žmonės ir girdisi prislopintas balsų klegesys. M ane pasodi na ant minkštasuolio. Puiki vieta stebėti veikiantį teisingu m o avilį. Žandaras liepia sekti paskui. Patenku į tokią aukš tą salę, kad joje būtų galim a įrengti dar du aukštus. Sekretorė sėdi priešais savo mašinėlę. Atsisėdu. Salės V

gale prasiveria durys. Žandaras sveikina: - Laba diena, pone teisėjau. Teisėjas mane tyrinėja. Aš taip pat, nieko keista — tai pirmasis mano sutiktas teisėjas. Jis atverčia priešais jį pa dėtą bylą ir im a kalbėti, tai vartinėdamas popierius, tai per akinių viršų nužvelgdamas mane. - T aig i, jaunuoli, pabėgam iš pataisos kolonijos? Atsakym o nėra. - A r galima sužinoti kodėl? T yla. - Bet pagaliau, kokia yra jūsų pabėgim o priežastis? Jis im a kaisti. Aš ištariu: - Aš nenoriu lik ti pataisos kolonijoje. - K u r jūs norite vykti? - Pas savo m otiną. Pasimetimas. Jis lieka išsižiojęs. Nežinau, kodėl taip at sakiau, šis kvailas atsakymas atėjo savaime lyg koks nepa siekiamas troškimas. K a i tai ištariau, jis užtilo. Jis kosčioja.

119

Tim Guėnard

— N a, gerai, manau, kad jūs tapsite išmintingas. M atau, bendravote su nekokios reputacijos žmonėmis. Jaunuoli, drįstu tikėtis, kad įgyta patirtis jums įkrėtė kiek smegenų. K ai jum s sueis dvidešim t vieneri, galėsite elgtis kaip tin kamas. Tačiau dabar teks grįžti į pataisos ko lo n iją ... Šaukiu: — N e , aš nenoriu! -Ja u n u o li, neturite pasirinkim o, ir aš jūsų nuom onės neklausiu! — Aš vėl pabėgsiu, pamatysit! Jūs negalite taip elgtis su m anim i! R ėkiu, drebu tarsi lapas. Prisim enu „dyriką“, auklė tojus, šunis, kasdienius grasinim us ir visas nesąmones. D augiau niekuomet! T a i tas pats, kas nuteisti mane pri verstiniams darbams. Teisėjas neklauso, jis nenori girdėti. Ilgai ir įžūliai pažiūriu jam į akis, kunkuliuoju iš pykčio. Aš dar su tavimi susitiksiu, teisėjūkšti, dar pasigailėsi! Žandarai uždeda antrankius ir išveda. Išvykstu į Kajen. Furgonas nugabena į stotį. Č ia patiriu gėdą: surakin tom is rankom is lydim am dviejų žandarų reikia kirsti d i džiulę salę. Jei galėčiau, nedvejodamas užsitempčiau ant galvos m aišą šiukšlėm s - jaučiuosi labai pažem intas. Žm onės varsto mane baimės ir nesveiko smalsumo žvilgs niais, tarsi būčiau pabaisa ar parodai skinas žvėris. Po dvi valandas trukusios kelionės ta proga tuščiame kupė atvykstame į B. miesto pataisos koloniją šalies šiau rėje. M a n o angelai sargai kareiviškomis uniform om is as m eniškai priduoda mane direktoriui. Jis neatrodo esąs žmogiškesnis už tą, kurį sutikau Rošelėje.

120


V os išėjus žandarams, šitas šmikis m an smagiai užva žiuoja. N e, ne vienas - tam jis per skystas. V ieną muša trise: „dyrikas“ ir du auklėtojai. Jie teikiasi įspėti: — M es tave pažabosimi Jie vožia sm arkiai - kum ščiais, kojom is, alkūnėm is, keliais. Sudrim bu ant žemės. N esu tin ku , kad šie niekšai mane pribaigtų, atsisakau vėl patekti į šį pragarą. U žplū s ta neapykanta, ji pavirsta įsiūčiu, pripildo žiaurum o. Pa šoku ant kojų ir pu o lu ant vieno auklėtojo, įnirtingai, riaum odam as raunu jam plaukus. N e n o riu paleisti, ne noriu. Aš nurausiu jo nusususius plaukus. M a n o nervai neatlaiko. Sm ūgis į pilvą užim a kvapą ir priverčia susi riesti iš skausmo. Jie pastato mane ir tem pdam i už au sies verčia eiti į priekį. Pristato mane į „ C “ korpusą. Susilaukiu šilto kator gos b ro lių priėm im o. M a n o reputacija čia jau žinom a. Jie pavadina mane „pabėgim o karalium i“. Po valandos apsilankau pas gydytoją pasiskiepyti ir pas kirpėją plikai nusiskusti. Korpuso „ C “ auklėtojai, pasivedėję mane nuošalin, sako: — Jei nepaklusi, Z u lu , mes tavęs nepražiopsosim. G a vom e nurodym us suveržti varžtus. V os susilaikau nespjovęs jiems į veidą. Vienas jų užei na už nugaros, griebia m an už ausies ir tempia. Graužia nosį, nugara nueina šiurpas, ant akių užkrenta raudona už danga. Staiga suprantu, ką reiškia „krienai nosį graužia“. Atsisuku greičiau nei Briusas L i ir vožiu jam blauzdikaulin. Operetės matadoras, paleidęs m ano ausį, griebiasi už ko jos. Jis bando priešintis, pažiūrėjęs jam tiesiai į akis rėžiu:

121

Tim Guėnard

— Jei paliesi mane, as tave pribaigsiu vieną d ie n ą ... arba naktį. Jis apsiramina. A b u jo sėbrai niurnėdam i traukiasi at bulom is. T ą akim irką as pasiuntu ir im u jiems šaukti: — A š esu tik benkartas, šūdas savo tėvams ir jums taip pat. N o rite mane palaužti, o m an nusispjaut ant to su knisto gyvenim o. N orite priveržti varžtus, pažabot mane? Daugiau jūsų nebebijau, nieko nebebijau. Gyvenim as man „dzin“. O tu, tu nori mane aplam dyti, jei esi vyras, ateik, trenk - neturiu ko prarasti! A rtinuosi jų link. Jie lieka išsižioję, stovintys lyg dur niai. Akyse įskaitau baimę. Stoja visiška tyla. T o k ią tylą patiri akistatoje su tuštuma. T o k io je tyloje gali nutikti blogiausia, viskas gali apvirsti. N ieko. N ie k o nenutinka. G alutinis sprogimas neįvyko. Jie parveda mane į valgyklą. Katorgos broliai palieka man rinktinę vietą prie stalo vidurio. Jie lepina mane ir garbina: „ T u tai turi kiaušus!“ N ie ko neatsakau. T a ip grei tai susiklostę įvykiai mane apsvaigino ir net nebežinau ką galvoti. Svajonės nušuoliavo, ir m ano pasaulis sugriuvo. Juokiuosi, vaidinu kietą. O viduje likę vien griuvėsiai, jau čiuosi pasimetęs kaip šunelis džiunglėse. Susėdę vienu stalu atokiau pašnibždom is tariasi trys auklėtojai, piktai žvairuodam i m ano pusėn. N u kreip iu į juos arogantišką žvilgsnį. N u o ašarų ir pykčio peršti akis, ausis dega. M anyje rusena pykčio žarijos. Pakylanti nuo stalo. Vienas iš auklėtojų, mažiausiai žąsinas, absoliučioj tyloj žengia į mane.

122


— Genarai, dabar seksi paskui. M es nusprendėme, kad turėtum išm okti paklusti. Jie nuveda mane į futbolo aikštelę. — Išvalai ją. N u ren ki visus popierius ir lapus. Genarai, ji turi būti nepriekaištingai švari! Jie ištiesia man maišus šiukšlėms. D u vokiečių aviga niai sekioja iš paskos. Jaučiuosi nejaukiai, šitie du d idžiu liai šunys mane terorizuoja. N ie ko nepaisydamas bandau mąstyti. K itą rytą auklėtojai vėl nuveda mane j stadioną. Jis visas nuklotas lapais ir popieriais, o aš vakar vakare jį pa likau švarutėlį. Supratau: tie žąsinai išbėrė m ano pririn k tus šiukšlių maišus. Jie išvertė tai, ką buvau surinkęs. - Pradėk iš naujo, šūdžiau! Darysi tai tol, kol išmoksi paklusti! Pasižiūriu jiems į akis ir nė nepakeldamas balso tariu: - Užbaigsiu po trejetos dienų. Ir staiga mane apim a nesuvaldomas noras dingti toli, labai toli. T a m turiu parengti pabėgimo planą. O šie kre tinai, patys to nenutuokdam i, savo piktu m u puikiausiai tam pasitarnauja. Ir vėl im u rankioti popierius bei lapus: abu vilkšuniai m ina ant kulnų. K a i auklėtojai mane palieka vieną, slap čiom is iš apatinių kelnaičių išsitraukiu išvakarėse per va karienę nukniauktą maistą, kurį paslėpiau šioj intym ioj saugykloj. Šunys mėgaujasi papildom u daviniu. Rytą aikštė nepriekaištingai padengta šiukšlėmis. T u o geriau. Manevras kartojasi. Šeriu šunis. Jie laižo mano ran

123

Tim Guenard

kas, prisijaukinu juos. Kalbuosi su jais rinkdamas lapus. Apeinam e aikštę. Jau pirm ąjį vakarą pastebėjau vietą, kur tvora kiek apirusi. Kaskart praeidamas tą vietą spiriu, kad padidinčiau skylę. Trečią dieną ji pakankamai plati - galėsiu prasm ukti. T a i išvykim o ženklas. K itą rytą, penktą valandą, lendu per skylę. Esu ne vienas. Prie manęs prisijungia vaikinas, vardu Alenas. Susižavėjęs mano nuotykiais, jis paprašė leisti sprukti drauge. Atsakiau jam: „ O . K ., pasimatymas sta dione penktą valandą“. Jis ateina laiku, nerandu priežas ties nepaim ti jo į kelionę. M a n o draugai šunys inkščia. K ie k palydėję, ištikim i pareigai, o galbūt negalėdami nutolti nuo ėdalo dubens, pasuka atgalios. Jie prim ena iš Lucky Luke nuotykių pa taisos kalėjim o šunį Rantanplaną, kuris lydėjo bėgančius Daltonus. Praėjus pusvalandžiui, greičiausiai jau nuskambėjus aliarm ui, traukiniu važiuojame į sostinę. Alenas bijo, jau čiu, kaip nervinasi. T a i m an kliudo, nes jo elgesys gali sukelti įtarim ą. Sakau jam: -A le n a i, giliai kvėpuok, atsipalaiduok, žiūrėk pro lan gą. N audokis proga, kad esi laisvas! Ir nepradėk manęs knisti! Traukinys įvažiuoja į Šiaurės stotį. Perono gale polici ninkai nelaukia. Alenas nusiramina. Aš ir vėl esu „laisvas“.

Senis ir mirtis G odžiai ryju į plaučius užterštą sostinės orą. Laisvė! Pa bėgusiam iš pataisos kolonijos klajojimas teikia palaimą. Giedram e mano danguje tėra vienas debesėlis — Alenas im a vesti mane iš kantrybės. Jam jau beveik aštuoniolika metų, o m an penkiolika. Jis nuolat inkščia. Nuvestas į dviračių garažą L a M o t Pike gatvėje, jis patempia lūpą. — Ką, tu tai vadini „naktiniu viešbučiu“? T u tyčiojiesi iš manęs! M an ai, kad aš miegosiu tokioj skylėj? Jam šalta, jis verkšlena, skundžiasi. Nesugebu atvesti jo j protą. K ai išsenka visi argumentai ir kantrybė, išmetu savo džokerį: — Laikykis, Alenai. Rytoj pristatysiu tave m aloniom s poniom s. T a i švelnus ir pelningas darbas. T a u jau aštuo niolika, galėsi išsinuom oti kambarį viešbutyje. Niekas nepadeda — Ponas nebegali, Ponas nori grįžti į

125

Tim Guenard

pataisos koloniją. Koks durnius! Išsiskiriame. Alenas trau k in iu grįžta ten, iš kur iškeliavo. T ą dieną suvokiu, kad nesu kaip kiti vaikai. M a n jau senokai sukako penkiolika, ir aš mėgstu gatvę, džiunglių laisvę ir joje slypinčius pavojus, net jei juose ir galim a pa simesti. Patinka m iegoti dviračių garažuose, semtis žin ių iš valkatų, susilaukti gerai apm okam ų turtingųjų ponių glam onių ir atverti apsunkusią širdį neturtingosioms. M a n patinka gražūs butai ir šilkinės paklodės, policininko bai mė, kuri suteikia skonį kasdienybei, elegantiški drabužiai, pasitaikantys kilnūs, maloniai tapšnojantys tau skruostą ir meiliai kalbantys suteneriai bei Paryžiaus grožybės. Sosti nėje jaučiuosi lyg žuvis vandeny, net jei savo akvariume ir esu vienas. Penktadienį bėgu į L a Kupol. V iena pažįstama ponia mane „įdarbina“. Po dviejų dienų paslauga adikta ir su pirm a alga kišenėje grįžtu į vieną restoraną M onm artre, v

kur kadaise užsukdavome su Žaku. K aip ir tikėjausi, ten sutinku Fredį, pravarde M achinatorius, kurio paprašau padirbti m an asmens dokum entus. — Jokių problem ų, — užtikrina jis mane, m oki du šim tus frankų dabar, prieš padarant, o kas liks - vėliau. E ik paskui. U žm o ku avansą. M etro nuvykstame prie T e rn aikš tės. Jis paprašo manęs palaukti prieš įvažiavimo arką. Pra ėjus porai valandų, suprantu, kad jis mane apmovė. Šis pastatas turi du išėjimus - Fredis vikriai išsisuko. Nesėk m ingai jo ieškau, prisiekinėdamas, kad jis dar užmokės m an už šį įžeidim ą ir vagystę.

126


K ai praėjo trys mėnesiai, vieną vakarą pastebiu poną Fredį M achinatorių besipuikuojantį prie baro vienoje Res publikos aikštės užeigoje. Priėjęs jį prispaudžiu: - N ag i, Fredi, ar atsim eni mane? N epam iršai manęs, ar ne? Jis vaizduoja esąs patenkintas išvydęs mane. Skambios deklaracijos ir ilgi atsiprašinėjimai manęs nesuklaidina. — Genarai, aš turiu tavo popierius, jie namie, prisie kiu. Palauk manęs čia, einu atnešiu juos tau, būsiu po valandos. Belaukdamas gali išgerti į m ano sveikatą iš ma no sąskaitos, gerai? Leidžiu jam patikėti, kad užkibau ant kabliuko. Praėjus valandai, drauge su kitu katorgos broliu D žim u užgriūvav

me pas jį į mažą butuką greta Žiem os cirko. Jis atidaro duris vilkėdamas pižama. N aivuolis ruošėsi eiti miegoti! {stumiame jį vidun ir m ano draugelis vožia jam dešinėn. M ikčiodam as jis susmunka ant stalo. N ušvilpiam „babkes“ ir sprunkam. Ju k esame švelnūs. T u o tarpu padedamas aukščiausios klasės m achinatoriaus, naujojo draugo D ž im o iš Banjolė, susiveikiau dokum entus. M es dažnai susitinkam e. Jam dar nėra aš tuoniolikos, ir jis visiškai paliktas likim o valiai. Jo m oti na geria, o tėvas sėdi cypėj. D viguba tuštuma. Grįžęs na m o, jis randa m otiną apgailėtinos būsenos. Džim as dėl jos kenčia: ji dieną miega, o naktį geria. Pasakojant apie savo šeimą, jo balsas im a virpėti ir akys sudrėksta: šis jaut rus svajotojas iš drovum o nusigręžia, norėdamas paslėpti ašaras. N u o raudojim o šio ilgšio pečiai krūpčioja, o jis

127

Tim Guenard

šnarpšdamas taria: „Eim e, dingstam “. Einam , patys neži nodam i kur, žygiuojam, kur veda akys. D žim o m otiną ir mano tėvą įkalinę tie patys nuodai. Džim as jaučia gailes tį, o aš — tik neapykantą. Vakarais dažnai einame į O teij aplankyti seną draugą poną Leoną. Atnešame tris griežinėlius jo dievinam o kum pio. Klausomės Leono ištisas valandas, atstatinėjame dalį pasaulio, kol ateina laikas vakarienei, ir šias didžiules sta tybas turim e palikti neužbaigtas. Pavaišiname jį dienos patiekalu, o jis m ums atskleidžia visatos slėpinius. Ponas Leonas atveria man seksualinio gyvenimo paslap tis, kalbėdamas droviai lyg senelis ir apviltas vyras, norintis apsaugoti nuo to paties likim o: — M ylėtis yra lengva ir tam nereikia daug laiko. Viskas tampa sudėtingiau po to. Dažniausiai po m alonum o yra skausmas... M a n o berniuk, prieš kam nors pasakydamas „aš tave m yliu “, gerai pagalvok. Šių žodžių negalima tarti lengvabūdiškai... Susimąstę su D žim u paliekame nuvargusį išm inčių, galvodam i apie savo gerbtinus tėvus. N orėdam i num al šinti skausmą, einame tyrinėti Paryžiaus nakties. Ieškome kasdienės adrenalino dozės. Šis narkotikas nieko nekai nuoja. T ik jis vienintelis apram ina m ano neapykantą. M es vagiliaujame, laužom e...

V ien ą vakarą O teij m ūsų laukia siurprizas. A n t įpras to suoliuko neberandame pono Leono. Laukiam e iki vie nuoliktos vakaro — nieko. Pasibeldžiame į vagoną, Leono

128


viešbutį - jo vietoje miega kitas valkata, panašus į depre suojantį ežiuką. K ie k sunerimę klausiame jį: - E i, kur yra ponas Leonas? Ežiukas kikena: - Ponas Leonas išvyko į tolim ą kelionę! Pažvelgiu į D žim ą, jam tai nepatinka: - Jis mūsų neįspėjo, tai neįm anom a. Išvyko nieko ne pasakęs? T a i ne jo stilius! Tiesiai iš butelio maktelėjęs raudono vyno, šluostyda masis lūpas, ežiukas priduria: - N ie ko baisaus, jis ir negalėjo jūsų įspėti - pats neži nojo. Vakar buvo Nenešė, šiandien Leonas. Jie iškeliavo... T y la . Ežiukas atsirūgsta. - ...pas d id įjį V iršin inką. - Kas tas didysis Viršininkas? - purtydamas jį klausiu. Ežiukas ir visos jo mįslės galiausiai im a mane nervinti. - N eskubink, jaunuoli, neskubink! V iršininkas yra tas, kuris viską nusprendžia, gyvybės ir m irties šeimininkas. K itaip jį dar vadina A m žin u oju . O Leonas, jis nebuvo amžinas. Jis m irė šį rytą, dešimtą valandą. Didžiajam e bul vare, partrenktas autom obilio. N esijaudinkit, jis nesikankin o — m irė vietoje. Netikėtas smūgis. Ponas Leonas m irė ... T a i neįmanoma. Išeiname netarę nė žodžio. Be šio žmogaus, kuris at stojo m an senelį, negaliu gyventi. Be jo buvim o neįsivaiz duoju savo paauglio gyvenim o, kuriam e m eilei nebuvo vietos. M u m s nusispjauti ant Nėnesės, jo nepažįstame.

129

Tim Guėnard

T a i ne tas pats, kas ponas Leonas — jis negali m irti. Pyks tu ant didžiojo V iršin in ko, kam be mano leidim o pasiė mė tokį draugą. Šįvakar Ponas Am žinasis gerokai gavo pylos. Jam teko sunkus pusvalandis. Išlieję savo liūdesį išsiskiriame. Džim as grįžta ašaroti namo, į Banjolė, pas girtą m odną, o aš — kaustomas ledinio vienatvės jausmo, grįžtu į savo dviračių viešbutį. Praradau pasitikėjimą, ką d k kažkas manyje užsidarė. Tarsi širdyje būtų įgriuvusi žemės nuošliauža, tarsi trauktų bedugnė. Viskas, ką bandau statyti, sugriūva.

Slenka liūdnos dienos. Pono Leono dingim as atvėrė didžiulę tuštumą. Vakare su D ž im u savo senojo draugo atm inčiai nusiperkame Le Monde. Prisėdę ant suolelio sam protaujame apie pasaulio įvykius. Širdis netraukia ir išsi lavinimas ne tas. Greitai užbaigiame šią ceremoniją. G riūva mūsų visata, skauda. Praėjus keletai dienų, Džim as neateina į pasimatymą. Iš „chebros“ sužinau, kad jis kalėjime: lazda apdaužė vie ną tipą, kuris m ėgino pasinaudoti jo girta m otina. Per stipriai vožė - anas atsidūrė ligoninėje. Ir štai aš vienas, o nuotaika kaip per laidotuves. K u r šio katorgiško gyvenimo prasmė? K u r to nuoladnio kraustymosi prasmė? N erandu jokios. V ie n didžiulė juoda skylė. Be abejonės, draugystė man leido patirti didesnį džiaugsmą nei visos patiriamos emocijos pažeidinėjant įstatymą. Bet draugystė pasitraukė. T a ip , pykstu ant didžiojo V iršin in ko, kuris dabar, matyt, linksm inasi, žvelgdamas iš savo dangaus aukštybių.

130


Apsėstas juodų m inčių, prim irštu saugotis. Budrum as kiek nusilpsta. Policija užspiečia mane praėjus kelioms die noms po Leono mirties. Leidžiuosi sučiumpamas. M e n tal mane išveža, nugabena į komisariatą, o po to - pas teisėją. Tas pats maršrutas, kaip ir praėjusį sykį. Vienintelė paguoda - supratinga teisėjo sekretorės šypsena. — Štai, tu ir vėl čia? — T a ip , atėjau aplankyti to pingvino. Neišgirdau, kada pingvinas įėjo. Rankom is įsirėmęs į klubus, suraukęs antakius, jis žvelgia į mane: — Ir vėl jūs, jaunuoli? K o norite? — Jau sakiau, būti išmestam iš pataisos kolonijos. T yla. Jis paprašo sėstis. — K ą m an su tavim i daryti? A r turi m inčių? Ram iai atsakau: — R eikia mane užmušti! Ir tuom et aš jūsų nebetrukdy siu! T o l, kol jūsų žodis bus tik kekšės pažadai, įspėju, kad grįšiu paspirginti jums sėdynės. Pingvinas neatrodo šokiruotas, jis tikriausiai jau p ri siklausęs panašių kalbų. Nesišypsodamas atsidūsta. Paima telefono ragelį ir susirūpinusiu veidu nežinia su kuo kalba. Regis, jis nenori manęs užm ušti. M a n irgi toks sprendi mas labiau prie širdies.

Atviras laiškas mano tėvui, PRANCŪZIJOSPREZIDENTUI Praėjus keletui m inučių po susirūpinusio teisėjo skam bučio, pora po licin in kų mane išsiveda. V is dar tikėdam a sis neįm anom o, bijau paties blogiausio: grįžti į pataisos koloniją? A r yra kita išeitis? Pingvinas spėlionėms vietos nepaliko. Furgonu važiuojame per Paryžių. Jau naktis. — Štai, pažiūrėk, - sako vienas mentas. - M a ta i tą susibūrim ą priešais namą? A r žinai, kas čia gyvena? D a i nininkas Klodas Fransua. Prie jo durų nuolat būriuojasi m erginų. P olicininkai malonūs. Jie palydi mane ligi mano nau jos pataisos kolonijos. N egaliu patikėti savo akimis: ten yra stalo futbolas ir stalo teniso stalas. T a i aukštos klasės kalėjimas. Rytojaus dieną, ant stalo aptikęs rašomąją mašinėlę,

132


nusprendžiu: „Puikum ėlis, dabar tapsiu rašytoju“. Tačiau neradęs trečiosios savo vardo raidės klavišo, sviedžiu ją į sieną, terkšt! Ji subyra. Č ia atmosfera gera, ėdalas puikus, sutariu su katorgos broliais. Im u m anyti, kad mane čia atsiuntęs teisėjas ne toks jau ir blogas. Viskas tiesiog per gražu tęstis ilgiau. Trečiąją dieną, maždaug apie pietus, manęs ateina aplan kyti neaukšta apkūni moteriškė, pakaušyje susisukusi kuo delį, panašų į šuns „riestainį“. T a i socialinė darbuotoja. N a , žinom a, aš kolekcionuoju visas bjauriąsias. — Pasiim kite savo daiktus ir sekite paskui mane. Jos balse neišgirstu jokio švelnumo. D a ik tų neturiu, taigi nieko nelaukę išvykstame. K okia kryptim i? M aniškė gorila išlieka nebyli. Atvykstam e į Šiaurės stotį, kuri pažadina niūrius p ri sim inim us. Keista, lyg ir trūksta antrankių bei poros po licin in kų . Šįkart tesu vien anonimas. T a i dar labiau žem i na, negu būti pripažintam ir baimę keliančiu įstatymo pažeidėju. N egaliu net pasipuikuoti. M a n o asmens sargė neplepi. Po valandą traukiniu tru kusios kelionės mes atvykome. Pasiekiame greta katedros esančius Teisingum o rūmus. Atsisėdu ant raudono gra žaus im peratoriško stiliaus m inkštasuolio labai ilgame ko ridoriuje. Įkyriai lenda blogi prisim inim ai. Socialinė dar buotoja dingsta gretimame kabinete. Įsivaizduoju, kiek šioje salėje būtų galim a įrengti kam barių benamiams. Iš hum anistinio verslininko svajonių mane pažadina p o lici ninko tepštelėjimas per petį.

133

Tim Guenard

- Jaunuoli, teisėja jūsų laukia. Teisėja? K o k ia teisėja? Priešais duris išdygsta energin ga, regis, nesugyvenamo būdo mažutė moteris, tokia pat „žavinga“ kaip ir mano socialinė darbuotoja. - T a i aš teisėja, jaunuoli. Sekite paskui! M a n au sau: „Velnias, nereikėjo m an prašyti susitiki m o su šita teisėja. Ji panaši į slibiną!“ Tačiau daugelis katorgos brolių m an patarė kreiptis į šią pareigūnę. V irp an čiu nuo ašarų balsu jie kalbėjo apie ją, tarsi ji būtų jų m otina. O ju k visi mano ieškojimai bei viltis — rasti m otiną. M a n nusispjaut, kad ji teisėja. T a ig i paprašiau, kad m ano bylą pervestų jai. M aniškis paryžie tis teisėjas turėjo šokinėti iš džiaugsmo, galėdamas šį keb lų atvejį mestelėti savo kolegei į provinciją. K a i ponia Teisėja griežtu snukiu pakvietė užeiti į jos kabinetą, jaučiausi ne visai jaukiai. - Sėskite. Pasižiūrėkime jūsų atvejį, pone Genarai. Ji atverčia m ano bylą, skaito. Slenka ilgos minutės. V ieną po kito ji verčia lapus, matau, kaip drėksta jos akys, visai kaip D žim o , kada jis kalbėdavo apie savo m otiną. Po kelių tylos m inučių ji pakelia galvą ir dėmesingai žvelg dama sako: - Jaunuoli, ko jūs norite? T o k s sakinys man sukelia įtarimą: jie visi klausia to paties, bet patys nusprendžia likim ą ir neatsižvelgia į m ū sų troškimus. Atsakau jai tą patį, kaip ir anam teisėjui: - N o riu būti išmestas iš pataisos kolonijos. N e n o riu tapti toks, kokie tapo m ano katorgos broliai ir seserys.

134


N e n o riu nušvilpti poros batų, kelnių, m otorolerio ir dvidešim vienerių palikti mažą kalėjimą, kad persikelčiau į didelį ir ten pūčiau visą likusį gyvenimą! - Bet kokiu atveju, jaunuoli, jūs to norite ar ne, esate išmestas iš pataisos kolonijos. Jie jūsų daugiau nebenori! Ištinka šokas. Keletą sekundžių sėdžiu apsvaigintas ne įtikėtinos naujienos. Po to pašoku nuo suolo, tarsi futbo lininkas, įmušęs lem iam ą įvartį. N o riu pabučiuoti savo teisėją. Visa mano esybė pakylėta nenusakomos džiaugsmo bangos. Išsipildė m ano svajonė: esu išmestas iš pataisos kolonijos! M a n pirm ajam pavyko adikti tokį žygdarbį! Aš palaužiau savo budelius! — T aig i, jaunuoli, ko jūs norite? T a m ano teisėja tikrai juokinga. Ji ką tik pranešė, kad išsipildė viena iš didžiausių m ano svajonių: daugiau neįkelsiu kojos į tą kalėjim ą nepilnam ečiam s, o dabar jau klausia, kaip įsivaizduoju savo gyvenimą. N iekuom et apie tai nesusim ąsčiau... Greitom is mintyse peržvelgiu įm anom ų darbų galimy bes ir išberiu tarsi laim ingus kamuoliukus ant ruletės stalo: - N o riu dirbti virėju laive. A kim irką pamąsčiusi, ji švelniai taria: — Nem anau, kad ši specialybė jums tik tų ... — O kodėl? - Esate per didelis triukšmadarys. M a n atrodo, gyve nimas grupėje jum s nėra pats tinkamiausias. Kas dar? Idėjos išseko. N ie k u o m e t nebandžiau įsivaizduoti ateities.

135

Tim Guėnard

- Nesvarbu ką, suteikite m an šansą. Pamatysit, aš lai mėsiu! Esu pasirengęs bet kam. Išlaisvinimas iš pataisos kolo nijos, pergalė prieš tuos šm ikius, sadistiškus auklėtojus mane svaigina ir suteikia pasitikėjim o. N o riu gyventi, no riu kovoti ir nugalėti, kad tapčiau vyru; būti vyru, kad vieną dieną galėčiau atkeršyti tėvui. Užm ušti savo tėvą... T a i viena iš svajonių, kurios pade da išgyventi. T ik todėl patekau į šitą šūdą - jis turi sumo kėti už sudaužytus puodus ir sulaužytas kojas, suknežintą nosį ir sudraskytą ausį bei už visą prarastą m e ilę ... Jei turi nors kiek savigarbos, negali šito adeisti. - T aig i, jaunuoli? - O i, atleiskit, pon ia, kiek užsisvajojau. N a , aš ne ž in a u ... Kas jum s p a tin k a ... P alikite m an šansą, m an pavyks! Ponia teisėja m eiliai žvelgia į mane. Suprantu, kodėl katorgos broliai ją m in i su pagarba ir jauduliu. Kartoju lyg maldą: - Palikite m an šansą, vienintelį šansą! Pasitikėkite m a nim i, aš nugalėsiu! Esu pasirengęs įsitverti bet kokios ištiestos rankos, o josios ji tokia graži, kad nenoriu paleisti. Keletą sekun džių ji žvelgia pro langą. Pamanau: grožisi katedra. Po ilgos tylos ji taria: - M a n o berniuk, ar jums patiktų būti skulptorium i? Sutrinku, nežinau šio žodžio reikšmės. - S k u ... kuo?

136


- A r matote katedrą čia, pro langą? A r pastebite iš ak mens iškaltus gyvūnus, kurie puošia galeriją? — T a ip , taip, tuos išsišiepusius monstrus? - Būtent, jie vadinam i laštakais. Jiems jau septyni šim tai m etų ir juos iš akmens iškalė viduram žių skulptoriai. A r jums patiktų kalti tokius gyvūnus? Jūsų byloje skai čiau, kad gražiai piešiate. Atsakau „taip“ . Būčiau sutikęs net tada, jei būtų pa siūliusi m ėsininko ar santechniko amatą. M a n o teisėja pakelia telefono ragelį ir surenka numerį: — Č ia yra labai motyvuotas ir geras vaikinas... Palauk, geras ir labai motyvuotas vaikinas - tai aš? N e galiu patikėti savo ausimis. - .. .ar galėtum paim ti jį mokytis? Kitam e laido gale žmogus atsako „taip“. Jokių proble m ų, viskas atrodo O . K . D a r tebelaikydama prie ausies ragelį, ji sąmoksliškai m an m irkteli. Im u įsivaizduoti esąs viduram žių skulptorius. K ai teisėja užsimena apie m ano am žių, pašnekovas suklūsta: - N eįm anom a. Jis šešiais mėnesiais per jaunas. Reikia palaukti arba prašyti priim ti išskirtine tvarka... — Po perkūnais! Koks nuvylimas! G erai, ačiū tau, mes pagalvosime, aš tau pranešiu. Ji padeda ragelį aiškiai nusivylusi. — T u rim e palaukti, kol jum s sueis šešiolika. Tu o m et ir žinosite, ar jus priim s. K aip kvaila, per jaunas šešiais m ėnesiais... A rba reikia prašyti išim tine tvarka. T a i ilgai trunka ir nieko negarantuoja...

137

Tim Guenard

- Ponia, kas yra išim tinė tvarka? - T a i leidimas, gali sakyti, išim tinė teisė. - O kas šį leidim ą gali išduoti? - Respublikos Prezidentas. N ežinau, ar įsivaizduoja te, kokio čia masto problem a... - Ponia, jokios problemos. A š esu jo sūnus.

_

>

- T a ip , taip, aš esu Respublikos Prezidento sūnus! Ji stebi mane bandydam a suprasti, ar aš juokauju, ar šaipausi iš jos, o gal aš ateivis iš M arso. Kartoju kuo rimčiausiai: - Aš nejuokauju, aš esu jo, Prezidento, sūnus... - T a ip , žinom a, jūs esate Respublikos Prezidento sū nus, kaip aš anksčiau nesupratau. M a t jie pamiršo tai pa tikslinti jūsų byloje ir aš nesugebėjau iš karto šito atspėd... - N e, ponia, aš nejuokauju. Leiskite jums paaiškinti. Aš esu Valstybės vaikas, Tautos globotinis, vaikiščias iš V a ik ų nam ų. M a n o tėvas — Prezidentas. Pataisos kolo nijoje per kiekvieną tautinę šventę, priešais Prezidento G enerolo de G o lio nuotrauką dainuodavom e Marselietę, ir auklėtojai pabardami m um s sakydavo: „Stovėkite tie siai, tai jūsų tėvas“. N ors pažvelgus į nuotrauką, nekilda vo noras tokiam tėveliui pakutenti pasmakrę!

T o negalima pamiršti. V ien ą dieną buvau sustabdytas poros p o licininkų. Jie pareikalauja m ano dokum entų, klausia, kokia tėvo, m o tinos pavardė, vienu žodžiu, eilinis cirkas. Atsakau, kad

138


m ano tėvui atimtos tėvystės teisės, o m otina mane pali k o ... Vienas policininkas yra geras, turi hum oro jausmą, o kitas tikras „zanūda“. Šis ir sako man: — K aip ir visi, tu turi tėvus. T a ig i pasakyk jų pavardę. Kadangi jis nenori nieko suprasti, atrėžiu: — N orite sužinoti mano tėvo pavardę? Esu tikras, nepa tikėsite. .. T u riu tris tėvus: Generolą de G o lį, poną Poherą, o dabar — poną Pom pidu. Gerasis policininkas nusikvatojo, o anam visai pakriko ir taip silpni nervai. Protokole jis parašo: „pareigą vyk dančio pareigūno įžeidim as“. N e , tai neužmirštama. Savo teisėjai sviedžiu: — Aš jam parašysiu. Pabandykim paprašyti iš im ... ...le id im o . Kada esi vargšas, atsilaikyti padeda hum oras ir užsi degimas. Iš teisėjos pasiskolinęs lapą popieriaus, im uosi uoliai rašyti Tėveliu i Prezidentui: „M a n reikalingas leidi mas. A č iū už teigiamą atsakymą. Iki greito pasimatymo, bučiuoju“. Nelabai m oku gražiai rašyti raides. Tačiau šiuos kelis žodžius, nors ir su rašybos klaidom is, galim a įskaity ti. Teisėja šypsodamasi peržvelgia laišką. — Jaunuoli, esate apdovanotas stebėtina logika! - taria ji man. Savo nuostabiais žaliais „prožektoriais“ ji pasiunčia tokius signalus, kad apsvaigsta galva ir pasijuntu lyg už hipnotizuotas. Paėmusi voką, įdeda m ano laišką bei savo parašytą raštelį ir taria: — Pažadu, išsiųsiu jūsų prašymą.

139

Tim Guenard

Įsimylėjau šią širdim i klausytis sugebančią moterį, kaip m ano katorgos broliai ir seserys. v

Praėjus keletai savaičių, Prancūzijos Prezidentas Zoržas Pom pidu, m ano tėvas, suteikia leidim ą išim tine tvarka. Esu tik įtartinas padauža, kuriam iš dviejų pasirinkim ų vienas yra pusę gyvenim o praleisti kalėjime. Ponui Pom pidu nusispjaut į tokį netikusį vaikiščią kaip aš. Jis galėjo net ir neatkreipti dėmesio į negražias, pilnas klaidų eilu tes, kurias parašė pasimetęs vaikas, nieko vertas mažius. Jis ju k kasdien gauna krūvas registruotų laiškų, ateinan čių iš visų pasaulio kraštų, o dar reikia valdyti šalį. Be to, jis turi gausybę visokiausių rūpesčių. O vis dėlto ne. Šis ponas Pom pidu mano asmeniniame panteone tampa d i džiu vyru, nes jis pasirūpino m ažuoju, kurio balso niekas neišgirsta. Jam parūpo atlikti iš pažiūros tokį bereikšmį darbą, kuris jo niekuom et neišaukštins, niekuom et nebus paskelbtas laikraščiuose nei per televiziją, neatneš balsų rinkim uose ir neišgelbės Prancūzijos. Šis nesavanaudiškas Prezidento poelgis, teisėjos, kuri puikiausiai galėjo išmes ti m ano laišką, sakydama, kad jis pasiklydo Eliziejaus tarnybų gausybėje, pasitikėjim as m an yra žm ogiškum o paskata. Šie žmonės padeda tapti geresniais.

Štai kur gera teisėja. Ji m oka priim ti, randa laiko iš tiesų į tave pažvelgti. T a i neteisianti teisėja. Pirm iausia ji atkreipia dėmesį į tave, o paskui perskaito bylą. Drauge

140


ieško galim ybių pataisyti tavo gyvenimą. Ji ištiesia ranką, net jei viskas, regis, jau prarasta. N em aniau, kad būna tokių žm onių. Per daug sutikau teisėjų ar auklėtojų, kurie vien tik klijuoja tau etiketes, palaužia ryžtą, nukapoja kojas ir sugriauna tai, kas dar likę iš pamatų. Jaunam įstatymo pažeidėjui pirmaisiais žm ogiškum o liudininkais dažniausiai tampa mentai, žandarai, teisėjai, auklėtojai. Tiesa, tai nedėkingi ir sunkūs darbai, bet vieni iš svarbiausių. N egali pam iršti mento, kuris pasiūlė su m uštinį ir atsigerti, nesielgė su įtariam uoju lyg su šunim i. Apklausos metu tikrai gali atrasti širdies bendrystę. G a liu paliudyti. T ie , kurie skirsto bausmes, sykiu gali prisidėti m ažinant nusikalstamumą. Ponia Teisėja ir Prezidentas pažadina norą kovoti ir kurti savo gyvenimą būtent tada, kai, regis, viskas krypo tik blogyn. Jie uždega manyje troškimą tapti tokiam kaip v

ir jie. Drąsus gatvės vaiko siekis - tapti panašiam į Zoržą P o m p id u ... Galiausiai ju k čia nėra nieko keista... Jis mano tėvas!

Mokinys,laštakų skulptorius Belaukiant skulptūros užsiėmimų pradžios, teisėja įrašo mane į technikos m okyklos ketvirtą pereinamąją klasę. G e ras sutapimas - kaip tik išgyvenu pereinamąjį laikotarpį... T ie k direktorius, tiek dėstytojai mane šiltai priim a. T e i sėja juos trum pai supažindino su m ano istorija. Ypatingo dėmesio susilaukiu iš prancūzų kalbos dėstytojos - gražios, išsiskyrusios, trapios moters. Ji m oko mane per pertraukas, reikia užpildyti didžiules spragas. M a n o nežinojim o van denynuose pasirodo pažinim o salelės. Dėstytojus stebina eklektinės m ano Pietų Am erikos geografijos ar Prancūzų revoliucijos žinios. A čiū , Leonai. Klasės draugai susižavė ję klausosi pasakojim ų apie H o n d ū ro peizažus, o aš vos vos tem oku rašyti. Ir vėl skausmingai turiu pripažinti, kad nesu toks kaip kiti. N e t pats nustembu, sužinojęs, jog mano bendraklasiai

142


niekuom et nebuvo palikę toliau savo šeimos ir siauro sa vo socialinio sluoksnio. K a i kurie dėstytojai abejoja: - Šitas Genaras yra per jaunas, kad jau būtų spėjęs tiek nugyventi, - jis mus mausto. T u o m et mano širdis sukietėja ir užsidaro. Nebepakenčiu šitų kvailių. Tarsi galim a būti per jaunam , kad būtum mušamas, pamestas, išprievartautas, tvirkinamas! Ž m o giškas bukumas, regis, susilygina su H im alajų viršūnėmis. Šis netikėjimas žeidžia giliausiai, nes tai dar vienas būdas mane atstumti. A r yra nustatytas amžius, kada gali išgy venti tai, kas yra neišgyvenama? N epaisant visų išbandym ų, šie keli laukim o m ėne siai tikrai išeina į naudą. M a n patinka m okykla ir m ano naujieji draugai. Dėstytoja mane pamilsta. Jos draugišku mas nesiriboja vien privačiom is pam okom is, kurios man duodam os veltui. Atrandam e ir kitų derinių, nei būtojo laiko dalyvis. Pamestas vaikas pažadina motinystės gysle lę, kuri gali virsti švelniu įsim ylėjim u. O aš taip trokštu švelnum o... Kartkartėmis nusivažiuoju. Prisidirbu, tačiau iš kurso per daug neiškrypstu. D ė l padarytų kvailysčių pavyksta susitarti. Prisim enu savo teisėją, nenoriu jos nuvilti, esu davęs žodį. Ji mano atrama. Elgiuosi kone tobulai. Im uosi smagios prekybos: m ainau sukauptus žurna lus jaunim ui į durtuvus, tvirtinam us prie šautuvo vamz džio, sidabrines N apoleono III statulėles, varines lem pas... Iš parduotų sendaikčių pelno savo m okyklos draugams perku dėžutes karam elinių saldainių Carambar. V a id in u

143

Tim Guėnard

didelį poną. Ir vėl puikavimasis! Vienas iš būdų pelnyti palankum ą. Vertindam as kitus, gali lengvai apsirikti. Paskubėjau „visiškai bukų“ kategorijai priskirti vieną savo draugelį, vardu Žanas Lukas. D id žiu lė klaida. K u o skubiausiai pa aukštinu jį į „supertipų“ rangą. Žanas Lukas man tampa tikra dovana. Jis visiška m ano priešingybė: aiškiai mąsto, turi didelę širdį. Be to, gražiai sudėtas ir patinka m ergi noms. Būdam i drauge smagiai prisijuokiam e, „kabiname“ es - sudarom puikią dvejulę. Šeštadienio vakarą jo m otoroleriu apsukame ratą per visas kaim ų vakaruškas ir šventes. N uram ina mane, kai užeina noras pasimušti. M a i tinamės kietais kiaušiniais bei Am erikana ir besižvalgydam i į merginas geriame anyžinį lim onadą. Su Ž an u Lu ku laikas pralekia greitai. V isi geri dalykai kaną baigiasi. T ik blogieji neturi pa baigos.

Rugsėjo 15-ąją pradedu laštakų skulptoriaus mokslus. P irm oji sutikta pabaisa yra iš mėsos ir kaulų. T a i staty bos viršininkas, kuriam tą rytą prisistatau. Pašaipiu žvilgs n iu jis nudelbia mane nuo galvos lig i kojų ir sausu balsu klausia: - T a i tu čia atvažiavai dirbti? - T a ip , pone. Jis tęsia nebylią apklausą, tarsi ven in tų kiekvieną ma no raum enį ir kaulų lankstumą. Prieš atgręždamas nuga rą rėžia:

144


— T u esi dvidešim t trečiasis, priim tas į darbą, ir būsi dvidešim t trečiasis, pabėgęs dar nepasibaigus savaitei. Šitas tipas - tikras žąsinas. Jis erzina mane, noriu pasakyti, kad jis užknisa mane, galiausiai - noriu jį sunaikinti. Tokiais atvejais im u sukinėti makaulę tai kairėn, tai dešinėn. Žm ogus pasimetęs žiūri j mane, o aš, tuo pasinau dodamas keliu duodu jam į pautus ir leidžiuosi į kojas. T a i vienas iš mėgstamiausių m ano žaidim ų, m ano slaptasis ginklas. A uka susiriečia, atgauna kvapą, keikia mane, išva dina visokiausiais žodžiais, o kartais ima vytis. Mėgaujuosi tokiais įtemptais momentais, tomis aštriomis gaudynėmis, ta nežinom ybe, kuri paskanina gyvenimą. Apžergęs bai mę dedu sprintą. Visuom et išlošiu. Šitas viršininkas be reikalo mane erzina? Aha, niekšeli, aš tave pašokdinsiu... Im u sukioti galvą. Per patį bingo m om entą, prieš paleidžiant koją į kiaušus, prisim enu savo priesaiką: „Palikite m an šansą, pamatysite, aš nugalėsiu!“ Pakėlęs galvą, įsm eigiu į jį akis lyg sakydamas: „Pama tysi, kas dabar bus“. Jei nudelbsiu akis ir leisiuosi būti paniekinam ai apmyžtas, jis mane sutraiškys. T aig i nepasi duodu ir nenuleidžiu nuo jo žvilgsnio. Staiga virš jo galvos pastebiu iškabą: „Jono X X III gatvė“. T o k io pono nepa žįstu, net nežinojau, kad svarbūs tipai yra sunum eruoti kaip pamesti vaikai. Kadangi sąraše tų, kurie paspruks dar nepasibaigus savaitei, esu dvidešim t trečias, šis Jonas man visai patinka ir priskiriu jį prie savo draugelių. G ražu ir kiln u vadintis skulptorium i, kalti akm enį,

145

Tim Guenard

tačiau prieš tai reikia jį nešti. K raunu labai sunkius luitus ir iš antro aukšto linguojančiais pastoliais keliu juos į šeštą. Skauda rankas, kojas, galvą. D rąsinu save žodžiais: „Jonai XXIII, draugeli mano, pamatysi — laimės dvidešimt trečia sis“. Kadangi kalbuosi su savimi, darbininkai mane pravar džiuoja plepute arba Žana d ’A rk. Leidžiu jiems šnekėti. Plepu su Jon u X X III tik todėl, kad neturiu su kuo pasidalyti savo nuotaika, nuovargiu, nusivylimais. Jonas X X III m an šitaip puikiai padeda, kad pavyksta tam šmik iu i statybų viršin in ku i įrod yti, jog jis buvo neteisus. U žbaigiu pirm ąją savaitę. Jis negali patikėti. D arb in in kai žvelgia į mane su pagarba. D idžiuojuosi savimi. Bėgant savaitėms, darausi neištikimas savo draugeliui Jonui, numeris „23“. Sustiprėja kojų ir rankų raumenys, visas sutvirtėju. Jau nebereikia savęs plakti įžeidžiančių žodžių botagais. V aikin ai bando iš manęs šaipytis - nieko neišeina. M okinukas-liokajus eina p irkti darbininkam s raudonojo vyno, alaus, duonos, laikraščių, bilietų į žirgų lenktynes. Sutinku tokiai tvarkai paklusti, kada m oka gra žiai paprašyti. Kartą vienas iš jų im a aiškinti, kad nupirkęs jam mais to blogai atidaviau grąžą. Tas Žakas, pravardžiuojamas M u lk iu , visų akyse išvadina mane vagim i. Įtūžęs sudau žau šito idioto vyno butelius. Nešinas kirtiklio kotą ran kose atbėga šefas. M u lk is garsiai šaukdamas toliau mane kaltina: „Jis mane apsuko, jis apvogė“. Daugiau kęsti nebe galiu. Iš šefo rankų ištraukęs kirtiklio kotą im u talžyti M u lk į. Anas rėkia, staugia. V aik in ai bando mane sustabdyti —

146


veltui: esu įsiutęs. Grasindam as pasilenkiu prie Ž ako vei do. Jis prisidengia ranka. M aldauja daugiau nebemušti. - N ustosiu tik tada, jei pasakysi tiesą. N agi, kiaule, pasakyk tiesą! T u o m e t viršininko ir susirinkusių darbininkų akivaiz doje šis bailys išpažįsta savo melagystę. Patrikas, jaunas m okinys, rėžia jam: - T u pats to ir norėjai. Užšokai ant kieto, kitą kartą žinosi! Kietas, ginkluotas kirtiklio k o tu ... V iršininkas mane pasikviečia. Sėdam į jo Peugeot 403 autobusiuką ir gaunu griežtai barti: - A r atsimeni ponią Teisėją? N o ri vėl ją pamatyti? Puikiai atsimenu ją ir savo duotą žodį: - O jūs, kaip jūs būtumėte pasielgęs m ano vietoje? - N e žin a u ... T ačiau jei iškyla problem ų, užeik po dar bo pas mane, išsiaiškinsime kartu. Nesuvedinėk sąskaitų vienas. N agi, eik prie kitų ir nevaidink gaidžiuko! Šis viršininkas kietas, tačiau tiesus ir teisingas vyras. Tikras Prancūzijos am atininkų federacijos (Compagnon du Devoir) narys. N u o šios dienos esu laisvas. Jau nebeinu p irkinių ir netgi nešildau maisto. D u b e n ė lia i... Ir sm ulkm enos suspaudžia širdį. Šiuose induose kiekvienas darbininkas atsineša pietus. Stebiu, kaip lėtais ir atsargiais judesiais jie išvynioja savo laukne šėlius. Jie rūpinasi ne šiuo eilin iu dalyku, bet ta, kuri jį paruošė. Dubenėlis reiškia meilę. Patiekalas buvo ruoštas pamažu, neskubant. Jauniausiems jį pagam ino m otina,

147

Tim Guėnard

vyresniems — žmona. O aš neturiu nei dubenėlio, nei žm o nos, nei m otinos. Šis neturėjimas yra m ano vienatvės žen klas. Aš esu paprasto sum uštinio su sūriu šalininkas. Jei kai kurie kolegos m aloniai pasidalija savo maistu, tai tas pats, kai jie pakviestų mane į svečius. D irb a n t šaltyje, nu silpus raum enim s, šiltas maistas sustiprina. Kartais noriu, kad jie patikėtų, jog negyvenu vienas, kad turiu kažką, kas m anim i pasirūpina. T u o m et nusi perku dėžutę konservų, dešrelių su lęšiais ar ragu, supilu juos į dubenėlį ir vaizduoju, kad tai paruošė mano draugė. N ežinau, ar galiu taip ką apgauti... Žakas, M u lkis, bando su m anim i taikytis. Kartą drauge dirbam e ant vienų pastolių. Jis atsiprašo. - Ž in a i, tik norėjau, kad su pu totu m ... — N a , ir gavai savo šampaną! Juokiam ės ir susidaužiame karšto vyno taurėmis, nes pučia ledinis vėjas. Žakas taip pat iš vaikų nam ų, tai mus suartina. Jis turi du vaikus ir labai juos m yli, nes pats nėra matęs savo tėvo. T ik vieną kartą jis sulauks iš jo žinių, kai gaus iš valdžios įsakymą tam nepažįstamajam m okėti pen siją. .. Žakas labai daug dirba, nes nori nusipirkti namą. Jis taupo kiekvieną santimą, dėl to ir yra toks šykštus. Im u žavėtis savo M u lk iu ir pam ilstu jį. Po šios patirties širdyje prisiekiu visuom et stengtis nepasikliauti pirm u su sidariusiu neigiam u įspūdžiu apie žm ogų ir bandyti pa žinti jo širdį. T a i visad geriau, nei klijuoti etiketes. M a n o mokslas pas amatininkus vyksta sklandžiai. Ra dau savo vietą įmonėje ir mėgstu savo darbą. Viskas tampa

148


sudėtingiau tada, kai ateina laikas keletą dienų per mėnesį keliauti į m okyklą. D ė l m enkų geometrijos žinių sunkiai sekasi braižyba. Be to, dar susikirtau su vienu dėstytoju. V ien ą dieną, kai jis aiškino pamoką, ėm iau tikin ti, kad jis kalba nesąmones. Dėstytojas apsigynė. Popiet, remdama sis įrodym ais, prieš visus toliau aiškinau, kad jis neteisus. Viešai įžeidžiau ir pažem inau tą nusususį gaidį. N u o to laiko skaudžiai m oku už savo nem okėjim ą gyventi. Kas kart, kai atnešu brėžinį, jis visų akyse jį suplėšo. Ilgus mėnesius kenčiu šį įžeidinėjim ą. T a i trunka iki šio ryto, kada jis ir vėl sunaikina mano darbą, kuris man buvo brangus, nes teko nemažai prie jo paplušėti. Pyktis im a mane dusinti, jis teka manyje tarytum lava. Lėtai, giliai kvėpuodamas, nešinas popieriaus skiautėmis grįžtu į savo vietą. Pasidedu jas ant stalo ir vėl visiškai ramiai grįžtu prie dėstytojo vietos. Paim u segtuvą, kuriam e jis laiko savo brėžinius ir žiūrėdamas į jį visų akivaizdoje im u juos plėšyti: - D abar žinote, ką galima jausti! Išeinu trenkdamas durim is. V isa klasė mane užstoja. Draugai tvirtina, kad esu keis tokas, tačiau yra lengvinam ųjų aplinkybių: nors ir trūksta žinių, daug braižau, ir dėstytojas yra neteisus mano atžvil giu. Dėstytojas klauso. Po to ateina pas mane į koridorių. Pasikalbame vienu du. Aš atsiprašau. Jis padaro tą patį. Ir patapšnojęs per petį taria: - N ag i, ateik, einame pas visus.

149

Tim Guėnard

Per kitas savaites jis reikalauja, kad dažniau dalyvaučiau pamokose, nem okam ai m oko mane geometrijos ir brai žybos, kad galėčiau pasivyti. D irb u kaip pametęs galvą, kovoju dėl jo, kad jis galėtų m anim i didžiuotis, ir dėl tei sėjos. Pažym iai tampa patenkinam i. Pati didžiausia pa m oka, kurią gavau iš šio žmogaus, buvo ne braižyba, bet nuolankum as. Jis sutiko p am in ti savo puikybę. N o rs įžeistas ir turėdamas pranašumą, nes buvo dėstytojas, dėl taikos jis žengė pirm ąjį žingsnį. Fantastiška gyvenim o pa m oka gaidžiukui. G erai pritam pu m okykloje ir statybose. D ienos metu gyvenu savotiškai sutardamas su pačiu savimi. Tačiau va kare, kai saulė pasislepia už horizonto, pusiausvyra vėl su skyla. M an e blaško liūdesys ir sukilimas. Užėjus nakčiai, puolim ą pradeda senieji mano dem onai. Siaubas auga šuo liuojančio žirgo greičiu, ypač einant pro apšviestus butų langus ar namus, kur pilna gyvybės. U ž langinių įsivaiz duoju šeimynišką artumą, vaikus, žaidžiančius su tėvais arba jiems prižiūrint darančius nam ų darbus. Pro atvirus langus girdžiu stalo įrankių skambėjimą lėkštėse, juoką, barnius, gyvenimą. O manyje urzgia sm urto ir pavydo pabaisa: „Kodėl jie? Kodėl pasisekė jiems? Kodėl ne man?“ T u o m et tam pu meilės teroristu, švelnumo vam pyru. N e gautą m eilę bandau kom pensuoti smūgiais. Kerštauda mas daliju juos kam pakliuvo: tie, kuriems nepasisekė ir susitiko mane gatvėje, gauna smūgį koja ar galva. T a i iš vaduoja mane iš vienatvės. N ors šitaip atkreipiu į save dėmesį: įžeidinėja, vejasi, dom isi m anim i.

150


Žm onės ir toliau mane žeidžia. Perdėtą jautrum ą dar padidina neteisingi žiaurum ai. Regis, kad jie kaupiasi. V a ik ų nam ų auklėtinis yra grobis ieškantiems naudos ir prisidenginėjantiem s labdaryste. T a i jau supratau gy vendamas pas ūkininką-budelį ir dabar matydamas man valstybės paskirtą globėją, besirūpinantį m an im i nuo skulptūros užsiėm im ų pradžios. Aš jam atiduodu staty bose uždirbtą atlyginim ą - penkis šimtus frankų per mė nesį. Jis padeda tuos pinigus į banką. Bent jau taip sako, nes po pusantrų metų, kai pareikalavau atiduoti tai, kas m an priklauso, nusipirkti m otociklą, nes pavogė m ano dviratį, šis niekšas nekaltu veidu atsakė: „Bet ju k tu netu ri pinigų! Tavo sąskaita tuščia!“ Jis išeikvojo m ano san taupas ir negaliu to įrodyti! Porą savaičių keturiolika kilom etrų į darbą einu pės čiom is. Išsekęs, nebegalėdamas daugiau tverti, vidury bal tos dienos einu vogti po licin in ko m otorolerio, kuris stovi priešais Teisingum o rūmus. Apklijavęs jį lipdukais, ryto jaus dieną ant savo naujo žirgelio „nujoju“ į policijos ko misariatą. Įpykusio gaidžiuko provokacija. Niekas manęs nesustabdo, mentai praeina nė nepažvelgę. T a ig i pasisavinu transporto priem onę ir priim u tai kaip savo tėvo, Respublikos Prezidento, dovaną — atitaisymas už globėjo m an padarytą neteisybę.

v

Šešioliktieji metai, smūgių ŠOKIS V ien ą vakarą, kai nuo manęs vis neatstojo vienatvė, pastebiu virš arkos kabančią didelę iškabą. Priėjęs arčiau, perskaitau: „Bokso salė“. Galvoje švysteli m intis. Prisim enu save prieš ketvertą m etų Paryžiaus gatvėje. Buvau sučiuptas žandarų. Įsiutęs spiriu stumiančiajam ma ne į autom obilį. V ėliau jis kantriai, be jokio agresyvumo ar pagiežos apklausia, klodamas m ano pareiškimus į rudą segtuvą. Pavaišinęs saldainiais sako: - Šitaip sudėtas vėliau galėsi tapti policininku arba bok sininku. T o k io likim o vaikui tapti žandaru ne pati didžiausia svajonė. V is dėlto įsim iniau šio kilnaus vyro žodžius. G e rumas niekuom et nepamirštamas, jis įsirėžia giliai širdyje. Boksin in kas...

152


Iš smalsumo užeinu į salę. Priešais didžiulius veidro džius vyrukai daužo smėlio maišus. Jie smogia, smogia stipriai, uždusę, trenkia prakaitu. K o k ių penkiasdešim ties m etų žaliūkas prieina prie manęs. Iš akių matosi, kad jo lengvai neapmausi: - K o nori, vaikiau? Primerkęs akis atsakau: - Boksuotis, kaip ir jie. Jis tylom is mane nužvelgia, tyrinėja: - A r turi m edikų pažymėjimą? - N e , o kas yra pažymėjimas? - E ik pas pirm ą pasitaikiusį gydytoją, paaiškink jam, kad nori lankyti boksą ir paprašyk popieriaus. Rytojaus dieną grįžtu nešinas pažymėjimu. Žaliūkas radaro žvilgsniu pasitinka mane šypsodamasis. - A ha, jau turi savo popierių! N ekantriai laukiu, kada galėsiu pradėti muštis, noriu daužyti. Paduoda m an šokinėjim o virvutę: - N agi, kaip ir kiti! Bandau permesti šią virvelę per galvą, o po to - ją per šokti. Sekasi kaip tikram stuobriui. Kojos susipainioja ir vos neparkrentu ant žemės. V isa salė juokiasi iš mano ne rangumo. T a i smūgis manajai tuštybei. T am p u panašus į jauną buliuką, pasimetusį arenoje ir nežinantį kur lin k nukreipti savo pirm ąjį smūgį. Stengiuosi pamiršti tą paže m inim ą. Nepaisydamas išbandymo, vis dėlto pasilieku čia. E in u treniruotis kone kas vakarą. M anosios vienatvės žaibolaidis padeda naktinį įsiūtį nukreipti ne į nekaltas

153

Tim Guenard

aukas, bet į smėlio maišus. Po poros savaičių ringe susi kaunu su gerai sudėtu vyruku, kuris jau dvejus metus už siima boksu. Jo piktas žvilgsnis žadina norą muštis. K ie k pasismūgiuojame. Treneris šaukia man: — Apsauga, statyk apsaugą, kitaip gausi! Ir taukšt! G au n u tiesiai į nosį. Viskas paraudonuoja. Poveikis staigus. Įsiutęs puolu pirm yn ir trenkiu, sm ū giuoju bet kur ir atsako susilaukiu iš visų pusių, kai staiga taukšt! V o žiu jam dešine, Kristianas parkrenta ant žemės. G au n u griežtai barti ir esu suspenduotas savaitei. — Neklausei manęs! — barasi treneris. — Č ia tau ne gat vė. T u ri laikytis taisyklių, kitaip turėsi reikalą su m anim i. Išties mušiausi kaip pataisos kolonijoje, kur boksuodavomės nieko neišm anydami, be pirštinių, be taisyklių, kad atrodytum ėm panašūs j vyresniuosius katorgos brov

liūs. Žaliūkas teisus: į šią salę atėjau išm okti kilnaus me no, o ne trankytis lyg laukinis. Šis suspendavimas yra gera pamoka. Apm ąstau savo kiaulystę. Kristianui sulaužiau žandikaulį. Kadangi abu esame tos pačios vidu tin io svorio kategorijos, mane paprašo be pasiruošimo jį pakeisti pasirodyme Sen Kantene per Euro pos čempionato atidarymą. Džiūgauju ir visai nebesigailiu, kad vargšą Kristianą nutrenkiau ant kilim o. Siekdamas sustiprinti kumščius ir raumenis, treniruo juosi globėjo namuose daužydamas trąšų maišus. Azoto druska degina odą. Geriausias būdas palengvinti kančią sm ogti dar stipriau. B liau n u iš skausmo ir pykčio. Įsi vaizduoju, kad negyvas maišas yra m ano tėvas. Štai m ano

154


slaptasis kirtis, uždegantis kovose, kada reikia įjungti „tur bo“ ir „permesti“ aukštesnį bėgį, kad priešininkas atsi durtų ant kilim o. G alvoju apie tėvą... T u o m e t sm ogiu dar stipriau ir stipriau. Statybose nešioju akmenis, kilnoju juos, kad stiprėtų rankų raumenys. Treniruojuosi visur. Visas m ano gyve nimas yra persunktas boksininko įsiūčio.

D ažnai turiu garbės stoti į kovą. Varžybos viena po kitos. Žaliūkas pastebėjo mane ir negaili m an laiko ir pata rim ų. Jis sugeba ypatinga įžvalga nukreipti mano žiaurumą ir paversti jį veiksm ingu technikos lavinim u. D ažnai ma no kovos baigiasi nokautu. Priešininko sm ūgiai mane įaudrina, pripildo įsiūčio. D abar jau sugebu šią jėgą pa naudoti tikslingai nukreipdamas visa naikinančius smū gius. Kertu vis stipriau ir tiksliau. Mėgaujuosi, kai matau, kaip kitas nuo m ano smūgio svirduliuodam as suknium ba. V ieną dieną, kaip ir tas bičas, ant žemės gulės m ano tėvas.

Kartą per vieną pasirodym ą Belgijoje, kai lipau į rin gą, žiūrovas spjauna m an į veidą. V o žiu jam iš apačios, ir anas praranda sąmonę. Pasibaigus kovai, grįžtu į rūbinę ir staiga pajuntu galingą sm ūgį į dešinę ausį. N usm elkia skausmas, užplūsta pyktis. Pasirengęs suduoti atgal, atsi gręžiu ir išvystu savo trenerį. Jis tiesiog perpykęs. - T a ip , čia aš tau vožiau. Šitaip išmoksi gerbti publiką!

155

Tim Guėnard

- Aš gyniausi: tas skystablauzdis spjovė j mane. - U žtilk , nenoriu tavęs girdėti. Tikras boksininkas pa silaiko savo smūgius ringui. Jis taip gerbia publiką, kad net pakelia pažem inim us. Boksininkas yra ramus, civ ili zuotas žmogus, o ne smulkus mušeika. E ik į dušą! M a n o slaugas Henris nuim a nuo rankų raiščius ir drau giškai tapšnoja per galvą: - T im a i, pam iršk tai, nesijaudink. Anksčiau jis pats buvo kaip tu. Jis m yli tave, tu ju k žinai. T u panašus į jį, kai jis buvo jaunas. - Keistai jis tai parodo! - Jei nem ylėtų, tai net ir nešauktų! N ag i, eik į dušą, puikus tavo nokautas. - A čiū , H e n ri. Jo akys sudrėkusios. Dušas mane apramina. Išėjus iš pirties, treneris pametėja m an rankšluostį. - Eisim atšvęsti tavo pergalės pas Antuanetę. Progre suoja tavo kojų technika. T ik nepamiršk, sūnau, kad turi du kumščius, gali ir jais pasinaudoti. Kairę išnaudoji tik 10 procentų — netvarka. D ė l to dar reikės padirbėti. O dabar - valgyti! - T a ip , pone. Adeiskite m an už tai, kas įvyko. —A p ie tai daugiau nešnekame. Judinkis, sūnau, A n tu anetė bus nepatenkinta. Po valandos Antuanetė, restorano savininkė, prijaučianti klubui, lepina mus garsiuoju savo patiekalu - triušiena garstyčiose. Po trijų triušienos gabalų žavioji Antuanetė nusikvatoja:

156


- E i, T im a i, jau geriau pasikabinti tavo nuotrauką, nei kviesti tave į restoraną! Ji atneša m an didelę lėkštę kremo, kurį sulaižau pasi gardžiuodamas. Jie išsižioję žiūri į mane, o H enris sako: - K u r tu visa tai dedi? - C h a , aš esu vyras! D abar jau esu geros form os, galiu eiti treniruotis. Treneris juokiasi: - Baik, tu negalėtum padaryti nė trisdešimt atsispau dim ų! - Lažinamės?.. Pasikeliu nuo kėdės, atsigulu ant grindų ir nesustoda mas padarau šešiasdešimt atsispaudimų! D arant dešimt paskutinių, atrodė, kad ant užpakalio kas užkrovė Eifelio bokštą. Jaučiuosi kaltas, kad dėl gražių Antuanetės akių tenka kiln oti savo „žirafą“. Skatina noras pasirodyti!

Po to antausio ir Antuanetės triušienos tarp m ūsų už simezga bičiulystė. Šiame klube dar patirsiu gražių tikros ir vyriškos draugystės akim irkų. Treniruotės tampa ma no katorgiško ir vienišo gyvenim o pertraukomis. N u o šiol visus vakarus ir savaitgalius praleidžiu salėje besiruošda mas kovai. K o v a ... Šeštadienio vakaro karščiavimas. Apšilim as rūbinėje, kvietim as garsiakalbiu, išėjimas, ilgas tunelis, įkaitusi salė. A p lin k m ane grūdasi žmonės. Norėdam as prisiartinti prie apšviesto kvadrato šešėlio viduryje, šioje tankioje masėje turiu prasikasti vagą. Pasilenkiu, pralendu

157

Tim Guenard

pro aptvaro virves. Henris suvarsto pirštines ir tapšnoja per petį. Ir štai aš, visai mažas, vienas, kampe, kupinas baimės, o m inia rėkia, ir priešininkas, stovintis priešingame kam pe, nužvelgia mane. Gongas išstumia mus vieną prieš kitą.

M a n , gatvės vaikui, boksas yra neįtikėtina dovana. Žm onės rūpinasi, žiūri į mane, stebi, m oko šio subtilaus meno, kuris iš pirm o žvilgsnio atrodo grubus. Boksas yra švelnumo, dėm esingumo ir nuolankum o m okykla. K ai baigiasi kova, pralaimėjęs turi sutikti su nuosp rendžiu, o nugalėtojas pakelia nuo žemės nugalėtąjį. A b u vyrai pakelia rankas ir apsikabina.

Tačiau boksas nepadeda m an išlieti viso žiaurum o. A udrą gali sukelti samprotavimai, elgesys ar žvilgsniai. T a da sunkiai pavyksta suvaldyti pyktį. D irb u su Pjeru, jaunu, trisdešimt penkerių metų vy ruku, trylikos vaikų tėvu. Jis taip pat kilęs iš vaikų nam ų ir labai geria. A lk o h o lio pakirstas ligonis dažniau guli, nei stovi. Būdamas darbingas, jis nuolat ieško m uštynių. K ar tą, dirbant šaltyje ant pastolių, jis paprašo paduoti įrankį, pavadindamas mane „kekšės vaiku“. Užverda kraujas: svie džiu jam į veidą m ūrininko mentelę. U ž tai, kad įžeidė mano m otiną, sužaloju jam snukį. Jis inkščia ir yra p ri verstas prašyti nedarbingum o lapelio. Viršininkas uždrau džia m an tris dienas eiti į darbą. Jau niekada nebūsime su Pjeru vienoje brigadoje. N ors ji mane ir pametė, tai dar nereiškia, kad apie mano m otiną galim a blogai šnekėti.

158


Praėjus dvejiem m okslo metams, gaunu Prancūzijos am atininkų federacijos (Compagnons du Devoir) skulptoriaus-akmenkalio diplom ą. M a n dar nėra aštuoniolikos ir tik Prezidento suteiktu leidim u m okytis išim tine tvarka Prancūzijoje esu jauniausias asmuo, kuris gavo d ip lo mą. T ą d ie n staugiu iš džiaugsm o. Rūpestingai sulankstau savo pažym ėjim ą, apžergiu dviratj ir išsijuosęs m in u šešiasdešimt kilom etrų ik i Teisin gu m o rūm ų. Į d id žiu lį pastatą įžengiu taip, tarsi tai būtų m ano nam ai, surandu savo k o rid o rių , savo im peratoriško stiliaus raudoną m inkštasuolį ir savo m ylim iausios teisėjos kabineto d u ris. N o riu užeiti. Žandaras neleidžia, sakydamas, kad ne tu riu paskirto pasim atym o. Lyg išprotėjęs im u laidyti gerklę ir šaukti koridoriuje: - Ponia Teisėja, ponia Teisėja! Žm onės suklūsta, policininkai nori mane išgrūsti, o aš rėkiu toliau. Staiga pasirodo m ano teisėja. A ch , ji išgirdo mane: - Kas čia vyksta? A a, tai jūs, jaunuoli? K ą čia veikiate? Ir dėl ko čia vyksta šitos grumtynės? - Ponia, aš ištesėjau žodį. Aš pažadėjau, kad nugalė siu, jei suteiksite m an šansą. Ir štai, aš nugalėjau! Prieš tris valandas gavau skulptoriaus diplom ą ir atbėgau jums parodyti! T ik ra i, manau, ji negalėjo patikėti. - Jaunuoli, prašom užeiti į m ano kabinetą. Įeinu į kambarį ir iš vidinės kišenės ištraukiu savo bran gųjį dokum entą. Išvynioju jį taip kruopščiai, lyg jis būtų padengtas aukso m ilteliais. Ištiesiu jai:

159

Tim Guėnard

- Štai , jis jums! Aš sakiau, kad nugalėsiu. - N e , jis tavo. - N e , ponia, aš jį laimėjau jūsų dėka. Laim ėjau jį jums, jis jūsų. Ji jaučia m ano apsisprendimą. Paėmusi diplom ą, dė mesingai jį apžiūri. Sušnibžda „ačiū“. Jos akyse įskaitau ir kitus padėkos žodžius. Esu laim ingas lyg karalius. K ą tik padovanojau gražiausią dovaną savo gyvenime. D veji me tai atkaklum o, kovos su demonais, šalčiu ir karščiu, pasi tyčiojim ais ir pažem inim ais, nuovargiu ir nusim inim u. Ši pergalė gražesnė nei ringe. Dėkodam as pabučiuoju dar rankose diplom ą belaikan čią savo teisėją ir šokdamas širdyje išeinu. P olicin in ku i ir sekretorei tarsteliu: - M atote, kad m an nereikalingas pasimatymas! Aš esu jos sūnus! D viračiu grįžtu pas savo draugus Žaną Luką, Žaką ir kitus. Pergalę atšvenčiame galinga švente.

Praėjus keliom s dienom s — policijos kontrolė. Ir vėl pataikau ant nelygiaverčio dvejeto: Lorelio ir H ardžio iš brigados — geriečio ir m ulkio. Sėkmės proga buvau nusi pirkęs naują spindintį m otociklą. Klastingas policininkas im a sukinėtis aplinkui, ieškodamas, prie ko prikibti. Ž i noma, mane įtaria vagyste. - Keista, nerandu variklio n u m e rio... Jis sukinėjasi, apžiūrinėja, uostinėja... Su savo varik lio num eriu jis baigia išvesti mane iš kantrybės, tuom et

160


prieinu prie kelkraštyje stovinčio jų Peugeot 404 ir įtariai paklausiu: - Ponai, čia tikrai jūsų automobilis? Pakeliu kapotą. - A r esate tikri, kad čia originalo variklis? N erandu jo n u m e rio ... K eista... A r kartais nebūsite jo pavogę? Lorelis kaip visuom et šypsosi, o H ardis, kurio hu m oro jausmas prilygsta m ano kantrybei, visiškai užsi raukia. Spidom etras pasiekia raudoną padalą. Staiga jis pratrūksta: - N ors ir esate teisėjos sūnus, tai dar nereiškia, kad jum s viskas leidžiam a... Jis išsitraukia savo nuobaudų knygelę ir įteikia man naują protokolą su mėgstamiausia išvada: „Pareigas vykdančio pareigūno įžeidimas“, be to dar kelios sm ulkm enos. - Patikėkite, nusiųsiu jūsų m otinai. Ji bus informuota! Ir negalėsite taip lengvai jo anuliuoti! N usijuokęs ir nieko nelaukdamas keliauju pas savo teisėją: - Ponia, drįstu įspėti, kad esu ne vien Prezidento sū nus, bet ir jūsų vaikas. Netrukus jums atneš akiplėšišką baudą. N esijaudinkite, m an viskas O . K ., kvailysčių neišdarinėju!

Esu ne tik jauniausias gavęs diplom ą, bet ir susilaukęs geriausio įvertinim o. Netrukus gaunu darbo pasiūlym ų. Vienas iš vertinim o kom isijos narių vadovauja didelei statybos įm onei. Jis įdarbina mane antros kategorijos dar-

161

Tim Guenard

b in in ku . Pagal įstatymą, darbdaviui turiu pateikti savo diplom ą. Po velnių! Nesusitaręs dėl pasimatymo vėl vyks tu pas savo m ylim iausią teisėją. Apsauginis policininkas leidžia man užeiti: - Aa, tai vėl jūs! Jūsų m otina savo kabinete. Esu kiek pasimetęs: - Prašau adeisti, ponia, visiškai pamiršau vieną sm ul kmeną: įdarbinim ui m an reikalingas diplom as. O šis įrėmintas puikuojasi ant jos darbo stalo. - Štai, im k, tu jo tikrai nusipelnei, aš didžiuojuosi tavim i. - A čiū , ponia, grąžinsiu jum s rėm elį... - N e, ne, išrinkau jį galvodama apie tave. Širdis iš džiaugsmo šoka čarlstoną. Jos kom plim entas mane ypač sujaudina. Išeinu dar laimingesnis nei pirm ą syk. D idžiuojuosi dėl to, kad ji gali didžiuotis m anim i. Rytojaus dieną savo diplom ą auksiniuose rėmuose įtei kiu įmonės sekretorei. Ji sušunka: - Bet ju k čia tikras m eno kūrinys! Puikuodam asis pasipučiu kaip povas. N etrukus vir šininkas perveda mane į trečią kategoriją, o po kelių m ė nesių paskiria brigados viršininku . N elaikau liežuvio už dantų, išmanau savo amatą ir gerai sutariu su savo vyrais.

M a n o brigadoje dirba alžyriečiai, m arokiečiai ir tu ni siečiai —visi kartu gyvename statybininkų namelyje. D rau ge praleidžiame ištisą parą. N iekuom et nepam iršiu p ir mosios savo nakties, praleistos kartu. N am elis yra keturių

162


m etrų ilgio ir dviejų su puse m etrų pločio. Priešais duris, po orlaide, įrengta prausyklė. Kairėje ir dešinėje, palei per tvarą, iškabinėtą nedviprasmiškomis pozom is nuogų m o terų plakatais, sustatytos dviaukštės lovos. T vy ro kvapą gniaužianti prakaito, šlapim o ir pelėsių smarvė. T ą pirm ąją naktį nesumerkiau akių. Italas darbinin kas pašnibždėjo m an į ausį: „Pasisaugok! K o l snausi, jie tave patvarkys“. N u o mažiausio triukšmo suklustu. Išaušta, niekas manęs nepalietė, jaučiuosi pervargęs. M a n o keturi nam elio broliai miega kaip užmušti. Bėgant laikui, tapsime tikrais draugais ir netgi širdies broliais, kuriems už daug ką liksiu skolingas. M es neišsi rinkom e vieni kitų - tai už mus padarė gyvenimas. V aka rais gretimoje pavėsinėje drauge vakarieniaujame, ten ir verdame savo valgį. Jų šeimos toli, maniškė taip pat. Jie priim a m ane kaip savą. Pavalgę tunisiečiai groja, alžy riečiai dainuoja, o m arokiečiai šoka. Stebuklingos aki m irkos, kai šie, visą dieną sunkiai plušantys vyrai, nuo cemento ir akmens nugrubusiom is rankom is, išsitraukia savo instrumentus, kupinus grakščių m elodijų ir subtilių sąskambių. M ū sų namelis virsta apšviesta „Tūkstančio ir vienos nakties“ svetaine. Pragyventi šiems vyrams reikia nedaug. Jie aukojasi dėl savo šeimų, kuriom s siunčia didesnę savo užmokesčio dalį. V ien ą mėnesį per metus jie gali aplankyti saviškius. O po to grįžta ilgiems vienatvės metams. V ien ą vakarą namelyje aptinku M ucham edą, klūpantį priešais praustuvę. Puldam as ant grin dų , jis kalba, inkš

163

Tim Guenard

čia, cypia nesuprantam om is kalbom is. S u d u odu jam per petį: - M ucham edai, tau bloga? Jis neatsako ir rauda toliau. Praėjus valandai, per va karienę, paklausiu jį: „Ar tau jau geriau?“ Jis atsako, kad m an nėra ko rūpintis: šitaip meldžiasi m usulm onai. O aš m aniau, kad jis susirgo! M ucham edas išaiškina savo tikė jim ą ir kasdienes apeigas. A p ie islamą, kaip ir apie krikš čionybę, nieko nenutuokiu. M ū sų bendruom eninis gyvenimas trunka metus ir ke letą mėnesių. K a i aš einu į bokso treniruotes, draugai p u i kiai jaučia manąją aistrą ir jaunatvišką įkarštį. Jie drąsina mane ir džiaugiasi mano pergalėmis. Iš varžybų užsienyje visuom et parvežu dovanų ir suvenyrų. Jų pripažinim as giliai mane jaudina.

Sm ūgiuodam as mėgstu šokti. Ringe atgyja iš irokėzų karių paveldėtas sugebėjimas šokti kojom is, smūgio m ik lumas bei tam tikra begarsė ir nuostabą kelianti judėjim o gracija. T o b u lin u ir šlifuoju šiuos iš tėvo paveldėtus gin klus, kad vieną dieną galėčiau juos atgręžti prieš jį patį.

A istringai mėgstu boksą. Regis, esu gimęs šiam spor tui, ir jis m an tobulai tinka. Pagaliau dėl kažko egzis tuoju. Su m an im i skaitomasi. M a n im i rūpinam asi. K a i prasiskeliu antakį, atsiranda rūpestingų, globojančių ran kų.. M a n e pasodina, šnekina, slaugo, tvarsto, masažuo

164


ja, duoda patarim ų, pašnibžda į ausį: „Pirm yn, sūnau, p u lk iš dešinės, laikykis!“ Tapus nugalėtoju sveikina, plekšnoja per galvą, o kai ant savo m okytojų pečių esu užnešamas pakylos laipte liais, m inia skanduoja m ano vardą. M a n o , bevardžio vai ko, vardą. Braunamasi su m anim i susidraugauti. Nepam irštu, kad užlipau į ringą tam, kad mane apka bintų. Švelnum ą nusipelniau kumščiais.

Pirm osios mano nacionalinės pergalės vakarą turiu su rasti vietą, tinkam ą šiam įvykiui — atšvęsti savo laim ę ir pasididžiavim ą. Pasprunku nuo savo slaugytojų ir grupe lės sirgalių. E in u Paryžium i, kuris, be jokios abejonės, švyti m an. Iš paskos slenkant vienatvei, mėgaudamasis savo ti tulu, žingsniuoju šiomis išvaikščiotomis gatvėmis. U žsi sakau karališkus apartamentus viename iš prabangiausių viešbučių, prieš kurį kadaise stovėjau ir svajojau. Bijoda mas, kad dėl jauno amžiaus m an neleis užeiti, iš kišenės išsitraukiu ir ant prekystalio padedu pundą laim ėtų ban knotų. M o k u skaičiuodamas. - A r turite bagažo, pone? - N e , jo kio bagažo. T ik pirštinės, jas nešiuosi su sa v im i... Lifte išdresiruotas viešbučio pasiuntinukas tyrinėja ant kaklo kabančią kum ščių porą. D u didžiuliai raudoni bur bulai. Jis nagrinėja mane, stebi randuotą veidą, užklijuo tą antakį, mėlynes, sm ūgių žymes. N ie ko neklausinėjęs,

165

Tim Guėnard

jis palydi mane į didžiulius apartamentus ir uždaro duris, palikdamas mane vieną, apsvaigusį nuo trium fo. Pasidedu savo pirštines ant karališko bufeto ir išsitie siu didžiulėje lovoje ant šilkin ių paklodžių. T o li, labai toli nuo savo dviračių garažo. Pirm ą kartą vienatvė manęs neslegia. Ji m an regis to kia lengva - kaip šampano burbuliukai. Šįvakar esu nugalėtojas. Esu stipresnis už savo tėvą.

Rytoj apartamentus paliksiu tik perpiet. Lygiai vidu dienį — kad neprarasčiau nė menkiausios akim irkos tos prabangos, kurią pelniau savo prakaitu, krauju, kumščiais ir neapykanta.

A štuonioliktieji metai. SUSITIKIMASSUATEIVIAIS v

Žanas M a ri yra keistas tipas. Kom pjene kartu daly vaujame šiuolaikinės statybos stažuotėje. Jo garbanoti plau kai styro j visas puses, raumenys kaip sliekai, pam any tum , kad jis sudėtas iš degtukų, ir nuolatos nešioja tuos pačius jūreiviškus marškinėlius mėlynais ir baltais ruože liais, tarsi būtų su jais gimęs. Kartodamasis paskaitas apie gelžbetonį M erlim on to pliaže, jis savo draugams mezga megztinius. Jo akys ypač užsidega, kai pradeda kalbėti apie D ievą, o tai nutinka dažnai. T a i jo m anija — lyg ką tik būtų parūkęs žolės. A tvirai kalbant, nežinau, ką jis veikia statybose su sa vo paplaukusio, m istiško m enininko išvaizda. V ien ą dieną kieme aplink jį susiburia grupelė. Ir vėl Žanas M a ri užkrečiamai užsidegęs kalba apie gerąjį Dievą. N iekas nepajėgia atsispirti jo žavesiui. N egaliu pakęsti,

167

Tim Guėnard

kad šis tipas vagia iš manęs pagrindinį vaidm enį, o dar tokia tema. U žkalbin u jį: - T u teigi, kad Dievas į žemę atėjo dėl vargšų? Žaižaruojančiom is akim is jis atsako: - T a ip , o ta ip ... - D ė l visų vargšų? - T a ip , o taip, dėl visų vargšų... - O vakar kur buvo tavo gerasis Dievas?

- A r skaitei laikraštį?

— M o terį užmušė keturiolika peilio dūrių? Ir primuštas, išprievartautas vaikas? K u r tuo m etu buvo tavo gerasis Dievas? Atostogavo Balearuose? Šventeiva nutyla. Džiūgauju nusviedęs akmenį į jo dar žą. M an au , kad užkimšau jam snapą visiems laikams. Bet ne, jis šneka toliau, nenusimena ir toliau aistringai po stringauja apie savo tikėjimą. Jis teigia, kiekvienas esame beprotiškai D ievo m ylim i - štai tokia G eroji Naujiena, o jis, krikščionis, privalo skleisti šią meilės žinią. Žanas M a ri tikina, kad Dievas verkia su verkiančiai siais, ir jo Kristus su savimi ant kryžiaus pasiėmė visas kančias. Visas žm onių išdavystes. Iš beprotiškos meilės. Jo prisikėlimas m um s žada amžiną laimę ir 1.1. D a r daug nesuprantamų žodžių. Tas Žanas M a ri kalba iš visos širdies. Beklausant jo užplūsta keistas jaudulys. Šis drąsus krikščionis, kuris su tikęs pasipriešinim ą nepalieka savo gerojo D ievo, sykiu

168


mane ir erzina, ir dom ina. Jis nepalieka arenos net tada, kai užpuola priešpriešų liūtai. Jis neišduoda savo įsiparei gojim o. Šis vaikinas nepanašus į kitus ir mane intriguoja. Jau čiu, kad jo viduje gyvena džiaugsmo kupinas reiklumas ir gili ramybė. Štai kas nepalieka manęs ramybėje. T u o metu mano adresų knygutėje D ievo nebuvo. D a u gelį kartų, sėdėdamas šūde, šaukiausi nepažįstamo gerojo D ie v o , visagalio G e lb ė to jo ... Iš dangaus niekas nenu žengė. Primuštas ir pamestas vaikas, vienatvėje agoniją kenčiantis ligonis, gim danti moteris, avarijoje m irtinai sužeistas vyras - visi jie šaukiasi Aukščiausiosios Būties pagalbos, net jei jo ir nevadina D ievu. Aš šaukiausi pagalbos, bet niekas neatsiliepė. T u o m et D ievą priskyriau išvykusiems abonentams. Žanas M a ri ir traukia, ir trikdo. M a n patinka jį pro vokuoti ir griauti jo argumentus. Pavyzdžiui, vieną dieną jis pasibeldžia į m ano kam bario duris. Sviedžiu į jį peilį, kuriuo treniravausi. Šis įsm inga į m edį, visai šalia jo ran kos. Aš juokiuosi, jis — šiek tiek mažiau. Žanas M a ri su trikęs, o aš didžiuojuosi savo išdaiga. Jis neišsigąsta — kitą dieną vėl ateina pas mane. Tas bičas mane stulbina. Jis stebina mane ir todėl, kad nesielgia kaip visi. Per vieną pertrauką, kai Žaną M a ri paprašiau trejetai sekun džių paskolinu karabiną, norėdamas priversd jį pabambė ti, šaunu į kaim ynų katiną. Išėjęs iš nam ų įpykęs valstietis pastebi jo rankose ginklą ir pam ano, jog šovė tasai, kuris taikosi, ir gerokai jam duoda velnių. Žanas M a ri neprieš

169

Tim Guėnard

taraudamas ir nebandydamas teisintis išklauso barnių. Jis ne tik nebando įrodyti savo nekaltumą, bet ir atsiprašo įpykusio kaim yno. Jaučiuosi kiek snarglius, kad neteisin gai sukroviau kaltę. Jis nepyksta ant manęs. V ie n ą pirm adienio rytą klausinėju, ką jis veikė sa vaitgalį. - Buvau m aldingoje kelionėje į Šartrus, - atsako jis. M ū sų buvo keturi tūkstančiai penki šimtai jaunim o. Ė jo me, meldėmės, grojome, buvo nuostabu! - N a , taip? O kam reikalingos tos visos nesąmonės? - ...B eje, pasimeldžiau už tave, T im a i, ir už viso pa saulio jaunim ą. - N a , taip? Aš tavęs nieko neprašiau. Bet vis tiek ačiū. Ir kiek lem pų išdaužėt per tą savo žygį? - Lem pų? Kas tai yra? - Muštynės, peštynės, gali vadinti. - N u lis, jokių lem pų nedaužėm, jokių m uštynių. Negalėdamas patikėti, liepiu pakartoti. Šitas bičas man tauzija fantazijas, esu tuo tikras: - N u lis peštynių? Prisieki savo m otinos galva? - N u lis peštynių, kad tai būtų tiesa, m an nereikia p ri siekinėti. Stebiu jo lūpas, skaitau akyse — jis nemeluoja. Žanas M a ri yra tikras. N eįtikėtin a, neįm anom a, kad neįvyko jo kių m uštynių. Šį savaitgalį buvau K om pjeno miesto šventėje. Susirinko tūkstantis penki šimtai žm onių ir te ko sudalyvauti septyniose muštynėse, neskaičiuojant bokso pasirodymo šeštadienio vakarą. Plyšaujanti m uzika, kraują

170


kaitinantis alkoholis - visuom et atsiras, kas užkabintų, ir „puota“ prasideda. M a n m inia tolygu ginčui, provokaci jai, peštynėms. B im , bam, bum - viskas vyksta greitai, visai panašiai kaip švelnumo srityje. Prieini, pasitrini. Sim patiškas vaikinas, galėtumei susidraugauti. Jei žąsinas atidedam e. T o k ie vienatvės prisim in im ai. K a i nelieka nieko geresnio, tai užpildo m intis. v

M a n o pamąstymus nutraukia Žanas M a ri: - Kodėl nenuleidi nuo manęs akių? A š nesu ateivis iš M arso! - T a ip , būtent. Keturi tūkstančiai penki šim tai žm o n ių ir nė vienų m uštynių, jūs tikrai bepročiai! Būtum ėte galėję kiekvienas pasimušti po dvidešim t kartų! - N u lis m uštynių, duodu žodį! V isą savaitę ši istorija neišeina m an iš galvos. P ilig ri m inė kelionė, be muštynių? Žin om a, dar nespėjau gyve nim e visko pamatyti.

Ir vėl jį klausinėju apie tą žygį. Jis paaiškina m an, kad ten vežė žmones su negalia. T a ip , jis su jais gyvena. Su ne-ga-lia! Palauk, šitas bičas kuo rim čiausiai m an aiškina, jis nem okam ai dirba debilams ir dar su jais praleidžia savo savaitgalius! A p ip ilu jį klausimais, noriu sužinoti daugiau apie šį ateivį. Žanas M a ri gyvena „Arkos“ namuose; Kom pjene, drau ge su dešimčia asmenų, turinčių protinę negalią. „ A r k a “ ,

171

Tim Guenard

aiškina jis, tai buvusio jūrų laivyno karininko, kuris vė liau tapo filosofijos profesorium i, kanadiečio Ž an o Vanjė įkurta misija. Šis didžiulis ponas buvo pasipiktinęs, kai sužinojo, kaip kai kuriuos žmones su protine negalia at meta visuom enė ir kaip nežmogiškai su jais elgiasi psi chiatrinėse ligoninėse. Porą jis iš ten ištraukė — Rafaelį ir Filipą. Rafaelis vaikystėje susirgo m eningitu: dabar jis nebe kalba, jo kūnas svirduliuoja be pusiausvyros, jam, kaip sakoma, trūksta vieno varžtelio. F ilip u i tas pats. M iru s tėvams, jie buvo nuvežti į tą ligoninę už aukštų sienų, lyg kokie raupsuotieji. Žanas Vanjė atvyko jų pasiim ti. Su savo dviem naujais draugais jis įsikūrė mažame namelyje T ro li-B r e ij kaim e, esančiam e už 20 k ilo m e trų nu o K om pjeno. D idelės širdies senasis jū rų vilkas suprato, kokių kančių turėjo patirti Rafaelis ir Filipas dėl savo aplinkos, visuomenės požiūrio, suprasdami nuvylę savo artimuosius, nors patys to ir nenorėjo. Žanas Vanjė pa matė, kaip jiems reikalinga draugystė ir pasitikėjimas. Jis ėmė klausytis... T o žmogaus idėja buvo tarsi šviesos blyksnis, ir sukėlė sniego lavinos reakciją. N u o 1964 m . Prancūzijoje ir dau gelyje kitų šalių protiškai neįgalūs žmonės gyvena bedruomenėje drauge su asistentais, kurie pasirenka dalijim ąsi bendru gyvenim u. - T a i ne visuom et paprasta, - aistringai m an pasakoja Žanas M a ri. - Šis gyvenimas bendruomenėje mus perkei čia. Jis padeda m um s atrasti esmę. Atvykstam e čia padėti

172


silpniausiems ir netrukus suprantame, kad tai jie padeda m u m s... - O kas yra esmė? - ,A rk o j e“ suprantame, kad esame sutverti m eilei. Ir stengiamės panaudoti visus savo sugebėjimus kurti m ei lės kupiną visuomenę, kur kiekvienas randa savo vietą. - M eilės visuomenė? T u juokauji? - N e, T im a i. „ A r k a “ yra ženklas, rodantis, kad žm o giškosios būtybės nėra skirtos vien riaušėms kelti, kaip tu sakai. K arui ar kovai, kur stipriausieji visuom et sunaikina silpniausius. M e ilė yra įm anoma! Kiekvienas asmuo yra brangus ir šventas... Suglumęs, be žodžių klausau jo. Šitas tipas tikrai yra nučiuožęs. Pasaulio, apie kurį jis kalba, nėra mano plane toje: jis man nesuprantamas, bet vis dėlto traukiantis. Slap čiom is jame pastebiu daugiau tiesos nei savajame. M anyje yra vien puikavimasis ir žiaurumas. Laim ėjau daug apdo vanojim ų bokse ir kovose. A p lin k mane buriasi žmonės, pataikauja, supa mane. N iekuom et neturėjau tiek drau gų. M a n visos kavinės, restoranai, naktiniai klubai yra ne m okam i. Šis žavesys padidino mano gaują, kurioje dabar jau yra apie penkiasdešimt jaunuolių. M a n o šlovės spin duliai krenta ant jų. Jie pravardžiuoja mane Boksonu. M es trankomės po rajoną šešiasdešimties kilom etrų spinduliu. Pildosi m ano antroji svajonė. Tačiau nesu laimingas. N ežinau kodėl. M a n o gyvenimas toks išbarstytas, kad nėra laiko kelti filosofinius klausimus.

173

Tim Guenard

V ien ą dieną, kai su bičiuliais šnekučiavausi gatvėje, prie manęs sustojo gražus autom obilis. M a n o pusėn arti nasi prakilnus ponas. Jo vairuotojas laukia lauke, laikyda mas praviras dureles. Vienas iš m ano bičų numeta: - Pažiūrėk, koks veikėjas ateina į tave pasižiūrėti! Klėberis teisus. Išties šis prašmatnus ponas eina į ma ne. Pasisveikinęs taria: - Laba diena, p o n e ... Keista - pirm ą kartą gyvenime mane pavadina ponu. Pasveikinęs apdovanojim o proga jis priduria: - M a n o žm onai ir m an būtų didelė garbė, jei sutiktu mėte su m um is pavakarieniauti ateinantį ketvirtadienį. - Taaip , galbūt. N egali ju k žmogus atsisakyti gerai prisikim šti. Beje, kas jūs būsite? - Prefektas, pone. Atsisveikinęs jis grįžta prie savo lim u zin o. Iš nuosta bos negaliu pajudėti. Prieš tapdamas mažu čem pionu, buvau blogas berniukas. O šiandien prefektas į mane krei piasi „pone“ ir kviečia vakarienės. Draugeliai juokiasi iš manęs: - T a i šitaip ponas keliaus pas viršūnėles? Tegu sau šneka. Ketvirtadienį nuvykstu nurodytu adresu. Atidaręs du ris, tarnas paima m ano odinę striukę. Nugaroje pavaizduo tas kaukolę lesantis erelis, m ano gaujos ženklas, keistai perkreipia tarno veidą. Atgavęs šaltakraujiškumą, jis pa rodo m an kelią. Įžengiu į svetainę, kur šurm uliuoja ne mažai žm onių. V is i pasitikdam i atsigręžia mano pusėn.

174


Pristato merą, prefektą, kažkokį senatorių, kažkokį pramo nininką, kažkokį bankininką. V ie n grietinėlė. V isi apsiren gę lyg m ilordai. Esu vienintelis be kaklaraiščio, džinsuotas, vilkiu marškiniais, stačia M a o stiliaus apykakle, skarele ant kaklo, m ūviu m otociklininkų batus su šešiomis sagtimis ir odinę vinių apyrankę, kuri labai praverčia muštynėse. Ponia, prefekto žm ona, labai atitinka m ano skonį, ji pasisodina mane savo dešinėje. N iekuom et nebuvau ma tęs tiek išdėliotų stalo įrankių: pam anytum , kad jie ištuš tino visas savo spintas! Priešais mane padėtos trys lėkštės, pora peilių, pora šakučių, pora šaukštelių. Viskas iš sidab ro. V isą vakarienę kontem pliuoju stalo reikmenis. T u riu dar atspėti, kurį iš jų pasirinkti. Be to, dar reikia spėti dirsčioti į meilutę prefekto žmoną. Visos kitos „grietinėlės“ mane užknisa. Jau taip padlaižiauja, kad net nepadoru darosi. Pram onininkas teigia, kad aš esu „extra“, o banki ninkas vadina „super“. M an au sau: „Šitiems dviem jau visai negerai — kokia proga čia jie mane vadina „extra“ m argarinu ir „super“ degalais?“ K a i savo draugužiams nupasakoju vakarienę, jų akys išsiplečia kaip dvivėrės prefekto svetainės durys. Juokia mės iki ašarų. Po aukštuomenės vakaruškų gera atsipalai duoti. M a n o tikrieji draugai sako: - N ag i, m ilorde, dabar, kai tapai vienu iš šio pasaulio didžiųjų, važiuojam daryti „tvarką“! N oras pasipuikuoti yra m ano narkotikas, padedantis priim ti savo nepanašumą į kitus ir dėl to atsiradusį pasiti kėjim o trūkum ą. M a n o gyvenimas - tarsi sūkurys, teatro

175

Tim Guėnard

scena. O manyje už sveikata ir jėga trykštančio veikėjo slypi liū d in ti širdis. M a n o gyvenimas yra toks prėskas, kaip ir linksmybės be m uštynių. Bokso emocijos ir pagy ros nepripildo m ano širdies.

V ė l susitinku jį penktadienį stažuotės centro rūbinėje. Po darbo persirengiame. Paklausiu jį: - A r pasiimsi mane šį savaitgalį į savo piligrim inę ke lionę į Šartrus? Jis atsako, kad toks žygis vyksta kartą per metus, taigi teks palaukti. Pašoku: - Aš taip ir m aniau, kad tavo istorija buvo gryni pais talai! K inkos ėmė drebėti, tu man akis dūmei! Perpykęs ir nusivylęs užvežu jam į nosį „Paryžių-Brestą“ ir trenkdamas durim is išeinu iš rūbinės. Kiem e varpas skelbia paskaitų pabaigą. Sprunku juodai įsiutęs. Šeštadienį ir sekmadienį praleidžiu kaip visada: tarp m inios ir vienatvės, tarp tylių m iškų ir triukšm ingų vaka ruškų, šokių salių ir bistro. Šie du pasauliai manęs nepa lieka, priešinasi tarpusavyje. M a n gyvybiškai reikia to kūniško ryšio su gamta, reikia ilgų klaidžiojim ų miškais, susitikim o su švelniu ir nekaltu stirnos žvilgsniu. T e n klau sausi šaltinių skambesio. T e n be garso slenku tarp kamie nų, prasibraunu per tankum ynus, kartais priartėdamas ir kone lytėdamas elnių poras. Po kelių tokių valandų gam toje grįžtu į savo gaują krėsti įprastinių šeštadienio vakaro išdaigų. Viskas vyksta tarp velniškų šokių, kurtinančios m uzikos, per kraštus besiliejančio alkoholio, siautėjimų

176


m otociklu ir nuolatinių m uštynių m erginų akivaizdoje. Kada m atom a svetima laim ė rėžia man antausį ir užplūsta praeities banga, ją nuvyti gali tik kraštutinum ai.

Pirm adienį stažuotės draugai atvirai m an reiškia nev

pasitenkinim ą dėl tokio grubaus elgesio su Ž a n u M a ri. Jie pataria man eiti atsiprašyti. Išdidžiai atrėžiu: — K ą dar sugalvosite! Esu pilnas puikybės ir pykstu ant to vaikino: „Viskas, ką jis m an nuo pat pradžių pasakojo, yra blefas“. N ors širdies gilum oje nesu tuo visiškai tikras... T o s pačios dienos vakarą nutariu nueiti patikrinti, ar iš tiesų jis gyvena su neįgaliais žm onėm is. Pasistatau savo m otociklą priešais Izbą, mažą namelį vienoje iš Kom pjeno gatvelių. G ird ė ti juokas ir džiaugsm ingi šūksniai. Pasi beldžiu į duris. N eįgali m ergina atidariusi klausia: — O kas tu toks? Koks tavo vardas? Sukrėstas jos negalios nieko neatsakau. Ji tris kartus pakartoja klausimą, o aš, bokso čempionas, žaliūkas, nev

randu ką atsakyti. A teina Žanas M a ri ir sako jai: - T a i m ano draugas Tim as. Šaunus tipas, pamatysi! M ąstau sau: - Šitas tikrai kuoktelėjęs. Aš jį nekaltai išvanoju, o jis teigia, kad esu jo draugas, šaunus tipas! Žanas M a ri kviečia užeiti. Jaučiuosi visiškai pasime tęs, viskas krinta iš rankų, visai nebevaldau situacijos. Laip tais nusileidęs neįgalus vaikinas paklausia, kuo aš vardu. Pasakau jam. Uždėjęs ranką m an ant širdies, jis sako:

177

Tim Guenard

- T im a i, tu esi geras! O h ! Šie žodžiai m an yra tarsi švelni glamonė, „ParyžiusBrestas“, kupinas švelnumo. N iekada niekas m an nebuvo ištaręs žodžio „geras“. N u o pat gim im o tesu tik benkartas ir šūdžius; dabar, tapęs čem pionu, staiga tapau „super“ ir „extra“. O neįgalusis savo silpnu ir sudarkytu balsu, per sikreipusia burna dovanoja m an šį žodį - nokautas. T a ip , tai pirmasis nokautas m ano karjeroje. Iš neįga liojo asmens susilaukiau nokauto. Pirm ą kartą gyvenime savo širdyje parklum pu. - O m ano vardas Filipas, - vapalioja jis. Jis paim a mane už rankos: - Eisi valgyti su mumis? Atsisakyti negaliu. Leidžiuosi nuvedamas prie stalo. Vakarienė yra paprasta ir džiaugsminga. V ie n i padeda k i tiems. N iekada nepam iršiu m eniu: kim šti pom idorai. Stebėdamas juos mąstau. Šis neįgalusis pasikvietė mane ne todėl, kad esu čempionas, bet todėl, kad pasirodžiau jam geras. Jis nieko nežino apie m ano šlovės titulus, ma no gyvenimą, katorgas ir likim o smūgius. Arkiečiai yra ateiviai iš kosmoso. Jie nepanašūs į kitus žmones. Jie kuria paprastą ir tiesiogį bendravimą: patinki jiems — tau pasako, nepatinki - nekreipia į tave dėmesio. V iską apskaičiuojančiame pasaulyje tai yra spontanišku m o dovanos. Jokio puikavim osi, jokio teatro... Atgaiva. Pam enu keistus Žano M a ri žodžius: „‘A rk a’ yra didelė šeima, kurią subūrė Šventoji Dvasia, kad m ūsų laikm e čiu i pasakytų: žmogaus širdies esmė nėra žin ių gausa,

178


protas,

technika ar galybė, bet meilė. T o d ė l Dievas nu

sprendė kalbėti per tuos, kurie kenčia, per silpnuosius, vargšus, paprastuosius...“ Im u suprasti. Po vakarienės visi juokaudam i imasi plauti indus. F ilipas, m ano naujas draugelis, sako man: — A r eisi su m um is aplankyti Jėzaus? K odėl ne? M a n su jais gera. Staiga supratau, kad no rint aplankyti Jėzų, sprendžiant iš vardo, tai turėtų būti koks nors jų draugelis portugalas, m an reikės drauge su jais eiti per miestą. Palauk! Aš, vadas Boksonas, gerbiama gaujos galva, su ereliu ir kaukole ant nugaros, turėsiu eiti per miestą protiškai neįgaliųjų draugijoje, kuriuos pats dar prieš porą valandų vadinau m ongoloidais? T a u galvoj negerai! Trauktis vėlu. Žaklina, ta pati, kuri atidarė duris, pa im a mane už rankos, Sofi, kita mergina, už kitos. Ir štai mes susikabinę už parankių žingsniuojame svirduliuoda m i. Ž aklin a eina šlubuodam a ir įsikabina į mane. O Sofi, prisikišusi m an prie pat veido, dosniai seiliodamasi vis kartoja: „ T u man patinki, T im a i, patinki m an“. O iš pas kos — tikras stebuklų laukas. K ad tik nesutikčiau jokio savo draugelio - m irčiau iš gėdos! Po pusvalandžio, kai perėjome miestą, vienoje bažny čios aikštėje pasiekiame kelionės tikslą. M u s pasidnka kaž koks anglas ir kiekvieną sveikina: „Labas, b roli, labas, sesute“. Pam anau sau: „K o kia gausi šeima!“ Jis atsigrę žia į mane:

179

Tim Guėnard

- K aip sekasi, broli? Palauk, šito tipo nė nepažįstu ir nesu jo brolis! T u riu brolių ir seserų, bet mus išskyrė. N egaliu pakęsti, kad sve timas kreiptųsi j mane šiuo žodžiu, kurio negaliu sulaukti iš savo šeimos. Sm agiai užvažiuosiu šitam anglui, kaip sakydavo ponas Leonas: „Ponai prancūzai, trenkite pir m ieji!“ K aip tik tuo m etu m ano draugelis Filipas tim pteli už rankovės: - Eim e, aplankysime Jėzų. Šis atsiranda laiku. T vy ro tyla. Prieblandoje įžvelgiu kokį šimtą suklaupusių žm onių. Priblokštas sustoju. Prie šais m ane — prožektoriaus nušviestas didžiulis kryžius. Atpažįstu ant kryžiaus kabantį tą patį tipą, kurį dažnai matydavau pakelėse ant kaim o kryžių, tą vieškelių bandi tą ilgais plaukais, pusnuogį, skausmo iškreiptu veidu, su skyle krūtinėje ir vinim is delnuose bei pėdose. Apsirikau. Jėzus visai ne draugelis portugalas, bet tasai, kurį vadina Kristum i. v

K ita nuostaba. Žm onės nėra atsisukę į nukryžiuotą Jėzų bažnyčios centre. Jie visi nusigręžę į kairę. T y lia i tariu Filip u i: —Jie visi durniai, žiūri į kairę, o Jėzus ju k kitoje pusėje. Kas jiems užėjo? M u m s už nugarų išgirstu: „ C it, tyliau“. Jie mane ner vina. Pirštu rodydam as saulės form os daiktą ant balto stalo, Filipas m an šnibžda ausin: - T a i Jėzus, tai Jėzaus kūnas, Švenčiausiasis Sakra mentas.

180


Jei jis būtų darbingas, noriu pasakyti — normalus, at sakyčiau jam: „Baik čia savo paistalus, nekvaršink man galvos, ką čia tauziji?“ Tačiau jis man buvo toks geras ir kantrus, kad verčiau nutariu patylėti. N uobodžiauju. Dairausi ir stebiu. V ie n i arkiečiai taip susirietę, kaip ir mano draugai musulm onai, besimeldžian tys statybose. K iti - atsitūpę, užmerktomis akimis. Keista. Pasižiūriu į paauksuotą saulę. Sunkiai galiu patikėti, kad žmonės nukeliauja kilometrus nieko nekalbėdami vien tam, kad susirinktų priešais baltą apskritimą, kurį jie vadi na Jėzumi. Įsivaizduok naktinį klubą be muzikos ir alko holio, kur niekas nejuda! Ž in au , kas yra ostijos, būdamas vaikis iš savo globėjos-budelio tabernakulio esu jų suval gęs šimtus - tai tik duona. Be to, nesuprantu jų vapalioji m o, švento sakramento, monstrancijos ir viso tra-lia-lia. M a n tai — kiniečių kalba. A rba lotynų. Labiausiai stebina veidų išraiškos. V ie n i iš jų tiesiog spinduliuoja. Jie taikūs, ramūs ir giedri. M an au sau: „Jei jiems tame daikte pavyksta įžvelgti Jėzų, tai kodėl man turėtų nepasisekti? N esu kvailesnis už aną. Pamėginsiu. Įsitaisysiu tinkam a poza, ir pliūkšt! T u rėtų pavykti“. Penkias minutes atsigulu kniūbsčias, vis dar nieko ne simato. Tikriausiai kažką supainiojau instrukcijoje. Aha, taip - užsimerkti. Be abejo, pirmiausia reikia užsim erkti... Pabandykim . U žsim erkiu... Penkios sekundės, dešimt se kundžių, penkiolika... N ieko, vis dar nieko. Netupėsiu čia tamsoje visą naktį! „Užsidegu“ šviesą. Niekas nepasikeitė. O maža balta ostija saulėje toliau žiūri į m an e...

181

Tim Guėnard

Ima tirpti kojos, norisi judėti, ir tuom et pakyla tipas, vilkintis ilga balta suknia — eina paim ti saulės ir nuneša Jėzų už kolonos. Imu šaukti: - E i, palik jį, nespėjau pamatyti! Iš tiesų galėtų ir įspėti! Baltai apsidaręs tipas atsigręžia į mano pusę, šimtas žm onių taip pat, net pasivaidena, kad ir Kristus nuo savo kryžiaus pasižiūri į mane. V isų jų akys tos pačios išraiškos: gerumas ir linksmumas. Jie tikriausiai mano: „Č ia yra vienas dar neįgalesnis už neįgaliuosius!“ Suknėtas tipas padeda Jėzų į seifą ir užrakina raktu. Keista, kodėl jį pasuka du kartus? T a i, kad jį uždaro, mane šokiruoja. N orėčiau padėti jam ištrūkti. Ir dar keisčiau: suvokiu, kad Jėzum i pavadinu tą be veik permatomą duonos gabalėlį... Kodėl? Išeiname iš bažnyčios. Pirm ą kartą atsidūręs m inioje nebandau sukelti riaušių. „Anglišas“, kuriam vos neužvožiau, prieina prie manęs: - T a i ką, brolau, ar tau patiko? Tas žąsinas vėl pradeda. Atsakau: - T a ip , tai keista. Labai keista. N e t ju okin ga... Tu rėčiau pasirodyti jam įtartinas, nieko nesakęs jis nueina.

Mažas klebonas ant MANODIDELIOMOTOCIKLO Vakaras su neįgaliaisiais išmuša mane iš vėžių. Kas da rosi? Šį mėnesį sunkiau sekasi laim ėti kovas. T ik iu o si, kad Jėzus nedaro iš manęs mergytės.

O pati įvykio viršūnė - tą garsųjį Jėzaus adoracijos vakarą mergina iš ,A rk o s“, vardu Karina, po apsilankymo bažnyčioje pasisiūlo parvežti nam o. Palikau savo m oto ciklą Izboje. Atsakau jai: - A čiū , Karina, neverta. Ji neatstoja, nori pam atyti, kur gyvenu, o aš to neno riu. D a r tebegyvenu statybų namelyje su dviaukštėmis lo vom is ir pornografiniais plakatais. Bandau ją atkalbėti. Nepavyksta. — A r tikrai nori pam atyti m ano antrosios zonos H ilto ną? Pirm yn, e! N en u sivilsi...

183

Tim Guėnard

Ji vairuoja. A u tom o b ilį pastatome išilgai lentų tvoros. Nelabai užtikrinta, ji tarsi savęs klausia, kur esame. Įeina me j statybų teritoriją, atidarau namelio duris ir pakviečiu vidun. Žiem a atšiauri. Įšalusį kambarį apšviečia vienintelė lemputė. Nuosavybės plotai greitai aprodom i. Pornografiniai „tapetai“ verčia mane raudonuoti. Jau čiu, kad Karina yra tyra mergina, ir nenoriu jos šokiruoti. O ypač nenoriu, kad ji mane teistų pagal šią pernelyg vienišu vyru dvokiančią lindynę. Ji pati ju k n o rė jo ... Karina m an patinka. Ji nepanaši į kitas merginas. Randu kažką šviesaus, švelnaus ir sykiu jaučiu, kad ji aiškiai žino, ko siekia. N e n o riu jos palikti. Einam e valgyti ledų. Šnekučiuo jamės. Būdam a žydų kilm ės, „Arkoje“ atrado katalikų tikėjim ą ir dabar yra vienų nam ų atsakingoji. Ji trokšta paaukoti savo gyvenimą vargšams ir svajoja iškeliauti į v

H ondūrą, kad ten įkurtų ,A rk o s“ namus. Hondūrą? Ž i nau pono Leono dėka. Išsitraukiu sunkiąją pasipuikavimo artileriją ir im u išsamiai pasakoti apie šią šalį. A pstulbinu ją, tiesiog pritrenkiu. Keista, visai nesinori ją „kabinti“. Su Karina matomės dažnai. Jos negąsdina m anoji grės m ingo galiūno išorė. Jos draugystė nėra nei pataikavimas, nei nuolankus paklusnumas. T ik tai, kas turi būti. Ji pa tinka man. P u iki mergina, tokia, kokios nesinori vilioti. V ien ą vakarą, kai ji parveža mane „nam o“, susitinka me M ucham edą. Pristatau ją, paplepame. V os Karina iš vyko, žinodamas išpuoselėtą savo draugo alžyriečio skonį moterims, klausiu:

184


— K aip ji tau? Jis taip pat sužavėtas. O kai jam paaiškinu, kad ji nori savo gyvenimą paaukoti H o n d ū ro vargšams, jis sušunka: „O jojoj!“ Atsidusęs priduria: „Č ia tai p uiki mergina“. M u chamedas patvirtina m ano nuom onę, lieku patenkintas. Karina 1975-ųjų rugsėjį išskrenda į H o n d ū rą gyventi neturtinguose Tegusigalpos priemiesčiuose. Jos išvykimas manyje sukelia sumaištį. V ien in telį kartą sutikau neeilinę merginą, kuri nėra nei prostitutė, nei viena iš tų lengvai prieinam ų m ergiočių, žvelgiančių į mane meilutės aki mis! Ji nusiplauna! Iškeliauja į pasaulio kraštą gyventi su vargšais. O aš, ar aš nesu vargšas? Bėgant dienom s, pyktis nurim sta. Pradedu suvokti, kaip m an pasisekė, kad savo katorgos kelyje susitikau šią merginą, kuri perkeitė mano iškrypusį žvilgsnį į moteris. Karina buvo m ano pirm oji sesuo krikščionė. Prieš pat išvykdama, ji patiki mane savo širdies broliui Fernandui. Šis galiūnas, taip pat iš ,A rk o s “, žaidžia regbį ir treniruoja jaunim o kom andą. V is i Fernandą pravar džiuoja T o to . Jis išsyk m an patinka. Mėgsta linksm intis, jo širdis graži. Jis vadina mane „broliuku“, ir m an nekyla noras jį apkulti. Kaunam ės regbio varžybose. Jis turi p u i kių draugų, tai tikri vyrai, teisingi tipai. T o to bando m an įkrėsti smegenų. Nemažas darbas. K a i vėl pradedu kvailioti, gelbsti mane angeliška kantry be. Kartais im u viskam priešintis, o jis visuom et ištikim ai manęs laukia.

185

Tim Guenard

M a n o gaujoje jau beveik aštuoniasdešimt narių. Laks tydam i m otociklais ir keldam i muštynes šokių salėse, pa siekiame net M obežą ar Pontuazą. Šiek tiek uždarbiauju nelegaliai, o tai dar labiau papildo sąskaitas, kurios ir taip jau neskurdžios nuo gautų apdovanojim ų už pergales. Arkiečiai yra neturtingi, ir jų gyvenim o būdas vis dar tebestebina. N uolatos lankau juos, bandydamas perprasti keistą jų planetą. G yvenu pasidalijęs, vis labiau ir labiau draskomas dviejų prieštaringų pasaulių — tikra praraja.

Iš daugelio arkiečių buvau girdėjęs apie vieną kunigą, kažkokį T o m ą Filipą, kuris drauge su Ž an u Vanjė įkūrė „Arką“. Jis gyvena T ro li kaime. Sakoma, kad jo širdis dega meile visiems gyvenimo sužeistiesiems. „Pamatysi, tai šven tasis! T u ri būtinai su juo pasišnekėti“, - tikina jie mane. Paklausiu: - A r tai šventasis kaip D o n Boskas ar Vincentas Paulietis? - T a ip , taip, vyras, trykštantis meile. N usprendžiu vykti pamatyti T ro li šventąjį. Būdamas keturiolikos, kai vartydavau komiksus, susipažinau su D o n Bosko ir šv. V in cen to gyvenimais. Juos tiesiog prarijau, skaičiau daugelį kartų, kaskart verkdamas iš susijaudini m o. Šie didūs vyrai žavi mane. Vienas, gamtos apdovano tas jėga, paaukoja savo gyvenimą gatvės vaikams, rengia jiems cirko vaidinim us, o jo m otina skalbia ir lygina jų drabužius! Kitas — galerų pragare užim a irkluotojo vietą, superka vergus ir renka pamestus vaikus. D idvyriai!

186


T a ig i keliauju pam atyti „šventojo“ T o m o F ilip o , įsi vaizduodamas, kad sutiksiu D o n Boską. Atvykęs į T ro li pasiklausiu. - Tėvas? Šiuo m etu jis aukoja mišias. Įžengiu į koplyčią. D alijam a kom unija. Atsistoju eilės gale. A tsiduriu priešais mažą žmogelį, vilkin tį klebono dra bužiais, raukšlių išvagotu veidu, su tamsių plaukų vaini ku, juosiančiu plikę, - visai kaip vienuoliai, pavaizduoti ant sūrio dėžučių. „Kristaus kūnas“, - sako jis man tiesda mas ostiją, manydamas, kad atėjau komunijos. Paliečiu jam petį - šitaip sveikinamasi gatvėje, ir pajuntu kaulėtą, sil pno žmogaus raktikaulį. Nusivylim as. Šitas Tom as tėra tik mažas žmogiukas, beveik visai susiraukšlėjęs, tad nu sprendžiu: „T ai ne šventasis!“ T a i tik menkas pavyzdėlis šalia galingojo D o n Bosko. Šventieji turi būti stiprūs, ga lingi, didžiuliai, gražūs. T a i žinau, nes restauruodamas Jono Krikštytojo, Petro, Judo ar Stepono statulas Sen Rikjė vienuolyne, tarp jų esu praleidęs ištisas dienas. T e n nebu vo tokių neūžaugų kaip Tom as Filipas. Tėvas stovi nustebęs, nejudėdamas, rankose laikyda mas ostiją. Atgręžiu jam nugarą ir išeinu iš koplyčios. N u sprendęs iš čia dingti, einu savo m otociklo link. T ad a prie manęs prieina didžiulis nerangus neįgalusis ir visas didžiuo damasis rodo savo dviratį. - M a n o vardas D id jė, gražus m ano dviratis, tau taip neatrodo? Jis kalba juokdamasis, paskubomis, nukąsdamas žodžius ir rydamas seiles. Nesuprantu, ką jis m urma, ir visiškai nu sispjauti į jo dviratį. Jis neatstoja:

187

Tim Guėnard

- Pažiūrėk m ano dviratį, pažiūrėk m ano dviratį! N a , gerai, pasižiūriu D id jė dviratį, kurį jis nesusto damas blizgina. N e tu riu pasirinkim o, kitaip jis neatstos. T u o m etu iš bažnyčios išeina tėvas Tom as. Jis artinasi prie manęs, stengiuosi išvengti jo žvilgsnio ir einu savo m otociklo lin k, kuris stovi kiek tolėliau. Kunigas seka pas kui. Jaučiuosi nejaukiai. V ilk in tis savo baltą suknelę jis man pasirodo keistokai apsitaisęs. Šis mažutis žm ogeliu kas verčia mane drovėtis. Po tankiais antakiais slypi švel nios ir geros akys. V ie n u spragtelėjimu užvedu savo variklį. Priėjęs jis ima kalbėti apie m otociklą. Nustem bu. M a n o draugeliai iš .A r kos“ buvo įspėję: „Tai galinga galva, filosofijos ir teologijos čempionas, vienas iš protingiausių tipų planetoje“ - ir dar kitokių aukščiausių įvertinim ų. Ir štai „supergalva“ do m isi m ano m otociklu! V id u je tariu sau: „Tave tai tikrai suvystysiu“. - Tėve, ar norėtumėte apsukti ratą m otociklu? - O taip, labai m ielai. M a n labai patinka. Po galais, pakliuvau į spąstus. M aniau , kad jis paspruks. Trauktis nebegaliu. Jis atsisėda m an už nugaros, aš sakau: - Įsikabinkite! Pašokame iš vietos. M ąstau tyliai: „N agi, žm ogiuk, (spraudei mane į kampą, dabar teks sumokėti! A n t savo m otociklo vežu vienuolį balta suknele - kad tik bičai ne pamatytų! Šiuo m etu tarp klebonų ir neįgaliųjų lankausi keistose draugijose. T u o tarpu, kunigėli, ilgai nepamirši šio pasivažinėjimo!“

188


Pernelyg nesilaikydam i greičio ribojim ų, mauname į Kom pjeną. M ieste parodau jam rodeo, kurį sugalvojau, kad pasprukčiau nuo mentų ar kabinčiau pupytes: nusilei dimas laiptais, slalomas šaligatviais, važiavimas ant galinio rato draudžiama kryptim i per raudoną šviesą, staigūs grei tėjim ai miestą supančiame bulvare... Idealus maršrutas pavergti m erginų širdis. Jaučiu, kad už nugaros klebonė lis sėdi įsikabinęs. N ie k o nesako. Jis turi būti pažaliavęs, m irtinai išsigandęs. M iš k u grįžtame į T ro li kelią. Jis parodo m an mažą nam elį greta koplyčios. Sustoju. Jis nulipa. Ironiškai šyp sodamasis paklausiu: - T a i ar patiko jum s motociklas? Jo sudrėkusios akutės plačiau prasimerkia ir savo plonu balseliu jis atsako: - Buvo gerai, labai m alonu! Visiškai mane pribaigia! Klausiu savęs, kas galėtų jį nustebinti, kai jis į savo raukšlėtą delną paim a m ano ran ką ir su dideliu švelnumu pasiūlo man: - A r nenorėtum Jėzaus adeidim o? Įdėmiai ir klausiamai pažvelgiu į jį: - Adeidim o?.. K ą čia m an pasakojat? Jis paleidžia m ano ranką, atsitraukia per žingsnį, se kundę pamąsto ir pasako tą stebuklingą sakinį: - T a u nuo to gali būti geriau... Tesu tik nelaimingas padauža, būčiau tikrai kvailas, jei nepasinaudočiau tokia proga. Nusprendžiau m aitintis iš visų pasitaikančių ėdžių.

189

Tim Guenard

Jis vėl paim a m ano ranką. Staiga suvokiu, kad nesu krikščionis. Ištraukiu ranką iš jo delno: - Baikite, aš nesu iš jūsų laivo. Esu niekas! N e t nepa krikštytas... Jis žvelgia į mane nustebęs. Kaire ranka paliečia man širdį: - Jėzus pažįsta tavo širdį. Joje tyliai kalbėk jam. Jis pažįsta tave ir m yli. N ereikia baigti Politechnikos universtiteto, kad ga lėtum tai įkirsti. Klebonas užsimerkia. A š jį m ėgdžioju. Tam soje nuobodžiauju, taigi vėl „užsidegu“ šviesą. A tsi m erkiu ir žiūriu į jį. Jo lūpos šnibžda negirdim us žodžius, akys užmerktos. Jis gražus. Pirm ą kartą gyvenime vyras m an pasirodo gražus. N ors tėvas Tom as visai ne Delonas, Redfordas ar Švarcnegeris. Sakau sau: „O jo j, T im a i, tu keiti kursą!“ Atm erkęs šviesos kupinas akis, jis šnibžda: - Jaučiu, kad tau gerai. Iš tiesų visai neblogai. N etgi jaučiuosi keistai ramus. Išsiskiriant jis paim a mane už parankės ir sako: - G a li užsukti pas mane kada nori, raktą dedu čia. R ūpinkis savimi! Po šio susitikim o ir maldos išvažiuoju kiek sukrėstas. U ž septyniasdešimt penkių kilom etrų nuo čia manęs laukia pasimatymas su gauja, laikas apsukti ratą po šokius ir „pram ankštinti“ kojas. Šeštadienio vakaras Žemėje. D a r nesu krikščionis, o jau tam pu v e id m a in iu ... Ieškau pa siteisinim o, norėdamas paaiškinti, kodėl vėluoju dvi su

190


puse valandos. G a l nepradėsiu aiškinti savo tatuiruotie siems apie mišias, kad vežiojau kleboną, kuris m an sutei kė Jėzaus adeidimą! M e lu o ti neprisireikia — draugeliai nieko neklausinėja. Per patį lėbavimą, ketvirtą valandą nakties, mano apdujusioje makaulėje gimsta m intis. O kas, jei vėl nuvažiuo čiau pas tėvą Tom ą? Pirm yn! Dabar ir pamatysiu, ar jis kalba iš širdies, ar tai tik paistalai. Šitaip išbandau visus savo būsimus draugus, išrūšiuoju, kad neapsikraučiau veid mainiais. Palieku savo draugelius. Pasuku T ro li kryptim i. Le kiu naktiniu keliu. Kaim as miega. N urodytoje vietoje su randu raktą, tačiau durys nerakintos. Įeinu ant pirštų ga lų. Klebonėlis miega ramiai ir patikliai. Prieinu prie jo lovos. Jis pabunda neišsigąsdamas. N u leid žia kojas ant grindų, šypsosi. Ir pusę penkių nakties savo vylingom is, kibirkščiuojančiom is akutėmis klausia manęs: - D a r nori Jėzaus adeidim o? Tikėjausi išvesti jį iš kantrybės, tačiau nieko panašaus jis priim a mane taip, kaip tėvas sutinka sūnų. Šitas klebonas mane „apakino“.

Atleidimo elektrošokas Tom as Filipas - m ano klebonėlis. Noras jį pam atyti m an užeina lygiai kaip noras šlapin tis. T a i įvyksta staiga ryte, ir tada m aunu T ro li lin k. Kas kart tėvas Tom as suteikia m an Jėzaus atleidim ą. Štai taip, visiškai veltui, tarsi gurkšnočiau stikliuką alkoholio prieš valgį, gerai nė nenutuokdamas, kas vyksta m ano gyveni me, — patiriu neįtikėtinų meilės glam onių, kurios nema tom u būdu mane atkuria. M a n patinka, kaip tėvas užsimerkęs meldžiasi. V a d i nu jį tėvu, nes jis toks ir yra. Iš draugelio jis virto draugu, ir šį draugą pasirinkau tėvu. Aš ju k turėjau tėvą, bet ku pi ną žiaurum o, o per šį kunigą Dievas m an dovanoja gai lestingą tėvą, priglaudžiantį mane prie savęs. Jis pakeičia m ano supratimą, kas yra tėvas. Im u įsivaizduoti, kad D ie vas Tėvas toks, kuris netrokšta išm ėginti ant jo bokso

192


sm ūgių. Tarsteliu sau: „Jei Dievas yra begalinis, jis turėtų būti dar geresnis už tėvą T o m ą ... A r įmanoma? T a i būtų neįtikėtina!“ Šie susitikim ai sujaukia m ano širdį. Jaučiu, kaip pa mažu manyje atslūgsta neapykanta savo gim dytojui. T ą keršto ugnį norėčiau išsaugoti ir išlaikyti. Ju k jos palaiko mas išgyvenau, išstovėjau, smogiau stipriau. M a n ji brangi. Bet vis dėlto jaučiu, kaip ji mąžta. Kas vyksta? Šeima manęs nepriėmė ir žiauriai atmetė. N o riu nu žudyti savo tėvą — toks stiprus keršto troškimas. Atverda mas savo glėbį, tėvas Tom as gydo šias žaizdas: jis lašas po lašo lieja į m ano širdį meilę, kuri gali perkeisti. Per kiekvieną susitikim ą — Jėzaus atleidimas. Ram y bės akim irkos. N ie k o nesakau nei kunigui, nei Jėzui. U žčiau piu savo kakarinę. Stovėdamas greta, uždėjęs ranką m an ant pe ties, tėvas Tom as tylom is meldžiasi. Visuom et atsimerkiu anksčiau negu jis, kad pamatyčiau, kaip jis meldžiasi. Jis toks gražus, tikras, nušviestas iš vidaus. T am p u nepasoti nam u gailestingumo vartotoju. A deidim o bulimikas. Tėvo T o m o nameliukas atstoja meilės kolonėlę. K iek galėda mas dažniau atvažiuoju prisipildyti bako. Vieną dieną buvau kaip tik beadiekąs širdies tepalų kei timą, kai kažkas pasibeldė į langą. Tėvas atidaręs ir sako: — Prašau palaukti minutėlę! T ėvo T o m o „m inutėlės“ jau garsėja savo elastinėmis savybėmis, kurios labiau priartina jas prie pusvalandžio nei šešiasdešimties sekundžių. Prie durų nusidriekia eilė.

193

Tim Guenard

Žm onės atkeliauja iš to li pasiklausti patarim o, ieškoti užuojautos ar pastiprinim o. Jo lankytojai iš skirtingų so cialinių sluoksnių ir kultūrų ir labai skiriasi savo išvaizda, gyvenim o patirtim i. Staiga, m atant šį žm ogų, kuris visiems dalija „akordeonines m inutes“, m ano, didžiojo nusidėjėlio, sielą nupurto elektrošokas. Jis atiduoda savo gyvenimą, kiekvieną savo m inutėlę aukoja visiškai atsidavęs ateinantiems ir beldžiantiems į jo duris, net ir ketvirtą valandą nakties. N u o lat visiems atviras. N uolankus, santūrus ir švytintis lyg ostija jis leidžiasi visų suryjamas. N u o šio šventojo staiga apsiverčia visi m ano, jauno išpuikėlio, viduriai. Šis D ievo kontrolierius padeda be b i lieto ir be gim im o liu dijim o patekti į Karalystę. Jis pri ėmė mane, tokį netašytą, nesprendė apie mane iš snukio ir neperleido per „teisingai mąstančio“ skenerį ir visuo menės etikečių klijavim o mašiną m ano odinės striukės, nuo tepalo pajuodusių džinsų ir ilgų surištų plaukų. T G V , greitojo traukinio, pirm a klase jis nusivežė mane susitikti su D ie vu Tėvu, G yvu oju D ievu, M eilės D ievu, pažadino manyje alkį pažinti D ievą ir klausti apie gyvenim o pras mę. Šis tėvas gerbia m ano nežinojim ą ir į m ano klausi mus atsakinėja su begaline kantrybe. N iekuom et manęs nepasmerkia. Kartais puolu jį, pažeriu savo prieštaras, kaunuosi, ne noriu būti taip lengvai įtikinamas: - Jei jūsų Dievas yra meilė ir tėvas, kodėl kenčia pa mestas vaikas ar m otina, kuri mato m irštantį sūnų?

194


Kartais jis atsako žodžiais, o kartais tyla. D ažnai n uti lęs jis žvelgia į nukryžiuotąjį. V ieną dieną jis sako man: — Jėzus ne j visus klausimus atsakė. Jo apaštalai ir iš paskos sekančios m inios dar nebuvo pasirengę visko iš klausyti. T u rim e su tuo sutikti ir nelaukti visų atsakymų. T ačiau tai nekliudo išklausyti visų žm onių pateikiam ų klau sim ų ... K u o daugiau priim u Jėzaus adeidimą, tuo labiau širdies gelmėje neišvengiamai aiškėja: turiu keisti savo gyvenim o būdą. Neįm anom a atstatyti gyvenimo, jei jis paremtas man padėjusiom is išgyventi „vertybėm is“: kerštu, įtarum u, sm u rtu ... Šis kelias m an nepažįstamas. T ik ro ji kova lau kia čia. Ji jau prasideda. Po truputį tėvas Tom as apramina mano vidines sumaiš tis ir adeidim u gydo žaizdas, kurias atvėrė apleidimas. T a i tikras gyvojo D ievo misionierius, ugnies apaštalas. Paprasta ir sykiu neeilinė būtybė. Krikščionys ir kunigai mane su žeidė. Ir štai šio tėvo dėka im u juos pam ilti. Visus metus vykstu pasimatyti su juo kasdien po pen kias minutes. Būdamas su tėvu, noriu keisds. Jaučiu, kokį m ilžinišką darbą reikia nuveikti, bet neprarandu vilties. V ie n jo buvimas mane stiprina ir drąsina. Kartais atsiver tim o troškimas išgaruoja, viskas įgrysta. Bet tėvas niekuo met nepasimeta ir priim a mane nesąlygiškai. Jis turėtų būti panašus į Dievą, kaskart nusileidžiantį ant žem iau sios pakopos, kad žemyn besiritantis bičas pataikytų tie siai jam į glėbį.

195

Tim Guėnard

T ėvo T o m o gerumas pranoksta m ano skurdą. A tle i dim ą visuom et pasiūlo jis. Esu pernelyg didelis vargšas, kad pats to paprašyčiau. Iš jo gaunu tris lobius: nesąlygišką priėm im ą, atleidi mą ir viltį. Esu kilęs iš nebūties, ir m ano širdyje tvyro vien naktis. Ir šiame varge tas gum buotas tarsi vynuogienojaus ka mienas, iš pažiūros trapus, tačiau lyg uola tvirtas savo sie loje, kunigėlis ėmė sėti žvaigždes. O po to padėjo brėkšti vilties aušrai, patikėti, kad esu sukurtas m eilei, meilės am žinybei, ir tai gali pasiekti net padauža. Jis priim a mane tokį, koks esu, ir nebando manęs keisti. Šis kunigas yra tikras meilės kanalas.

V iltis negimsta mostelėjus stebuklinga lazdele. Geros valios vyrai, moterys, vaikai, pagyvenę žmonės kovoja su gožiančia pasaulį neviltim i ir padeda auginti viltį. N egali praeiti pro šalį jų nepastebėjęs. Jie švyti. Žvelgiant į šiuos žmones ir į jų gyvenimą, gimsta klausim ai. Klausim ai, bet ne idėjos. T ik veiksmai gali smurto ratą pasuku atgal. Taikos veiks mai, iš tiesos gim ę meilės gestai. Kilnum as, nelaukiantis atlygio, pašalina pyktį ir nukenksm ina keršto bombą. V ieną dieną prisim insi tą nesavanaudišką tau padarytą gestą. Ir tuom et neprarasi vilties. Per tėvą T o m ą Dievas m an padovanojo pasakišką dovaną.

196


T ą dieną, kada jis tapo m ano tėvu, panorau įstoti į jo šeimą. Nusprendžiau tapti krikščionim i. K a i jam apie tai pasakiau, jis paraudo iš laimės. Iš to džiaugsmo jo akys ėmė gyvai mirksėti. Tačiau prim ygtinai noriu pateikti jam paskutinę savo prieštarą, drįsčiau net pasakyti, gyvybiškai m an svarbų klausimą: — O kur jūs dedate savo seksualumą? Jei nepasidulkinu, im a skaudėti kiaušus... O jums? Jis prikanda lūpą, kurį laiką ieško žodžių ir labai natū raliai atsako: — T avo seksualumas yra kaip tavo motociklas. N orėda mas išm okti nuvažiuoti laiptais, turėjai treniruotis, kritai, vėl stojaisi. T a m reikėjo laiko, bet tu išm okai valdyti savo mašiną. T ą dieną buvai laim ingas... Seksualumo negali išm okti suvaldyti per vieną dieną nei per porą savaičių. T a i daugybė savitvardos poelgių. K okia laimė, kai pavyksta nuvažiuoti laiptais! M atosi, kad jis nepamiršo m ūsų pasilakstymo. T u o tarpu tęsiu toliau: — Esu išsiugdęs pernelyg blogus vairavim o įgūdžius! Be m oterų negaliu... — A r tu įpratai kaskart po raudono signalo pajudėti iš vietos ant užpakalinio rato? Norėdam as pasikeisti, turėsi įsisąm oninti, kad tai įprotis. Paskui nors kartą pabandysi pajudėti nepakeldamas priekinio rato. Įprotis prasideda nuo pirm ojo karto. Po to ligi pergalės - vos ranką pa duot. .. Pabandyk, pamatysi.

197

Tim Guėnard

N iekuom et apie tai nepagalvojau. Lieku išsižiojęs iš nuostabos ir kupinas vilties. Jis dar neatsakė iki galo: - O jūs, tėve, kaip jūs elgiatės su savo seksualumu, ju k neturite teisės juo naudotis? Jis m eiliai pažvelgia į mane, pakyla ir nueina prie b ib liotekos ieškoti knygos. - Paskaityk tai, suprasi. Paskolinu. Išeinu pasibrukęs jo „trinką“ po pažastimi. N esu tik ras, kad ši knyga, kurios pavadinimas „Šventųjų Kryžiaus Jono ir Teresės Avilietės mistinė m eile1, nušvies visus mano klausimus. V is dėlto jau tą patį vakarą bandau į ją pasi nerti. T o k s įspūdis, lyg skaityčiau lotynų kalba. Visiškai nieko nesuprantu. Po savaitės nusim inęs ir neradęs išeities iš savo proble mos grąžinu jam knygą: -J ū s ų šedevras - vieni tauškalai, m ano tėve. V isų pir ma tai labiau panašu į lotynų kalbą, o antra - manyje kitaip viskas veikia! Tėve, man patinka moterys, man tikrai patinka moterys! Jis šypsosi, akim irksnį pagalvojęs, supranta, kad mąs tau kitaip, ir suteikia m an adeidim ą. Išeinant jis pasako, kad m yli mane ir tarsi patikėda mas paslaptį priduria: - Visuom et reikia stiebtis to lin k, kas gražiausia. Šis grynas, nesiekiantis naudos meilės prisipažinim as sukrečia m ano širdį. Ju k tiek nedaug drįsta įteikti tokią didžiulę laimės dovaną. Ž in o ti, kad esi m ylim as, ir gir dėti tai sakant. Štai stebuklingas vaistas prieš žiaurum ą, pyktį ir sąmyšį.

198


H om eopatinis T o m o gydymas diena po dienos keičia mane. Pasidarau „atsivertėlis“. Pamišęs dėl D ievo tikrąja to žodžio prasme. Kitiem s iš to menkas poilsis. G reitai užsidegu, noriu paraidžiui gyventi Evangelija ir atstatyti Bažnyčią kaip šventasis Pranciškus Asyžietis. M a n regis, kad katalikai pernelyg nerangūs. A rtim a tėvui Žan in a m oka apram inti mano m istinius proveržius. Ši gyvos dvasios moteris m enininkės širdim i sugeba išklausyti pačius įvairiausius žmones ir kiekviena me atskleisti tai, kas yra geriausia. Priešingai negu kiti arkiečiai, kurie žiūri į mane kiek įtariai, ji pasitiki m anim i. T a i brangi dovana. M a n o vidiniam e žvaigždžių parade Zanina seka tuoj po tėvo T o m o Filipo, laimėjusio Didžiąją Aukso Širdį. Ž an in a yra T ro li-B re ij,A rk o s “ L a Ferm m aldos ir sve čių nam ų, kur gyvena tėvas, atsakingoji. Ji m an leido ap sigyventi mažame statybininkų namelyje ant ratų, kuris stovi sodo gilum oje. Šis būstas tam pa m ano rūm ais. Kambarys - man vienam! Jaučiuosi tarsi princas savo bu veinėje, kuri pamažu padeda grįžti į gyvenimą. ,A rk o s “ atsakingieji yra girdėję apie m ano nagingas rankas ir pasiūlo sm ulkių darbų. Gyvenim as pasidalija tarp bokso salės ir T ro li, kur meistrauju įvairiuose namuose. Stengiuosi atsitraukti nuo gaujos ir kai kurių kitų nešva rių užsiėm im ų. N o riu pakeisti gyvenimą. „Arkoje“ m aitinu savo širdį, atstatinėju save; bokso sa lėje sutramdau geidulių gaisrus. Sportuoju su vis silpstan čia aistra. Vienintelė m ano priežastis užsiim inėti boksu —

199

Tim Guenard

noras atkeršyti savo tėvui - baigia užgesti. Suprantu, kad kuo daugiau kovoju su savo žiauria praeitim i, tuo pats darausi žiauresnis. T u riu išm okti šią praeitį m ylėti. Štai mano didžioji ateities kova.

„ A rk o s “

namuose daug ką šokiruoju. Bet mane saugo

tėvas Tom as. Tiesa, esu nenuspėjamas. Augim as be vid i nės struktūros dar labiau paskatino m ano im pulsyvum ą. Pasinaudodamas proga dalyvauti varžybose užsienyje, stai ga išvykstu. Po keletos dienų mane atranda bem okantį medžioklės naujus asistentus ir revolveriu bešaudantį į kar velius, kurie susisuko lizdus .A rko s“ koplyčios pastogėje. T a i visai m an nekliudo pas save apgyvendinti ir slaugyti sužeistus ir sergančius gyvūnus, kuriuos netrunku pam ilti. Kartais, kai vėl sužeidžia dabartis, mane vėl pačium pa praeitis. Ž yd rą dangų akim irksniu aptraukia audros debesys. V ieną popietę netikėtai apim a bloga nuotaika. M a n o draugė M a rtin a neatėjo į pasim atym ą. Ši smagi ir išsi pusčiusi paryžietė pažadėjo 15 valandą pam okyti mane prancūzų kalbos, ir jau pusvalandis, kaip jos laukiu. 15 valandą 30 m in u čių užsivedu m otociklą ir įpykęs išva žiuoju. G rįžtu pas savo draugelius. Susitikimas šiltas, netgi jaudinantis, tarsi būtum e seni kovos draugai, besipasakojantys praeities žygdarbius. N enorim e išsiskirti. Kaim e p ri sivogę vištų, ančių ir triušių išsikepame juos ant iešmo. Šventė trunka visą naktį.

200


5 valandą nakties susirenku keletą per orgiją nesunai kintų paukščių, norėdamas juos padovanoti tėvui T o m u i. Išaušta. Ū m ai, bestovint priešais jo duris su kudakuojančiu laim ikiu rankose, lyg dienos šviesoje suvokiu padarytą kvailystę. Pažadinu tėvą. Jis mane priim a ir išvydęs gyvū nus sako: - A r nori, kad suteikčiau jiems šventojo Pranciškaus Asyžiečio palaim inim ą? - N e , tėve, nesijuokite, tai rimta! - Kas rimta? Jis liepia man sėstis, išklauso ir nepiktai juokiasi, plekš nodamas m an ranką. - T a i nieko baisaus, čia ju k ne 4 L 7! - 4L? K u o čia dėta mašina, m ano vištos ir suknista nuotaika? -

Paklausyk, paaiškinsiu. Vienas žm ogus, užsukęs

pasisvečiuoti į ,A rk o s “ namus keletai dienų, neseniai pa vogė 4 L. T ik noriu tau pasakyti, kad reikia išm okti relia tyvum o ir neteisti savęs griežčiau, nei tai daro Viešpats. Sunkiausia yra m ylėti save. Jis suteikia m an Jėzaus atleidim ą tada, kai tikėjausi būti pasmerktas ir pamestas. T ą rytą per savo tėvo gerumą ir kantrybę suprantu, kad Jėzus manęs nepaliks ir adeis visas m ano sudarkytos praeities kvailystes. Jei tėvas Tom as tai padarė, Dievas tik rai viską adeido. T a ig i noriu priklausyti Bažnyčiai, didelei

7K etverių

d u rų „R en ault“ m arkės au to m ob ilis, pirm asis toks Europoje.

201

Tim Guenard

šeimai. Sutinku su viskuo, netgi paklusnum u, viską p ri im u, visko trokštu. N o riu įstoti į krikščionių gaują.

,A rk o s“ direktorei pasisiūlau dirbti asistentu viename iš namų. Baigęs akm enkalių mokslus, dabar būčiau lai mingas, jei galėčiau tapti krikščionių pameistriu. M e ilia i nusišypsodama, ji m an atsako: - Pamatysim po metų. Nusivylim as nusiaubia viską. T in k u o ja n t gyvenimą, im a ir subyra pastoliai. N usprendžiu pasikeisti, atsiversti, o m an iš aukšto sviedžiama: „N e, ne dabar!“ Poniute, gal po m etų aš jau būsiu miręs! A r žinai, kiek kiaulysčių gali ma prisidirbti per metus! Tąd ien jžeidinėju D ievą ir jo gaują. O toji moteriškė taip pat gauna, kas jai priklauso. T u nori išsikapstyti, ta čiau seni krikščionys, žinantys paslaptį, lobį, D ievo Ž o d į, užuot ištiesę ranką, sum urkdo tavo galvą po vandeniu! Širdy vemdamas riaum oju: - V isa tėra tik paistalai, vien žodžiai! Įsiutęs ir pasipiktinęs palieku

„ A rk ą “ .

Daugiau ten, pri

siekiu, nekelsiu kojos. N ereikia iš manęs tyčiotis.

Po pusantrų m etų suprasiu, k a d ,A rk o s “ direktorė pa darė m an didžiulę paslaugą.

Dvidešimt pirmieji metai. PIRMOJIGIMTADIENIODOVANA Palikau savo katorgos draugelius, o dabar manęs ką tik išsižadėjo krikščionių gauja. Esu išstumtas iš abiejų pasaulių. Ir vėl lieku vienas. S liūkinu sostinės gatvėmis, apmąstydamas savo širdgėlą ir sukilim ą. Į mane įšliaužia praeities aštuonkojis ir išleidžia nevil ties čiuptuvus. O šie susipynę ir sugniaužę im a dusinti. „N e, tau niekuom et nepavyks p asikeisti...“ Trečiąją dieną betikslis slampinėjimas mane nuveda prie Porte Orlearu Pastebiu nykštį iškėlusį ir prie kojų m an tos ryšulėlį pasidėjus} keliautoją autostopu. Pamanau sau: „Nagi, o kodėl ne? Pabandysiu“. Iškeliu nykštį. M an e užsi puola kitas tranzuotojas: — E i, tu paskutinis atėjai, eik į galą, tenai. Č ia ne tavo vieta!

203

Tim Guėnard

K o tas m ulkis čia kišasi! Jis mane užknisa. Jau artinuosi prie jo, norėdamas iškelti ką kitą nei savo nykštį, bet prisim enu D ievu i duotą žodį. Bambėdamas nueinu į tranzuotojų eilę. — M u lk i, gali padėkoti D ie v u i... D a r nespėjus nė nykščio iškelti, sustoja 2 C V 8. V a i ruotojas, h ip ių stiliaus atstovas klausia: — K u r važiuoji? Iškėliau nykštį, kad pabandyčiau, bet iš tiesų apie pro gramą nelabai spėjau pagalvoti. T u o m et klausiu jo: — O tu kur važiuoji? — Įtezė. Paprašau pakartoti. Įtezė? Negirdėta kryptis. A rba aš kažko nesuprantu. Pagalvoju: „Jis tikriausiai iš kaim o ir kalba tarmiškai kaip ir aš“. Klausinėju toliau: — O ką veiksi Įtezė? — Gyvensiu kempinge. — T in k a , gerai, sėdu. — N etu ri kuprinės? — N e , nieko. N ie ko neturiu. ...N ie k o , tik tuščias rankas skylėtose kišenėse. V a i ruotojas yra geras ir taikus 68-ųjų m etų kartos hipis įrau dusiu snukeliu. Po penkias valandas trukusios kelionės mažais keliukais, pyškant varikliui, įvažiuojame į Burgun dijos kaim elį Tezė. Jis sviedžia: — Jau atvykome!

Pirm asis „C itro e n “ m arkės au to m ob ilis, dviejų arklių jėgos variklio .

204


Supratau, kad „Įtezė“ reiškia į Tezė, ir tai visai ne tar mė. Dinozauras būtų greičiau susipratęs... Šiame Burgundijos kaimelyje netoli K liu n i, įsikūrė vie nuoliška ekum eninė bendruom enė, skelbianti taiką, susi taikym ą ir brolišką susitikim ą. Į labai „cool“ aplinką čia suvažiuoja jaunimas iš įvairiausių šalių.

„Arka“ mane jau

pripratino prie tokio klim ato. Visiem s sim patizuoju. P ri sijungiu prie italų ir šaunių belgų grupės. T a rp jų yra neįgalus šešiolikametis berniukas, vardu Fredas. Labai jį pam ilstu. Kojos jo nelaiko, ir m an tenka nešioti jį ir jo invalido vežimėlį, nes šiame palapinių miestelyje jis klim ps ta į purvą. Štai būdas ką nors veikti per maldas, kurios tokiam nenustygstančiam vietoje kaip aš, regis, neturi pa baigos. Šitaip įgaunu vaidm enį ir galiu tinkam ai elgtis. M a n o išvykim o išvakarėse, rugsėjo pradžioje, Fredas klausia manęs: — A r atvažiuosi per Kalėdas pas mane į Belgiją? Vaizduoju, kad mąstau, ir atsakau: — M atai, per Kalėdas esu užimtas, bet galėčiau atvykti gruodžio 27-ąją. Kalėdos — m ano priešas. Šeim yninė šventė, kai pats neturi šeimos, — tegyvuoja liūdesys. Po eglute pastebi iš dėliotas dovanas, o tasai, pas kurį svečiuojiesi, norėdamas padaryti tau m alonum ą, aiškina: .A te ik pažiūrėti gražios eglutės ir girliandų. Č ia m ano tėvo dovana, o čia mamos. Žiūrėk, ką padovanojo seneliai! Ir m ano krikštatėvis...“ O tu nieko nesakai. T u ne tik neturi dovanų, neturi nei tėvo, nei m otinos, nei senelių... Pasipriešinimas, kad esi

205

Tim Guėnard

kitoks, šėlsta tavyje, tada norisi naikinti. N ekenčiu gir liandų! Išsiskiriu su Fredu pažadėdamas jam: - O . K . dėl gruodžio 27-os. Čiau ! Praėjus keturiems mėnesiams, numatytą dieną atkeliauju į Briuselį. V ė l susidnku su savo neįgaliuoju bičiuliu. D rau ge pas jį praleidžiu tris nepamirštamas dienas. Jis taip pat gyvena ,A rk o s “ namuose, kuriuos Belgijos sostinėje įkū rė vienas kunigas. Po šių kelių draugystės ku pin ų dienų susiruošiu iškeliauti, bet pats nežinau kur. T u o m et ku n i gas tėvas Roberti manęs paklausia: - A r nenorėtum čia kiek pasilikti ir padėti? M a n rei kalingi vyrai. Kadangi mąstau, kiek įm anom a greičiau, jis priduria: - M anau, kad tave atsiuntė Švenčiausioji Mergelė. Prapliūpstu juoktis: - Parodysiu jum s savo gyvulišką genealogiją ir tada pasakysite man, ar vis dar esu pasiųstas Švenčiausiosios Mergelės! T ru m p a i jam pristatau savo „vizitinę kortelę“ . .. T a ip , esu atsivertęs, tačiau vis dar nepraradau savo iškrypusių įpročių: - Šiandien esu kupinas jėgų ir entuziastingai prisipa žįstu meilėje D ie vu i, p riim u gerus sprendim us, esu užsi degęs. .. O rytoj viską pam irštu ir vėl nupuolu! Tėvas Roberti, aukštas gražus vyras, dėmesingai ma nęs klauso. Jo akys sudrėksta, ir tuom et prisim enu savo teisėją. Pamanau: „Keista, manęs beklausydami „pratrykš-

206


ta“ teisėja ir klebonas!“ T a i mane sujaudina, pajuntu sim patiją šiam kunigui. - O . K . Esu jūsų vyras. Jei kuo galiu jums p ad ėti...

Padėdam as neįgaliesiem s, pusantrų m etų praleisiu Branš namuose, retkarčiais pagelbėdamas ir antruosiuose Riuš - namuose. Savo naujuosius širdies brolius ir seseris nešioju, rengiu, prausiu, m aitinu, vedu į tualetą, pasivaikš čioti. Drauge m eldžiuosi spontaniškose mišiose, kurios juos labai jaudina. Esu jų kojos ir rankos, o jie - m ano atstatymo fermentas. M a n o galvoje vyksta aukščiausios kla sės persikraustymas. Dovana, kuri pranoksta visas ribas. Rytą besikeliant visuom et kiekvieno širdyje skamba m uzika. T ik Žano Polio ne. Šį alpinistą, įveikusį H im a la jus, paralyžiavo, kai jis kvailai nukrito nuo olos, visai gre ta savo nam ų. N etrukus autoavarijoje žuvo jo žm ona. Jis prarado viską, net sugebėjimą judėti. Jis visiškai priklauso nuo invalido vežim ėlio. K ai rytą ateinu jo kelti, jis nepa tenkintas bamba: „atrajoja“ savo kančią. Kartais nusim i nęs ir palūžęs jis nuleidžia rankas. V ieną dieną apšaukiu jį: - Žan ai Poli, baik čia savo vaidinim ą! Skundiesi, kad vienas nieko negali padaryti, net nueiti į tupyklą. U žtek tų, kad kiek sustiprintum rankų raumenis ir galėtum pats išlipti iš vežim ėlio - šitaip galėtum nors savo reikalus at lik ti vienas. T a i jį sukrečia. Žanas Polis užkim ba. Kasdien, dary damas pratim us, jis augina rankų ir pečių raumenis. Tre-

207

Tim Guenard

niruodamas, kaip ir jis, pats prisirišu vežimėlyje ir kilnoju tuos pačius sunkumus. Praėjus trims mėnesiams, jis jau gali praustis, ant dviejų ratų šokti rokenrolą, vairuoti autom obilį ir vienas sulanks tyti savo vežim ėlį. Po šešių mėnesių jo raumenys kaip m edkirčio, Žanas Polis grįžta prie m okslų. Šiandien jis dirba vertėju ir yra sunkum ų kilnojim o čempionas. M ū sų namuose jis veda šokių vakarėlius, tada prisi juokiam e iki nukritim o. Esu tikras, kad gerasis Dievas mus suvedė tam, kad padėtume vienas kitam . Aš jam šiek tiek pagelbėjau, tačiau Ž an o P olio pastangos ir svajonės tai m ano slaptasis variklis. K a i noriu viską mesti, juokda masis jis sako: - T im a i, tu mus skatini kovoti, o pats nori sprukti, vos tik viena asistentė tave užknisa? Jei išvažiuosi, būsi niekšas. T u ri eiti iki galo. Be to, aš tave m yliu! T a u į tai nusispjaut? A išku, su tokiais argum entais... A čiū , Žan ai Poli, kad neleidai m an nuleisti rankų. Klausydamas jo patarim o, einu pas asistentę ir viską išsiaiškinu, nes tai veda mane iš kantrybės. Pasikalbame, o pabaigoje su drabužiais ją pa nardinu į vonią. V is i juokiasi, ir nesutarimas tuo baigiasi. Naujos pradžios krikštas.

Belgijoje, „Arkos“ namuose, pasilieku pusantrų metų. Ypatingas statymo laikotarpis. Aš, nepaklusnus, kupinas puikybės, nepagarbaus elgesio su m oterim is čempionas,

208


pasaulio bam ba, m okausi patarnauti patiems silpniausiems. T a i verčia iš koto! N eįgalieji yra m ano m okytojai, jiems paklustu. N ereikia svajoti - m ano temperamentui sunku persilaužti. V id u je turiu kovoti, kad priim čiau to kią discipliną, šį nuolankum ą. N a k tį dažnai mane pažadina, kad neįgaliesiems padė čiau nusileisti į tualetą. Galiausiai, kai visai pervargstu, neišlaiko nervai: - Jei m an dar kas paskambins, num esiu nuo laiptų. Ilgai laukti nereikia, vėl kažkoks balsas kviečia. A tsi keliu. P riein u prie lovos, paim u į rankas m erginą, nesu prantančią, kodėl taip ilgai nesileidžiam e. P rieinu prie turėklų, ketindamas numesti ją nuo laiptų, bet pajuntu aplin k kaklą apsivijusią jos nuvargusią ranką. Staiga su vokiu , kad iš šių neįgaliųjų susilaukiu tokių švelnum o gestų, kurių niekada nepatyriau iš tėvų. T u o m e t nunešu ją į tualetą. G rįžtu gulti, nuo skaus m o plyšta galva. Ju k pyktis turi kažkaip fiziškai išsilieti: tai įvyksta per „stogą“.

Rytojaus rytą, kai dirbu kasdienius nam ų darbus, ausį patraukia keistas garsas už vienų durų. Kažkoks tauk šėjimas vienodais intervalais. T ik ... tik ... tik ... Įeinu į kam barį ir pam atau Frederiką, labai sunkios negalios jaunuolį. Jis bando rašyti rašomąja mašinėle: veidas iškreip tas, lūpos ištįsusios kairėn, akys laksto į visas puses. M a n patinka Frederikas. Rytais pasisveikindamas jis švelniai pa nardina savo pirštus į mano plaukus. Kartais jo raumenys

209

Tim Guenard

nebelaiko, ranka nebeklauso ir jis peša plaukus - arba taukšt! Pats nenorėdamas suduoda kumščiu. Nepaisyda mas savo negalios, kuri atėmė žodinį bendravimą, Frederi kas atranda būdą, kaip užmegzti kontaktą su aplinkiniais: rašomoji mašinėlė. N iekada nebuvau jo matęs spausdinančio. T a i neįti kėtinas spektaklis. Invalido vežimėlyje susitraukęs kūnas didžiulėm is pastangomis metasi mašinėlės lin k . T a i ap skaičiuotas šuolis, visas nukreiptas į vieną klavišą, nes Frederikas vienu m etu gali paspausti tik vieną vienintelį. Susisukusios dešinės rankos vienu pirštu jis nuspaudžia pasirinktąjį klavišą. Po to, tarsi susitraukdamas, visas kū nas atšoka atgal. Po kiekvieno paspaudim o, kiekvienos raidės vežimėlis pavažiuoja atgal gerą metrą ir rengiasi nau jam šuoliui. Ši kova sykiu ir nuostabi, ir jaudinanti. Pirm oji m intis, kuri šovė į galvą: „Jis išprotėjęs, ar jis negali palikti šios vargšės mašinėlės ramybėje! Jis per vargs... Kam visos šios nenaudingos pastangos!“ Prieinu, norėdamas ją atim ti iš jo. Jis niurzga ir duoda m an ženklą palikti jį vieną. U žm etu akį per jo petį. Siurprizas: tekstas parašytas be klaidų, su taškais, kableliais ir viskuo, kas reikalinga. T u o m e t palieku jį su jo mašinėle, leidžiu kurti paslaptingąjį tekstą. Frederikas spausdina dvi dienas. Kaskart praeinant pro jo duris tie tuksėjimai m an sukelia skausmą ir užuojautą. Įsivaizduoju, kaip mažas kūnelis prisitraukinėja ir atšokinėja nuo aparatėlio. Šis nesutramdomas noras išreikšti save, ši begalinė kantrybė sukelia pagarbą ir susižavėjimą.

210


Su gėda prisim enu tą rašymo mašinėlę, kurią sudaužiau tranzitiniuose namuose, kai klaviatūroje neaptikau tre čiosios savo pavardės raidės... Keista, svetima kančia mane drasko, plėšo į gabalus, nors sau niekuom et nesu prisipažinęs, kad pats galiu kentėti.

Rugpjūčio devintąją, prieš vakarienę, Frederikas su ve žim ėliu prisistum ia prie manęs. Jo akys viliokiškai gudriai spindi. Prisiartinęs, kiek tik galėjo, savo suriestomis, su kryžiuotom is ant krūtinės rankom is ištiesia m an popie riaus lapelį. Štai ką jis taip įnirtingai spausdino. Penkios eilutės po dviejų dienų sekinančio darbo, dviejų dienų judėjim o savo vežimėlyje pirm yn ir atgal, dviejų dienų intensyvaus susikaupimo. Penkios eilutės, kad pasveikintų mane su gim im o die na. Penkios eilutės meilės. Pirm oji gim tadienio dovana m ano gyvenime. Pačium pu m an skirtą meilės laišką ir tarsi vagis sm un ku į savo kambarį. Apsim aunu savo bokso pirštines: tai visa, kas m an liko iš praeities, ir vėl skaitau jo eilėraštį. Jis sako m an tokius dalykus, kurių niekas nėra drįsęs man pasakyti. Staiga šios dovanos akivaizdoje susigūžiu. Frederikas mane nustebino. Jo gestas persmelkė m ano apsauginį kiau tą. Elgiuosi lyg krabas, ginuosi nuo šio netikėto meilės įsibrovim o. N etgi pykstu, nes gavau, nors nieko neda viau. M a n tai nepatinka. Esu labiau įpratęs duoti pats. Ir duoti apsčiai. Iš bokso užsidirbau daug pinigų ir švaistau

211

Tim Guenard

juos dovanoms. Mėgaujuosi, matydamas kibirkščiuojan čias savo draugų akis, kai jiems tiesiu supakuotą dovaną. Savo irštvoje pyktį išlieju daužydamas m edžio gabalą. Po to — didelė tuštuma. Atsisėdęs ant lovos krašto žvelgiu į tas penkias eilutes. Jose nerasi taisyklingos akademinės prancūzų kalbos nei didžiosios literatūros stiliaus, bet ap čiuopsi širdies širdį. Pačią esmę. T a i tikra. Frederikas niekada nebūtų galėjęs atsidurd pirmuosiuose populiariųjų laikraščių ar žurnalų puslapiuose. Jo snukelis per daug trikdo. T u o tarpu jis yra širdies Apolonas. Kokia meilės kantrybė, kad galėtų parašyti tokį laišką! Nesugebė jimas kalbėti jam yra žeminanti kančia. Vienintelis žodis, kurį jis retsykiais ištaria: „Pa-ta-te“. Šie trys priebalsiai iš jo pareikalauja m ilžiniškų pastangų. K ai žiūrėdamas jums į akis jis ištaria „Pa-ta-te“, tai reiškia: „Aš tave m yliu“. Nem ažai žm onių m ano, kad Frederiko reikėtų atsi kratyti. O aš dėkoju D ievu i, kad jis nepakliuvo į nagus įstatym ui, pagal kurį siekiama palikti tik sveikus žmones. Išvargęs šešiolika savo „sugadinto gyvenim o“ metų, kaip kai kurie pernelyg greitai pamano, Frederikas suprato svar biausia: m eilė neieškant atlygio, pastangos, kilnum as. T a i gyvenim o pavyzdys. Ši dovana parklupdo mane širdyje. Žvelgiu į šį laišką, tas penkias meilės eilutes. Akyse im a lietis, spaudžia gerklę, pyktis užleidžia vietą ašaroms. Bliau nu kaip vaikiščias. M a n o gyvenimas ką tik susvyravo.

Tėvas Tom as tik vieną sykį yra mane išbaręs: kai atsisa kiau priim ti jo dovaną. Jis paėmė mano ranką sakydamas:

212


— N iekada negalima atmesti kito žmogaus dovanos, tai gali užblokuoti jo kilnum ą, gali jį nuvilti ir sukliudyti augti. Per dovaną Dievas prašo mus rasti nuolankum o paim ti, p riim ti ir leisti augti jo sugebėjimui duoti. M e ilė yra bumerangas: tu gauni daug daugiau, nei duo di pats. M o k ė ti priim ti yra tiek pat svarbu, kiek ir m okėti duoti. N ors ir bandau užsukti ašarų kranelį, nors išvadinu save boba, nieko tai nepadeda. V erkiu kriokliais. Praėjus nemažai laiko, šaltinis išsenka, akyse prašviesėja. Im u gal voti. Savo egzistencija Frederikas rado būdą sukurti gro žį. Jo kūno negalia nėra priežastis, kuri galėtų kliu dyti kurti meilės gyvenimą. Aš kenčiu nuo kitos negalios. Su darkyta yra mano vaikystė, o ne kūnas. V os tik panorėjau pam iršti savo audringą praeitį, už gerklės sugriebia pože m inis smurtas. Draugas „adrenalinas“ vėl reikalauja bė gioti venom is. Įsiūtis m ano akis paverčia dviem pykčio plyšiais. Viskas parausta, ir aš smogiu. N o riu pasikeisti, atrasti meilės gestus, į kitus pažvelgti su meile. Pakeisti savo gyvenimą į meilės egzistenciją. Savo gyvenime noriu supinti grožį su gėriu. T ą kelią nurodo m ano draugai - asmenys su negalia. T a ip , tai siaurasis Kelias. Gražiausia jų dovana yra jų gyvenimas. P riim u ją nuolankiai, suklupęs savo širdyje.

N u o šiol padėjau naują kovą, kurios niekada nelai mėsiu.

213

Mano kančios DRAUGAIPASAULYJE Šios penkios meilės eilutės ką tik sukrėtė m ano gyve nim ą. Aš nebuvau mylimas? Ir gerai, aš m ylėsiu kitus taip, kaip pats norėčiau būti mylimas. Jei norėdamas duoti p ir miausia norėsiu gauti pats, galėsiu laukti tol, kol varnoms dantys sudygs. Būsim os mano kovos - gyvenimas tuo, kuo m an nebuvo leista gyventi. Žvelgsiu į kitus taip, kaip norėčiau, kad būtų žiūrim a į mane. Su meile, kantrybe, gailestingumu, o ne siekian čio išgyventi mušeikos žvilgsniu, išgaląstu tarsi peilio aš menys. Išmoksiu duoti širdim i. Nuspręsta.

Staiga į m ano atm inties paviršių tarsi kokie dvokian tys burbulai iškyla nepakeliam i žodžiai, kurie kadaise apnuodijo m ano vaikystę: „M u šti vaikai genetiškai muš

214


ir savuosius“, „A lkoh olikų vaikai gers genetiškai“, „Pa m estinukai genetiškai pames ir savo vaikus“, „Vaikai iš išsiskyrusių šeimų ir patys genetiškai išsiskirs“ ... - Ir bet kokiu atveju, mano brangi drauge, šunys neve da kačiukų! Vargšai vaikai, nuo 75 iki 80 procentų jie atga mins savo tėvų ydas. Jie nieko negali pakeisti, tai genetiškai T ą vakarą savo kambaryje vienas su geruoju D ie v u nusprendžiau priversti m eluoti genetiką, padėti praeitį į spintą ir išdulkinti savo atm intį. N utariau daugiau nebe klausyti pam okslų tų, kurie visuom et viską žino, neklau syti nevilties sėjėjų nesąmonių. G alim a skaitiklį atsukti nuo nulio, tereikia norėti.

M y lė ti — tai ne vien sakyti kitam , kad jis gražus, bet ir tai, kad jis gali išsikapstyti. Sužalotam pasakyti: „ T u esi nuostabus“. T a i tas pats, kas sakyti jam: „N ebijok nei sa vęs, nei savo praeities, nebijok savo tėvų. Esi laisvas, tu gali pasikeisti, gali atstatyti savo gyvenim ą“. M y lė ti - tai tikėti, kad kiekvienas žmogus, sužeistos atminties, širdies ar kūno, gali tą žaizdą paversti gyvybės šaltiniu. M y lė ti — tai viltis dėl kito ir jam įskiepyti vilties virusą. Muštas, pamestas vaikas, ligonis nuo alkoholio, nar kotikų ir kitų bėdų, nepaveldėjo to genetiškai. V is i jie turi teisę pasikeisti. Praeitį reikia prisim inti ne tam, kad į ją įklim ptum e, bet norint išsaugoti budrum ą: ne, aš nepasiduosiu likim o sirenoms. Kadangi kiekvienas esame nepakartojami ir unikalūs, pasinaudokim e tuo. Paprasčiausias padovanotas meilės

215

Tim Guėnard

gestas gali sugriauti beviltišką genetiką, sujaukti chrom o somas, kurias manėme esančias užprogramuotas. Frederiko dovana yra vilties dozė. Jo dėka tą dieną aš nusprendžiu kada nors vesti. Ir turėti vaikų. T a ip , susi tuoksiu visam gyvenim ui, o ne gyvensiu lyg n u om in in kas, pasiekiantis atsarginį išėjimą ir galim ybę pasprukti po pirm o ginčo ar nusivylim o. Įsipareigoju nepamesti sa vo vaikų. Suteiksiu jiems tai, ko pats negavau. Susikuriu gigantiškas svajones. M ėgstu pasipuikuoti ir drįstu šokti aukščiau bambos. K ai ateini iš taip žemai, geriau taikyti kuo aukščiau. T ą rugpjūčio devintosios vakarą savo mažoje irštvoje, mintyse ir širdyje esu laimingas taip, tarsi gerasis Dievas ten būtų atnešęs pavasarį. Koks gimtadienis!

Rytojaus dieną skraidau iš laimės. Apsvaigęs nuo m ei lės, apgirtęs nuo gyvenim o. Kupinas troškim o viską įgy vendinti ir atlikti tai gerai. Pasikeisti - tai ne m ygtuką galvoje perjungti. N e taip paprasta. Ištikimai įsikibę savo tarnybos vietos, laikosi seni įpročiai tarsi nepaklusnūs sargybiniai: nepaisydami p rin co įsakymų, jie į tvirtovę neįleidžia gerųjų įpročių. Bendras gyvenimas reikalauja, kad nuolat sektume kito širdies orų prognozę. D ažnai esu kurčias ir netaktiškas. Pats to nenorėdamas, sužeidžiu savo artimuosius. K aip išvengti tokių skriaudų? Kartą, statydamas indaują, skai čiau gam intojo instrukciją. Pažvelgęs į surinktą baldą, pa tenkintas savimi staiga suvokiu: „N a, koks gi aš kvailas!

216


Žm ogus yra tarsi baldas: kiekvienam m odeliui skirtinga instrukcija. N orėdam i su kitu gyventi darniai, turim e iš drįsti paprašyti jo instrukcijos ir nebijoti duoti jam savąją“. Labai didžiuodamasis savo atradimu, porą savaičių ban dau jį pritaikyti. E in u visų lin k, kuriuos dažnai matau ir sakau: „Jei nem oku tavęs m ylėti, pasakyk man, kad galė čiau pasikeisti. Jei m oku - taip pat pasakyk, kad galėčiau ir toliau taip daryti. Padaryk tai tuojau pat, ne po pusės metų, kad negaiščiau laiko!“ M e ilė yra kaip drabužiai iš katalogo. Reikia pasima tuoti. M y lė k kitus, kaip pats norėtum būti mylimas. Ž velk į juos taip, kaip norėtum , kad žiūrėtų į tave. D u o k taip, kaip pats norėtum gauti. Pabandyk porą savaičių. Jei ne tinka - gali grąžinti siu n tėju i...

Pabandyti meilę, vadinasi, ją įvaikinti. Mėnesiai po ne pamirštamo gimtadienio visiškai pakeičia mano gyvenimą. Susidraugauju su įvairiausių pažiūrų, socialinių sluoksnių, rasių ir kultūrų žmonėmis, atsisakydamas klijuoti bet ko kias etiketes ir ieškodamas skirtum ų. Šie žmonės atsiveria man kaip dar neatrasti nauji kraštai; ne taip kaip kliūds, kurią reikės įveikti, bet kaip paslaptis, kurią turėsiu ištir ti. T a m p u skirtum ų kolekcininku. Laisvas žmogus, ga lintis nevaržom ai m ylėti, nebeįkalintas pernelyg artim ų santykių savo mažame kaime. Visatos keliautojas. M a n o draugai yra panašūs į m ano taip m ylim ą mišką: daugybė įvairiausių rūšių. Iškraipyti medžiai geriau praleidžia šviesą nei nepriekaištingai surikiuoti tiesūs kamienai.

217

Tim Guenard

Trokštu oro, giedro dangaus! Sužavėtas žmogaus širdi m i noriu pažinti tą dirvą ir kultūrą, tą šalį, kuri jį sukūrė. N orisi pažinti draugo šalį. Iškeliauju. G erai nežinau, ko ieškosiu. Pakeleivingais sunkvežimiais nardau po Europą. Pakraunu ir iškraunu, kol vairuotojas ilsisi, saugau krovinį. Važinėju, atvykstu, kada tik panorėjęs. Belgija, O landija, Švedija, Norvegija, D anija, Italija, buvusi Jugoslavija... M a n patinka kirsti sienas. Tarsi toji perėja sim boliš kai išlaisvina mane nuo visų ribų, kurios buvo primestos vaikystėje. Mėgstu šypsotis nepažįstamiems ir išsakyti dalykus vien žvilgsniu ar paprastais gestais. Sužinau, kad nieko nežinau. Vaikinai ir merginos, atiduodantys dalelytę savęs, padeda suprasti, kad kiekvienas žmogus yra lobis. Graikijoje, T u r kijoje, Libane, Izraelyje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje... M a n o piligrim inės kelionės su kuprine ant pečių, naujų šalių, žm onių, papročių atradimas sustiprina m ano tikė jim ą žm ogum i. Esu sukrėstas, matydamas, kaip m oka p ri im ti vargšai, atveriantys savo duris ir besidalijantys vis kuo, ką turi. O iš tiesų, kai prieinu prie bet kokio žm oni jos brolio ir uždedu ranką ant jo krūtinės, m an terūpi vienintelis klausimas: „Kaip laikosi tavo širdis?“

Aiškiai suvokiu, kad nėra didesnės kančios už tą, kurią išgyvena kiekvienas. Kančia nesirenka socialinio sluoksnio. Vargšus galim a atpažinti. Jie nešioja ant pečių skurdo apsiaustą. Ištiesi jiems ranką iš gailestingumo, o tavo ges tas virsta meile.

218


D a r yra ir žm onių, kuriems „viskas gerai“. Paklausti, ar viskas gerai, jie atsako: „Gerai“. Įkalinti savyje ir sukaustyti socialinių pančių jie ir negali kitaip atsakyti, negali išsakyti juos slegiančios ir gniuždančios kančios. Tada mes praei name pro šalį, nesutikdami jų žvilgsnio, kuris panašus į avarinį signalą, neįsiklausydami į jų šauksmo tylą ir net ne pastebėdami, kad jų orų prognozė skelbia audrą.

V isi šie draugai pasaulyje m an yra uždegti žibintai. Jų dėka suprantu, kad Dievas nė dvi šimtąsias sekundės ne žiūri į žmogaus nuopuolius. D ie vu i rūpi tas laikas, per kurį parklupęs keliasi: tas valandas, dienas, mėnesius, me tus, kai vyras ir moteris dirba tą nem atomą darbą, norė dam i tapti geresni. G yvenim ai yra paslėpti tarsi lobiai. Žvelgdamas į kitą, žmogus dažnai mato tik nuopuolį. N iekada negalima teisti.

Praėjus keturiems mėnesiams po m ano gim tadienio, buvau pakviestas pas vienos draugės tėvus švęsti Kalėdų. Stalas nuostabus, padengtas porceliano lėkštėmis ir kriš tolinėm is taurėmis. K ati mama m an įpila tirštos sriubos, paskui pasiūlo savo vyrui. Jie vienas į kitą kreipiasi „jūs“: m an tai pasirodo kvaila, ir tiems dviem priklijuoju etike t ę - „kuoktelėję“. Besijuokiant ir m aloniai besišnekučiuo jant, vienas po kito ant stalo keliauja skanūs patiekalai ir op - ore pagaunu vos pastebimą akim irksnį, įspūdingą sekundės dalelę: ponas ir ta ponia apsim aino paprastais žvilgsniais. Jie gali sau vienas į kitą kreiptis „jūs“, tačiau

219

Tim Guenard

švelniai vienas kitą m yli — toks žvilgsnis neapgauna. T ą vakarą suprantu, kad verčiau m ylėti ir vienas kitą vadinti „jūs“, nei ignoruoti ir kreiptis „tu“. Yra suartinančių „jūs“, tačiau yra ir užm ušančių „tu“. Po vidurnakčio m išių ponas m an sako: — Eim e į svetainę išgerti kakavos, ateikite pažiūrėti eglutės. Eglutė, siaubas! Esu įvarytas į kam pą, papuoliau į spąstus. N eg aliu atsisakyti. Prakeikta eglutė! T e n einu lyg švininėm is kojom is, apm irusia siela. O savyje niurz gu: „N ieku om et neturėjai p riim ti šio kvietim o, žinai, kad vaikams be šeimos gerų Kalėdų nebūna!“ T a d a K a ti m otina taria man: - T im a i, kažką turiu jums. A r aš gerai išgirdau? T a ip , ji tiesia m an suvyniotą į raudoną popierių ir apjuostą auksiniu kaspinu dovaną. Neskubėdamas, stengdamas nesuplėšyti įpakavim o, išvynioju. Prisim enu ligoninę ir dovanų popierių, kuris „iš m okė“ mane vaikščioti ir piešti. Randu tris žalios, gelto nos ir raudonos spalvos žvakes bei m uilą, įdėtą į gražią dėžutę, ant kurios išgraviruota

Arm ateur“. Užgniaužia

kvapą ir užspaudžia gerklę. Šis dėmesys tiesiog neįkaino jamas. Gerasis Dievas turi hum oro jausmą: aš nepiktai šaipiausi iš jų skirtum ų, o jie, kai visai to nelaukiau, lepi na mane. Koks netikėtumas! Lieku m iegoti pas juos, apsikabinęs savo Kalėdinę do vaną — kaip tas vaikas, kokiu troškau būti.

Dievo nuotykių ieškotojos V ien ą rytą atkeliauju į Rom ą, T e rm in i stotį, vis te beieškodamas nepaprastų nuotykių. A n t šaligatvio krašto pastebiu m ažučiukę seną ponią, vilkinčią keista balta suk nia. Ji nedrįsta žengti į „areną“ ir, regis, išsigandusi trans porto judėjim o rodeo. Prieinu. — A r galiu jums padėti? Pažvelgusi į mane savo gyvomis, labai šviesiomis aku tėmis visiškai susiraukšlėjusiame veide, ji nusišypso. A n gliškai atsako, kad sutinka. Pereiname gatvę. Ji ir toliau lieka įsikabinusi į m ano alkūnę. Kitoje gatvės pusėje pa skam bina į daugiaaukščio pastato duris, kurias vienu me tu atidaro trys vyrai. Jų veidai nušvinta. - O o o , M other =9! - sušunka jie.

9

M o tin a (angį.)

221

Tim Guėnard

Regis, m ano ranką laikanti mažutė ponia juos hipno tizuoja. Vienas labai tamsios odos indas taria man: - O i, kaip jums pasisekė būti su M o tin a ... Senutė nutraukia jį draugiškai paplekšnodam a per ranką. Geraširdiškai besišypsodama paprašo manęs paly dėti ją pas draugus. Jokių planų neturiu, gyvenu vien šia akim irka. Pirm yn. M a n patinka ši vyrams įsakinėjanti maža, aukšta kaip grybas ir susiraukšlėjusį tarsi vynuogienojaus kamienas moteriškutė. Seku paskui. V is i žmonės, kuriuos aplankom e tą popietę, sako man: - O i, kaip jum s pasisekė būti su M o tin a Terese! Aš tik traukau pečiais, m an visai vienodai - nežinau, kas ta M o tin a Teresė. V ien a aišku, ši moteris turi be galo gerą širdį, jaučiu tai. N ė neįtariu, kad ji yra vargšų m oti na ir galbūt šventoji. Ju k m ano supratimas apie vienuoles gana ribotas. V os pakalbu angliškai, smagiai prisijuokia me rom iečių autobusuose. Išlipame prie Didžiosios D ievo M o tin o s bazilikos. T e n pasisveikinu su savo draugais valkatom Frančisko iš Bergamės ir M a rio iš N eapolio. Pristatau juos „ M a “, taip dar vadina M o tin ą Teresę. M a rio ragauja maisto davinį, kurį gavo iš M eilės m isionierių (visai nežinau, kad M o tin a T e resė ir įkūrė šią vienuoliją). Labai rim tai, lupdamas savo apelsiną ir rodydamas į didžiulius bazilikos laiptus, jis sa ko mums: - Įsitaisykite, dar yra vietos. Pratrūkstam juoktis ir atsisėdame ant laiptų. M a rio , didelis ponas, pasidalija su m um is apelsiną. T a i geros

222


širdies bičiulis. Jau daugelį m etų jis gyvena gatvėje. Išsi skyrus m ūsų nuom onėm s, jis im a postringauti neapolietiška tarme, o aš - k im i, Prancūzijos šiaurės tarme. T ie nesuprantami vaidai visuom et baigiasi juoku ir gatviniu būdu palengvinti virškinim ą — gera vynelio taure. M es paliekame M a rio su Frančisko ir toliau tęsiame jau kiek pabosti im ančius vizitus. Lankom e turtingus šelpėjus, kuriems M o tin a Teresė eina padėkoti. T a ip ir žinojau: žmonės pavydžiai žvelgia į mane ir visi užgieda tą pačią giesmelę: - O i, kaip jums pasisekė būti su M o tin a Terese! Pastebiu, kad mano motinėlė Teresė jau gerokai pavar go. Einam e tylėdami, ji įsikabina man į parankę. Bėgant valandoms, jos nugara vis labiau ir labiau linksta. Bet vos tik kas nors į ją kreipiasi, o tai nepaliauja - žmonės priei na vienas po kito, jaučiu, kaip jos kūnas išsitiesia ir ranka sutvirtėja. K o kia energija slypi šioje moteryje! Pamanau sau: „Ar jie negali palikti jos ramybėje? Ji jau sena, tokio amžiaus reikia ilsėtis, atsikabinkite pagaliau!“ N ie ko ne sakydama, geraširdiška ir paprasta šypsena ji tęsia nesi baigiančius apsilankymus. Išeiname iš T e rm in i rajono ir m etro nuvažiuojam e ligi Trefon tan o. Pagaliau tyla. N easfaltuotu keliu eina me palei vyrų vienuolyno sieną. Priėjus skardį, atsiveria nuostabus ir neįtikėtinas peizažas: vietnamietiško tipo na m eliai ant ratų, išsibarstę tarp gausios augmenijos. Šiame Edene šiurena lengvas vėjelis. Rom os drėgmė ir ūžesys pasiliko toli.

223

Tim Guenard

M u s apsupa vienuolės, pagarbiai sveikinančios „ M a “. O šioji pristato mane gražiai m oteriai, vilkinčiai džinsine suknele ir apsigaubusiai plaukus. Jos vardas m otina M a d lena. Savo kiaurai veriančiu žvilgsniu nurengia mano šir dį ir paėmusi už rankos nusiveda. Šiandien tai pirmasis sutiktas žmogus, kuris nepasakė, kad m an pasisekė būti su M o tin a Terese. T o k s subtilumas įsliuogia į mano šir dį. Skanaujame žolelių arbatos. A b i moterys paeina kiek atokiau pasišnekėti. A š nueinu. Prieš išsiskiriant, m otina M adlena įteikia m an dovaną ir sako: „Kai vėl būsi Rom oje, aplankyk mane, ar paža di?“ Aš linkteliu galvą, nes žodžiai užstringa viduje. Labai varžausi šios D ievo nuotykių ieškotojos. Atidarau dėžutę: tai m olinis Kūdikėlis Jėzus. M o tin a Teresė mane apkabina. Ji iškeliauja autom o b iliu drauge su seserimis. O aš atgaunu savo laisvę. T ik po dvejų m etų supratau, kaip m an pasisekė ją su sitikti. V ien ą vakarą T ro li žiūrėjome televizijos reportažą apie Mažąsias Šarlio de Fu ko seseris. Šios naujos m oterų kongregacijos vienuolės pasirenka didžiausiame skurde, neturtinguose priemiesčiuose paslėptą gyvenimą. T a i m y lintis Kristaus buvimas tarp pačių didžiausių vargšų. Ž u r nalistas klausinėja gražios, gyvo ir stipraus charakterio vie nuolės, šio nuostabaus ordino įkūrėjos. Aš sušunku: - T a ig i aš ją pažįstu! T a i M adlena, m ano draugė M a d lena! Niekas m anim i nepatiki, žinoma, išskyrus tėvą Tom ą.

224


— Prisiekiu, tai ta moteris iš Rom os, apie kurią jums kalbėjau! — Jei jau taip, dar pasakyk, kad pažįsti ir M o tin ą T ere sę! - juokiasi kiti asistentai. — N a , hm m , taip ir yra! M o tin a i M adlenai mane p ri statė M o tin a Teresė... N utyliu, o dar pamanys, kad kabinu makaronus. N o rs ... M a n , įpratusiam iš aukšto žvelgti į moteris, šios dvi tvirto charakterio, iki savo pašaukimo nuėjusios kryžiaus kelius, palieka gilų įspūdį. T o s pradininkės, nepaisyda mos vienas kitam prieštaraujančių įvykių ir institucijų naštos, išliko ištikim os savo vidiniam pašaukim ui. M o tin a M adlena tapo labai svarbi m ano gyvenime. Kanais vykstu aplankyti ją į Rom ą: m otina M adlena tampa mano dvasios m otina. Iš jos spinduliuoja švelnumas ir ra mybė. Ji panaši į tėvą Tom ą, tik moteriškas variantas. Kas kart, kai ją aplankau, palieku geresnis. M o tin a M adlena kalba apie Jėzų taip paprastai, taip įsimylėjusiai, tokia lieps nojančia meile, kad galėtų ištirpdyti ir priešiškai nusitei kusios širdies įšalą. Esu vienas iš jos sūnų, ir išvykstant ji visuom et mane palepina, prikraudam a kuprinę pyragėlių, sum uštinių ir visuom et įdėdama dvasinę knygą, kad pam aitintų m ano vid in į pasaulį, kuriam nuolat gresia pavojus. Jos moteriš kas žvilgsnis perkeitė m ano žvilgsnį į moteris. T a i grožio, gėrio, pagarbos ir dovanojam o švelnumo žvilgsnis, nelau kiantis adygio. M a n o dvasinis neturtas šiai m oteriai ne sudaro kliūčių. Priešingai.

225

Tim Guenard

„ T ik tuštuma gali būti pripildyta; niekada nebūk so tus savęs“, — sako ji m an, ranka įsirėmusi į kairį šoną.

Kaip ir tėvas Tom as, mane sukrečia šių moterų skaisty bė. Šių būtybių tyrumas neapsimestinis, jis nepasmerkia mano purvo. T a m , kuris yra didelis „pupyčių vartotojas“, tai daro nemenką įspūdį. Šokiuose merginos pačios puola m an į glėbį. D ažnai jos vaidina šventas neliečiamąsias, tačiau nebūna nepatenkintos, jei vietoj mažosios nakties serenados užgroji joms kokią k itą ... N usivežu jas į mišką paklausyti elnių baubim o, bet kartais tai tampa panašu į gulbės giesmę. Vienas m ano draugas irgi labai m ane stebina. T a i Žoelis, inžinierius geodezininkas, su kuriuo susipažinau stažuotėje. Šis tipas susižadėjęs su mergina jau penkerius metus. V ieną kartą, kai m an pasityčiojus iš jo dėl sekso, jis kuo rim čiausiai atsakė: — Aš niekada nepaliečiau A n i. M es mylėsimės tik susi tuokę. T a i gražiausias meilės įrodymas, kokį galiu jai su teikti. V os nenugriuvau aukštielninkas. Šio tipo tyrumas ir tikrumas tiesiog sukrėtė! O aš gana nevykusiai bandau sutram dyti savo žvėrį... Kartą, apsilankęs pas tėvą T o m ą , išeinu kupinas ge riausių ketinim ų. Sugedo m ano m otociklas, bandau grįž ti į Kom pjeną autostopu. Paim a kažkokia moteris - gy dytoja, pasišnekučiuojame. Po pusvalandžio jau esu jos lovoje, o visi geri pasiryžimai po pagalve. N a ką aš galiu

226


padaryti! Graužiam as sąžinės išverkiu visas ašaras, prašau Jėzų atleidim o ir prižadu niekada daugiau šitaip nesielgti. Po trijų valandų, kai vėl apsišarvuoju naujais pasiryžimais, begeriant alų kavinės terasoje prieina mergina. Šnekamės, ji kalba iš širdies. Ir vėl atsiduriu lovoje. T a i prakeikimas ir liga. Reikia m an suleisti gerą dozę vaistų nuo nevilties. N ieko nelaukdamas, sugrįžtu pas savo tėvą Tom ą. N ie ko nėra. A n t durų raštelis: „Išvykau j kelionę“. Įeinu į senų akm enų koplyčią greta jo kam bario. Atsisėdu į tėvo seną išsėdėtą od in į krėslą. Žvelgiu į Švč. Sakramentą, sto vin tį ant altoriaus, po to — į Švenčiausiosios Mergelės iko ną. Im u kalbėti jiems, kad mane užkniso nuolat degantys pautai ir serijinės pupytės. Kalbėdamas verkiu, verkdamas kalbu, be jokio pykčio, tik slegiamas d idžiulio sielvarto. Pakalbėjęs užsiraukiu ir lieku sėdėti tėvo krėsle priešais D ievą ir jo M o tin ą . Praeina naktis, rytas, popietė... D i džiulė tylos tuštuma. Baigiantis dienai, kaip tik prieš spėjusio grįžti tėvo m i šias, daug nesukdamas galvos rėžiu M ergelei M arijai: - Pasižadu metus laikytis abstinencijos. Visus metus tik meilė, bet ne seksas, pažadu tau! Kas m an užėjo? Manosios dietos rekordas - trys dienos! Per tėvo mišias atsiduriu šalia klasiškos merginos, nau jos „Arkos“ asistentės. G riebiuosi Šventosios Mergelės: - M a n o įžadas išlieka labai tvirtas, ačiū! N u le id žiu akis, užsibarikaduoju ir po m išių pasipustau padus.

227

Tim Guenard

- A r galiu su tavim i pasikalbėti? T o ji m ergina bėgo m an iš paskos. Atsakau jai: - N e , ne, turiu dengti stalą ir nėra laiko, ir d a r... Ji mane visiškai nuginkluoja, jaučiu, kokia ji tyra. - N a , gerai, galime susitikti po vakarienės, temstant eisiu stebėti stirnų. V id u je keikiu save: „ T u lendi vilku i į nasrus, išprotėjai! N epam iršk savo pažado!“ T ą vakarą vaikštinėjame po žvaigždėmis vienas kito nepalytėdami. T ą patį pakartojame kitą dieną. Ir dar po ryt. Sum ušu savo dietos rekordą! Pergalė! Per šiuos absti nencijos metus aš pamatysiu, koks yra draugystės be už slėptų m in čių grožis bei džiaugsmas, kai m erginoms gali padovanoti pačią gražiausią dovaną, kokią vyras gali pa daryti moteriai — pagarbą.

Genam as nepasotinamo atradim ų ir susitikim ų troš kim o, išskrendu į Kanadą - ieškoti savo š a k n ų .,A rk o j e“ pasiim u metus atostogų, kad turėčiau laiko pamąstyti, bet tai užtruks šešis mėnesius. Po ilgų kelionių savo protėvių takais ir gilių sukrėtim ų atsiduriu O kos trapistų vienuo lyne, esančiame už šešiasdešimties kilom etrų nuo M o n re alio. N usprendžiu ten atlikti ilgas rekolekcijas. Patiriu D ievo švelnumą per tėvo Lusjeno, cistersų vie nuolio, kuris tiesiog žydi ir švyti šypsena, dėmesingumą. Drauge išsiruošiame į ilgus ir tylius pasivaikščiojimus. Per vieną iš jų, kai jau buvo praėję trys mėnesiai, jis ir sako man:

228


- G alėtum būti cistersas ar dom inikonas? Jis žino, kaip aš m yliu tėvą T o m ą Filipą. Pažvelgiu j jį: - Tėve, rytoj perpiet duosiu jums atsakymą, kurį pa sufleruos Švenčiausioji M ergelė. Kodėl jam taip pasakiau? T a i ne m ano stilius. Rytojaus dieną prie manęs prieina jauna ir graži m ote ris, vardu Sonia: - T u riu didelį namą ir jame priim inėju asmenis su negalia. G irdėjau, esate patyręs šioje srityje ir esate pralei dęs daugelį mėnesių Žano Vanjė ,A rk o je “. A r nesutiktu mėte m an padėti? K aip ir žadėjau, susirandu tėvą Lusjeną: - Štai, tėve, Šventoji M ergelė m an davė atsakymą. N ebū siu nei cistersas, nei dom inikonas. Gyvensiu su ne įgaliais žm onėm is. Jis žvelgia į mane ir švelniai šypsosi, palydi ligi auto m obilio, palaim ina. K a i tolstame nuo O kos, pastebiu jį stovintį ant kelio ir plačiai mosuojantį rankomis. Šis tėvas lieka m ano širdyje visam gyvenim ui. N eįtikėtina D a n gaus galerija. M etus gyvenu drauge su Sonia ir penkiais neįgaliaisiais Šventosios M o rtos namuose netoli O kos, ant ežero kran to, didelėje vienybėje su gamta ir savo sužeistaisiais bro liais. Tačiau vieną naktį staiga pajuntu, kad turiu sugrįžti į Prancūziją. Rytojaus dieną m ano lėktuvas iš M on realio pakyla lin k Briuselio. Po aštuonių valandų nusileidžiu Bel gijoje. A tsiim u kuprinę ir iškeliu nykštį. Sustojus trečiam autom obiliui, važiuoju Troli-Breij L a Ferm kryptim i. Koks

229

Tim Guenard

džiaugsmas vėl susitikti tėvą T o m ą ir visą savo gerojo v

v

D ievo gaują: Zaniną, Reginą, tetą Anjes, Sim oną, G i, Žaną Bernarą, D om in yką ir kitus - savo širdies šeimą. T a i šventė, bet šioje euforijoje jaučiu tuštumą, kažko trūksta. Ž in a u ko. Po vakarienės atsiprašinėdamas nepa stebimai išsmunku: — Lekiu aplankyti savo draugės. K ie k pasimetusi Ž an in a mane sustabdo: — T im a i, tavo draugė ligoninėje. Ji nieko nenori matyti, ji laukia m irties... Užverda kraujas, išeinu, garaže susirandu savo m o tociklą. Jis užsiveda nesiožiuodam as. Le k iu Kom pjeno ligoninės link. — Pone, jūs negalite jos pamatyti, ji guli reanimacijoje... — Būtent, ponia, kad atgytų, jai reikia manęs! Švelniai nustum iu m edicinos seserį ir įeinu į savo draugės palatą. Senoji ponia guli išblyškusi lyg lavonas, užmerktom is akim is, iš visų pusių pribadyta vam zdelių. V os ją išvydus, mane apleidžia jėgos ir pakerta liūdesys. Prieinu ir sušnibždu į ausį: — G rįžo jūsų kanadietis. Švelniai pabučiuoju jos raukšlėtą skruostą. Ji atsimerkia ir nusišypso m an, tarsi būčiau kokia šmėkla. — O jūs išdykėlė, perskridau vandenyną, kad jus pa matyčiau, ir surandu jus ligoninėje. Jūs iš čia išeisite ir pagysite, ar ne? N epakenčiu ligoninių. Per daug blogų prisim inim ų, per daug esu atidavęs. Staiga tam pu nevėkšla, nerandu

230


žodžių. M a n o draugė glosto m an ranką. V os girdim u bal su ji šnibžda, kad m yli mane, tačiau nori keliauti pas savo vyrą. M a n per sunku girdėti šią paslaptį, jos troškim ą iš vykti į D idžiąją Kelionę. M y liu ją ir nenoriu dalytis jos su D angum i nei laukti am žinojo gyvenim o, kad vėl susitik čiau. Darsyk ją pabučiuoju ir išbėgu, sprukdamas nuo šio balto, kam uojančio pasaulio. Siuntu! Iškolioju Dievą. D a r labiau duodu pylos, kai mane užkliudo autom obilis. K aip kriaušę papurtau per langą sugriebtą vairuotoją. Vargšas, jis niekuo dėtas — ėjau gatvės viduriu! N u o skausmo važiuoja stogas. G rįžim as sunkus. Fermos pastogėje išvogė m ano daik tus. Viską: indus, bokso pirštines, tėvo nuotraukas. D a bar, kai širdyje beveik su juo susitaikiau, nebegaliu į jį pažvelgti... A n tra kiaulystė: treneris iškeliavo su m ano santau pom is, iš mano sąskaitos banke pasiėmęs viską. N ebeturiu nieko.

Ištisą mėnesį kasdien lankau savo senąją T ro li draugę. Kaskart jaučiu, kaip ji vis labiau ir labiau išeina. Kasdien ji išsako m an savo meilę, tačiau nesugebu jos sulaikyti. Ji miršta laikydam a m ano ranką. T ą vakarą verkiu ty loje šalia užgesusios savo draugės, senosios T ro li ponios, kūno. V ienintelė m ano paguoda yra žinojim as, kad jai daugiau nebeteks kentėti ir kad didžiuosiuose gerojo D ievo namuose ji vėl susitiko vyrą, kurį taip mylėjo. Ši kadaise erzinusi m intis dabar mane nuram ina.

231

Tim Guenard

Išėjus į gatvę, daužosi širdis, šokinėja į visas puses. Prašau D ievą iškilm ingai ją sutikti. Ir sykiu širdyje prie kaištauju, kad atėmė ją iš manęs. Ši moteris jau seniai gyveno T ro li. K a i atvykau, mane įspėjo: - Atsargiai, ji nelabai sugyvenama, nemėgsta neįgaliųjų. Ir iš tiesų vieną dieną per pasivaikščiojimą su m ano nam o neįgaliais vaikinais praeiname pro jos sodą. Visus sužavi gėlynas, prieš kurį nublanktų ir gražiausi sodininkų žurnalai. Č ia patinka gyventi paukščiams, kurie dešim ti mis suka lizdus m edžių vainikuose ir koncertuoja čiauš kėdam i bei burkuodam i. Sustojame ir komentuojame grožybes. M u s pastebi po nia, tuo m etu kasanti gėlyno lysvę. O jojoj! Staiga ji palei džia tokią įžeidim ų litaniją, kuri sugėdintų net didžiausią stuobrį. Pažvelgiu jai tiesiai į akis. Ji padaro tą patį. Ir toliau kasa žemę. Užbaigiam e pasivaikščiojimą. Palydžiu vaikinus į na mus, pasigriebiu kastuvą ir grįžtu pas ją. Įeinu į jos sodą ir im u kasti kitam e gėlyno gale tol, kol ji mane pastebi. - K ą jūs čia veikiate? - paklausia ji. - N eleidau jums užeiti! - Atėjau jum s padėti, man patinka dirbti žemę. Ilgai netrukęs, sukasu jos lysves. Ji nori užsimokėti, bet aš atsisakau. - Kodėl m an padėjote? - M a n p a tik o ... Ir dar todėl, kad ką tik apgriaudėjote mane lyg kokia audra. Aš norėjau jums atnešti vaivorykštę.

232


Dabar, kai žemė jau sukasta, galime pasvajoti apie daržo ves ir gėles! Nusišypsojusi ji pakviečia mane arbatos. T a i šitaip mes vienas kitą prisijaukinom e. D ažnai at eidavau išgerti arbatos, ir jos širdis po truputį atsivėrė. T a i buvo ponia Herm an. Jau penkiolika metų našlaudama ji gyveno viena ir vieniša. K ai kurie kaime ją pravardžiuo davo „Boše“. Ši baisi pravardė ją siaubingai įžeidė. D ė l to ji geidavo visus, kas tik prisiartindavo, o iš tikrųjų jos šir dis buvo panaši į jos gėlyną. M a n o išvykimas į Kanadą ją labai nuliūdino. Ji rašy davo m an ilgus m otiniškus ir švelnius laiškus. M es taip pat mylėjome grožį ir buvom e patyrę panašias tam tikras sielos žaizdas. K ai iki jos mirties buvo likę visai nedaug, ligoninės palatoje paprašiau ją: — Susitikusi D ievą užsim inkite jam apie mane. Pabū kite m ano advokate. T u riu atpirkti nemažai kiaulysčių. N o riu pasikeisti. Pasakykite Viešpačiui, kad padėtų man tapti teisingu ir m ylinčiu vyru ir susirasti gerą m oterį.

Žinianešė išskrido. Ji ištesėjo savo žodį, pranokdam a visas mano viltis.

Dvidešimt antrieji metai. LAIMĖSNAMŲMERGINA Po ponios H erm an mirties vėl nebenustygstu vietoje. Iškeliauju į R om ą aplankyti m otinos M adlenos, o po to — į Florenciją, pas vieną anglų kilmės kanadietę. Iš ten paky lu iki Austrijos, Zalcburgo, kur aplankau draugę vokietę, T ro li gerai žinom ą m uzikantę. Ji gyvena drauge su ketu riom is kitom is m uzikantėmis. Įsim yliu šį moterišką or kestrą ir jų draugijoje, dideliam e nuom ojam am e name Zalcburge, pragyvensiu penkis mėnesius. M a n o mūzos kilusios iš penkių skirtingų šalių, kiekviena skirtingo cha rakterio ir groja skirtingais instrum entais. S k irty b ių kolekcininkas patenkintas! Jos supažindina mane su klasikine m uzika ir padeda atrasti dar nepažįstamą harm onijos pasaulį. Šios gležnos ir išsilavinusios grožio ambasadorės maitina mane kultūra ir švelnumu. Būnant greta, mano gyvenimą gaubia tobuli

234


sąskambiai, bet vieną popietę, pats nežinodamas kodėl, pajuntu poreikį grįžti į Paryžių. Staiga apie savo išvykimą pranešu savo penkiom s draugėms, kurios jau tą patį vaka rą liūdnos palydi mane į Zalcburgo stotį. K itą dieną, penktą valandą ryto, pastebiu Ponią Ž ira fą ir jos ilgą kaklą. E in u papusryčiauti pas Kristelę - drau gę, kuri gyvena X V kvartale. - Tavęs ieško kažkokia M artin a, - sako ji man, — dėl kažkokio buto rem onto. Štai jos telefono numeris. M a rtin a yra draugė iš „Arkos“, paprasta mergina, nors ir iš kilm ingos šeimos. Paskambinu. - A lio , broliuk, kur esi? Paryžiuje? - N u o šio ryto penktos valandos. A r tau manęs reikia? - T a ip , aš rem ontuoju savo butą greta Trokadero. M a n reikia pagalbos. - O . K . Atvažiuoju, esu tavo paslaugoms. Ir štai už valandos jau esu Vines gatvėje. Labai praban gus namas. U žlip u , paskambinu: atidaro M artina, nužvel gia mane ir apkabina. Po šių nesimatymo mėnesių ši aukšta rudaplaukė ir tiesaus būdo moteris, regis, visai nepasikei tusi. - Labas, broliuk, ačiū, kad taip greitai atvažiavai. Paaiškina m an savo planus ir griebiamės darbo. Visą dieną dažau, pjaunu, obliuoju, kalu, m ontuoju spintas. Vakare m audžia nugarą, prisėdu m inutėlę atsipūsti, ir štai M a rtin a prisipažįsta meilėje. V isa laim ė, kad jau esu pa dėjęs pasturgalį - žemiau nebenukrisiu. Siurprizas nenu sakomas.

235

Tim Guenard

M artin ą pažįstu jau treji metai. O pusantrų m eldžiuo si, kad ji susirastų gerą bičą, kuris galėtų tapti jos gyveni m o vyru. N iekada, net šimtąją sekundės dalelę man ne buvo kilusi m intis, kad tuo žm ogėnu galėčiau būti aš. Įsi m yliu beveik visas pasitaikančias merginas, tačiau ne ją. Ji kilusi iš labai pasiturinčios „buržua“ aplinkos, su visais gerai sutaria, m oka išklausyti. Žm onės ateina išsipasakoti jai savo gyvenimą, klausti patarimo. Visais atžvilgiais - aukšta klasė. Nepasiekiam a mano tipo berniokui. M u s skiria praraja. - N e, M artina, mums nieko neišeis. M es ne iš to paties laivo. T u esi „buržua“, o aš — gatvės vaikas. M u s skiria ne kvartalas, bet visa bedugnė. Ji ginasi, argumentuoja, provokuoja: - A r tave gąsdina skirtumai? Ir m vadini save skirtybių kolekcininku? N e ju o k in k ... Nepaisydamas jos argum entų, o ypač jos meilės, ne pasiduodu. Išeinu sakydamas sau: „Neįsim ylėk, T im a i, nepakliūk į spąstus“ .

V is dėlto rem ontą reikia p abaigti... Kasdien matau M artiną. Kasdien vis labiau ją pam ilstu. „N e, T im a i, ne pasiduok, seni, nesiduok nunešamas srovės...“ Nebega liu daugiau įsakinėti savo jausmams, esu kaip apsvaigęs pilotas beprotiškame lėktuve. K o norėti, ji mane traukia. G yva, linksm a, meniškos prigim ties... M a n labai patinka jos balsas. K a i ji uždai nuoja pritardam a gitara, tiesiog pakeri. D ažym o volelis

236


juda pats. N ė nepastebiu, kaip užtepu keturis sluoksnius. D ė l gražių M artinos akių ir jos nuostabaus balso galėčiau perdažyti visą Eifelio bokštą! Tepant penktąjį sluoksnį, M a rtin a baigia dainuoti, o aš — dažyti... Ji pasiūlo man atšvęsti darbų pabaigą pas savo šeimą netoli Bordo. Po kelių valandų ji pristato savo tėvą, prakilnų angliš ko stiliaus poną, išsaugojusį labai m alonių m edkirčio po eto bruožų. Jos m otina kiln i ir subtili, panaši į karalienę m otiną, elegantiška galvos laikysena ir sniego baltum o rū pestingai sušukuotais plaukais. T a i padaro neišdildom ą ispūdį. D a r yra jos vyresnysis brolis Antanas, karaliaus C h u an o Karloso „dvynys“, vyresnioji sesuo, socialinė dar buotoja (tai pažadina p risim in im us...) ir jos paskutinis brolis, vyresnis už M artiną, pritrenkiantis kilnaus kovingo jaunuolio išvaizda. Sunkiai sekasi vieniems kitus prisijau kinti - mūsų planetos nepriklauso tai pačiai galaktikai. Sėdamės prie stalo. Per vakarienę dėmesingai juos ste biu. Juokai, meilūs ir malonūs gestai. N egaliu tuo patikėti. Susipainioju tarp stalo įrankių. Kava laukia svetainėje. Tas pats spektaklis. V id u je sprogstu: „B ičiu li, tai grynas akių dūm im as. N orėdam i apdum ti, jie vaidina susitarę!“ V isa šeima, kurioje, regis, visi vienas kitą m yli, - tai netelpa į m ano „stalčius“. Jei jų m eilė tikra - siaubinga, kad aš to negavau. O jei jie vai dina — tai tiesiog apgailėtinas, veidm ainiškas ir piktas spektaklis. Bet kokiu atveju nebegaliu to pakęsti. Išeinu iš svetainės pakvėpuoti gryno oro.

237

Tim Guėnard

Vaikštinėju sode. Tyras oras atgaivina, o nakties ap siaustas nuteikia ramiai. Mąstau. Kam jiems prieš mane vaidinti? K ą jie laim ėtų tokiu maskaradu? T u riu pripažinti, kad M artinos tėvo subtilumas mane sužavėjo. Jo išsilavinimas ir rafinuotum as prim ena poną Leoną. Žm ogus iš aukštosios visuomenės — kilniąja to žodžio prasme - m oka išklausyti savo svečią, jį pagirti, pasidalyti savo žiniom is ir nesum enkinti savo pašnekovo, apsikeisti nuom onėm is, paskatinti kiekvieną pasisakyti, kad būtų sukurta harmoninga aplinka. Šis išmintingas vy ras mane žavi. Jo protas suderintas su širdim i, iš jo sklinda gili ir kerinti vidinė harm onija. M artinos mama kiek tylesnė, kaip ir dera brangakme niams - n orin t gerai įžvelgti visas paslėptas puses, turi pasilenkti visai arti jos.

N ag i, grįžk, T im a i. B aik čia vaikščiot susisukęs. Ste bėk skirtum us, nes mėgsti žaisti šį žaidimą. G rįžtu į sve tainę. Jaučiu, kaip M a rtin a lengviau atsiduso, pamačiusi mane atsipalaidavusį ir besišypsantį. N usprendžiu į šias būtybes pažvelgti palankum o žvilgsniu.

Po šio savaitgalio kaime grįžimas ne itin linksmas. M a r tinos mašinukės ūžimas nepalengvina pasiaiškinim ų. Ji sako man, kad esame labai skirtingi, ir tai subtili proble ma. .. Atkertu, jog tai pirmas dalykas, dėl kurio paprieš taravau po jos prisipažinim o. Tad a ji atsakė, kad tai visai nesvarbu! Reikėjo žinoti iš anksto!

238


Perpykęs sykiu iškolioju ir gerąjį Dievą: ko jis galiau siai nori?

D ešim t dienų dangų traukė juodi debesys. V ieną po kito darau netaktiškus poelgius. M e ilė mane paverčia į kvailį ir nevėkšlą. Telefonas nieko negelbsti. Nesusipratim ų daugėja. V ieną rytą atsikeliu ir sakau D ievui: - Aš ne iš tų, kurie iš meilės žudosi ar beprasmiškai kenčia. D abar artėju prie ribos, ilgai to netversiu. K itą savaitgalį einame į piligrim inę kelionę į Šartrus, melstis Gražiosios M eilės Mergelei. Iššvarinu M onparnaso gėlininko parduotuvę ir padedu galingą puokštę ne prie savo m ylim osios, bet prie juodosios Mergelės kojų. M e l džiuosi gėlėmis ir sakau M arijai: - Jei nepadarysi stebuklo, rytoj atsisveikinsiu su M a r tina ir iškeliausiu nam o į Kanadą.

Rytojaus dieną, pavakariais, kišenėje nešinas lėktuvo bilietu pasibeldžiu į M artinos duris. Ji mane priim a. Stai ga stipriai ir paslaptingai mus abu apim a tvirtas žinoji mas. Dievas nori, kad būtum e kartu. T a i taip paprasta ir aišku. T a ip , Dievas nori, kad būtum e drauge. M a rtin a išsilaisvina iš visų klausim ų ir nusprendžiame susižadėti. Staiga ji m an pasiūlo: - Lekiam į Švenčiausiosios Širdies baziliką Monm artre — į paskutines mišias 22 valandą!

239

Tim Guenard

Aš žinau atsakymą. K o l ji baigia gražintis, bandau susi siekti su savo dangiškuoju Tėvu, norėdamas jam padėkoti ir atsiprašyti. Įšokame į taksi. Puikuojuosi lyg Artabanas, greta turėdamas tokią nuostabią sužadėtinę. Akys sudrė kusios. M a n o parankėje — nesvajota meilė: neriu gatvė mis, kurias taip dažnai netekęs vilties m yniau pėsčiomis. Koks gražus Paryžius šią 78-ųjų gegužės naktį! N esugalvotum intym esnių sužadėtuvių Šventosios Širdies bazilikoje. M a rtin a, aš ir du m ūsų liu d in in k a i Dievas ir Mergelė M arija.

Skirtum ai verčia mus išlikti paslaptyje. K aip atskleisti šią aistrą M artinos šeimai ir mūsų draugams? Jie pama nys, kad čia komiškas triukas. T ris mėnesius kone kiekvieną sekm adienį vieną po kitos leidžiamės į paryžietiškas piligrim ines keliones. M e l džiamės, kad M artinos tėvų širdis būtų pasiruošusi p ri im ti šią bom bą! Savo keliones pradedam e Tro kad ero aikštėje, priešais Ponią Žirafą, berdami rožinio maldą, ir taip Stebuklingojo m edaliono koplyčios lin k, Bak gat vėje, po to — į Paryžiaus D ievo M o tin o s katedrą, prieš pakildam i į M on m artro Švenčiausiosios Širdies baziliką, kur sudalyvaujame vakaro mišiose, paskui m eilę švenčia me prie geros „kuskus“ lėkštės P ig ai aikštėje. Praėjus trims slaptų sužadėtuvių mėnesiams, nuspren džiame apie savo sutuoktuves pranešti likus tik šešioms savaitėms iki nustatytos datos, kad jiems neliktų laiko fi losofuoti apie mūsų „veislių“ skirtumus. T u rim e susitikti

240


su uošviais pas juos namuose Arkašone. Jie nieko neįtaria apie gerąją naujieną, kuria ruošiamės su jais pasidalyti. M a rtin a parodo m an didelį baltą namą greta m olo. T a i jos senelės namai, kur ji atostogaudavo vaikystėje. M a n suspaudžia gerklę. Užplūsta jausm ų banga, stip rus ir tikslus prisim inim as sukausto mane vietoje. Prisi m enu save ant šio m olo, paliegusiu, dar trapiu kūnu ant sulipdytų kojų, plikai nuskusta makaule, besvajojantį prie šais baltą namą, vėjui žaidžiant su vienuolių gobtuvais, kurie plasnodavo lyg jūrų kranklio sparnai. M artinos rodomas didelis baltas namas greta m olo tai mano vaikystės laimės namai. Atpažįstu juos. Prisim e nu stebuklingą m edalioną, kurį padovanojo viena m aloni vienuolė iš reabilitacijos sanatorijos. Prisim enu savo vai kystės priesaiką: „Vėliau, kai būsiu vyras, vesiu čionykštę merginą“.

Po penkiolikos m etų laikau už rankos merginą iš lai mės nam ų. Ji žaisdavo šioje terasoje, kai aš svajodavau ant m olo. Ji prisipažįsta, kad širdyje gailėdavosi neturinčių šeimos našlaičių.

Po vakarienės M a rtin a ramiai paaiškina savo tėvams apie m udviejų meilę ir ketinim ą susituokti. D id elė tyla. M a n o busimasis uošvis, malonus, elegantiškas bajo ras, tiesiog apimtas maldos, nudžiunga: - Aaaa, gera naujiena!

241

Tim Guėnard

Šis ponas ne kartą savo vaikams kartojo, kad „santuo ka yra pakankamai sunkus dalykas, todėl nereikia jo dar lakiau apsunkinti klasių skirtum ais“, priim a savo būsimą žentą išskirtiniu širdies ir dvasios atvirum u. M artin o s m am a gavo šoką, tiesiog buvo pritrenkta. V isa laim ė, kad sėdėjo. Ji negali nuslėpti savo susijaudi n im o ir ištaria šiuos tikėjim o kupinus žodžius: — Stebėtina... T ik r a i... T a i suprasime tik tuo gyven dam i. Palytėjame maldos galybę.

Dvidešimt tretieji metai. SŪNAUSPALAIDŪNOVESTUVĖS Pradžia puiki. Civilinės santuokos rytą į meriją atvykstu pavėlavęs. K ad atrodyčiau lyg princas, išsiploviau ir susipyniau savo ilgus plaukus, nublizginau kazokiškus aulinius batus taip, kad juose tarsi atbulinio vaizdo veidrodėliuose galėčiau stebėti slenkančius debesis. Per tai pamiršau va landas... Šuoliuoju lyg pamišęs. Į X V I kvartalo meriją atlekiu visas suprakaitavęs, šla piais plaukais. Pranešėjas visus, išskyrus mane, klausinė ja, kuris yra jaunasis. K ie k palaukęs, plekšteliu jam per petį ir išsišiepęs lyg per Velykas sakau: - T a i aš jaunasis! Jis spokso į mane išpūtęs akis, o aš jam pažibinu atgal savo „ilgaisiais žibintais“. Jis vėl pasidaro civilizuotas ir iškilm ingai praneša apie m ano pasirodymą. V isi išsipus tę. M a rtin ą žavinga.

243

Tim Guėnard

Visuom enės akivaizdoje įsipareigojim o „taip“ ištariu kuo oriausiai, nes šią akim irką manęs jau neturėtų būti tarp gyvųjų. Prieš porą savaičių m aunu m otociklu per L a M o t Pike aikštę, kai iš Komers gatvės nesustodama prie raudono sig nalo iššoka „Boružėlė“. A kim irksn iu suvokiu - susidūri mas neišvengiamas. „Pražuvau, aš miręs“. Staiga suveikia instinktyvus judesys: paspaudžiu greičio pedalą. M o to cik las pašoka, trenkiasi. Aš pakylu, skrendu virš autom obilio, nusiritu žeme kitoje pusėje. Babach! M a n o koja pastorėjo triskart, o antakis kraujuoja. N em iriau. N etg i esu visai gyvas ir lengviau atsidustu pamatęs, kad m ano įžengimas į rojų nukeltas. Visiškai nebenoriu m irti...

M a n o draugė Katerina atvėrė savo širdį ir savo gražaus buto duris Breteijaveniu, drauge su liudininkais pakviesdama šventinių pusryčių. Prieš kelerius metus aš miegojau visai greta — dviračių garaže... Kazokiški auliniai batai daro didelį įspūdį M a rk u i, M artinos liu d in in ku i. Jis skersuoja į m ano „paasfaltinius atbulinio vaizdo veidrodėlius“, smalsiai tyrinėja ir su pa vydo gaidele, X V I kvartalo balso intonacija, tarsi klausi nėtų apie kokteilio receptą, ištaria: — O tau, kaip tau pavyksta išlikti tokiam ... natūraliam? Tiesa, m ūsų tiekėjai ne tie patys, ir jis m ūvi tik „W es ton“ firm os batais. Kalbėdamas su m anim i, Markas pasu kioja savo ranką, purto riešą, atkreipdamas m ano dėmesį į savo laikrodį. Im u klausinėti, jam tik to ir tereikėjo:

244


- Kas atsitiko tavo laikrodžiui, jis tave kutena? - T a i ne laikrodis, seni! - Tačiau jis siaubingai prim ena laikrodį! Kas gi tai? Markas laimingas, jis pučiasi lyg povas ir sukūręs įtempto laukim o nuotaiką sviedžia: - H m m ... T a i y ra ... h m m ... „Roleksas“! - T a ip ... O kuo „Roleksas“ privalesnis už laikrodį? - T u esi visiškas tamsuolis, seni! „Roleksas“ - tai kaip laikrodžių „Rolsas“! Šveicariškas deimančiukas, visas me chanizmas sudėtas rankiniu būdu, nesusidėvintis, garantija visam gyvenim ui ir kainuoja dešim t tūkstančių fra n k ų ... - N agi, tas tavo nesusidėvintis „Roleksas“ su garantija visam gyvenim ui, lažinuosi - sustabdysiu jį vien tik užsidėdamas. - Pats nežinai, ką kalbi, seni, „Roleksas“ negali su stoti! - A n t m ano rankos neveikia joks laikrodis! - T a ip , tačiau „Roleksas“ yra „Roleksas“. Jis nesustoja! Kertu lažybų... Užsisegu jo laikrodį ant riešo. T ik-tak, tik-tak. Praei na penkios m inutės. Jau im u dvejoti tuo m agnetizm u, vieną po kito pribaigiančiu visus laikrodžius, kuriuos bandau nešioti. T ik -ta k . „Roleksas“ veikia toliau, o M a r kas trium fuoja. T ik -ta k , tik-tak. Jis jau pradeda skelbti pergalę, kai sekundinė rodyklė im a judėti lėčia u ... Jis išblykšta. - N e, negali b ū ti... M a n o „Roleksas“ . ..

245

Tim Guenard

D a r po minutės „Roleksas“ sustojo. M arkas panašus j num irėlį. Jis žiūri į mane kaip į „didelį šulą, sugebantį sustabdyti ‘Roleksus’“. — N esijaudink, jis turi garantiją visam gyvenim ui! M arkas - m ano priešingybė. M es tapsime draugais, ačiū „Roleksui“, ir suderinsime savo laikrodžių laiką. K u o daugiau jį prisijaukinsiu, tuo labiau prasiskverbsiu į va dinam ųjų „gerų šeim ų“ kančios pasaulį. K ie k paslėptų žaizdų po išorinės prabangos ženklais! Išsiskyrę tėvai, dvi dešim t m etų trunkanti analizė, saugumas, priklausantis nuo sąskaitos banke, ir nepagydomai liūdna šird is... M a r ko dėka suvokiu, kad esama ne vien materialaus neturto, bet dar stipriau bei mažiau m atom u būdu galim a kentėti nuo meilės ir dvasios skurdo.

K itą dieną po civilinės santuokos susituokiame D ievo akivaizdoje T ro li bažnyčioje, kur mus supa ,A rk o s“ drau gai. Širdis panaši į sekmadienį. Šventė nuostabi. V isi mane sveikina: - T a u pasisekė gauti tokią žmoną! Sutinku. T a čia u ir m an patiktų išgirsti, kad m ano žm onai nuskilo gauti tokį vyrą kaip aš!

Vestuvių m išių Evangelija buvo parašyta būtent man. Šis šventojo Lu ko prieš du tūkstančius m etų suredaguo tas puslapis, regis, yra ką tik parašytas. T a i istorija apie sūnų, kuris susiriejo su savo tėvu, išėjo iš nam ų ir po dau gelio m etų sugrįžo...

246


„...Jispasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino j į iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: — Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnum i... Bet tėvas įsakė tarnams: — Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite j į . .. Puotaukime ir linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado... “

Dievo žodis yra gyvas. JISMANĮKVEPIAMINČIŲ... — Filip ai, ar sutinkate im ti į žmonas M artiną? Ir štai mes jau. Lemtingas momentas. „T aip “ tėra ketu rios raidės, tereikia ištarti tik du priebalsius, pusė sekundės, kuri įpareigoja visam gyvenim ui. „T a ip “ yra „taip“ gyvenim ui.

- T aip . Šią akim irką šiuo „taip“ viskas nuspręsta, padedamas Šventosios Dvasios ir mūsų meilės prisiekiu priversti me luoti genetiką.

Paskui mes linksminamės!

Susituokę su M artin a, po sužadėtuvių laikotarpį tru kusio mūsų skirtum ų prarajos atradinėjim o, toliau tyri-

248


nėjamės. Aš panašus į oblių, o M a rtin a — į švitrinį popie rių. M es m ylim e vienas kitą ir neišvengiamai verčiame kentėti. M a rtin a gyvena atvėrusi širdį ir duris, ji priim a visus ir iš bet kur, o man liguistai reikia intym um o. Ji m an m ielai kepa pyragus: tai smaguriškasis mano laiko tarpis, o aš, užuot padėkojęs jai, pareiškiu: - M a n labiau reikia švelnumo nei saldum ynų. Smarkus, šiurkštus, dažnai sužeidžiu aštriais lyg kirtis peilio ašmenimis pasakymais ar savo pykčio audromis. Bū ti skirtingam - prisitaikyti prie kito, pažinti jo vei kim o instrukciją, leistis būti pačiam pažintam ir nuolatos nusileisti. Prisijaukinti reikia daug laiko, kantrybės ir švel num o.

Ypač kenčiu tada, kai susirenka M artinos šeima. Jau čiuosi nepriklausąs jų bendrystei. T a rp mūsų nėra jokių sąlyčio taškų. Be abejo, aš suprantu jų sunkum ą — p riim ti vėjavaikį be šeimos, m ūvintį kazokiškais auliniais batais ir plaukais ligi juosmens, tačiau aš nesutinku jaustis ne priimtas. N egaliu pakęsti būti šeimoje. Nesijaučiu sūnu m i, netgi jei mano uošvis m ūsų meilės paskelbim o dieną man pasakė: „Jūs esate kaip m ano sūnus!“ Sunkiausia yra visuom et būti „kaip“, o ne paprasčiau siai būti. Niekas dėl to nekaltas. Šeimos susibūrimai tiesiog smaugia, paralyžiuoja bai mė: baimė būti neįdom iam , ne tokiam kaip visi, pasirodyti beraščiam ... T a m p u pasišiaušusiu m eškinu ir reaguoju perdėtai.

249

Tim Guėnard

— T a u tai niekada nereikia stengtis, — sakau aš M a r tin ai. — T u niekada nebuvai savo uošvių šeim oje. Ir neatsitiktinai!

Paryžiuje dūstu, sukuosi ratais lyg narve uždarytas liūtas. M a n trūksta savų draugų m edžių ir kelių gyvūnų, kuriuos galėčiau prisijaukinti. M u m s pasiūlo atgaivinti apleistus ūkius Landuose ar Bretanėje. K ą apie tai mano m ano draugelis Gerasis Dievas? K u r Jis mūsų nori? K itą dieną, po to, kai jo apie tai paklausiau, M a ri Elen M atjė, vadovaujanti „Krikščioniškai neįgaliųjų tarnybai“, kur dir ba M artina, klausia mano žmonos: - A r tu sutiktum rūpintis mūsų filialu Lurde? V ad o vas ten turi atsistatydinti dėl pablogėjusios sveikatos. Štai m ano Draugelio atsakymas. Nuspręsta - išvykstame į Lurdą.

Likus nedaug laiko iki persikraustymo, žm ona nusi veža mane rekolekcijų į M eilės židin į (Foyer de Charite) į Šatenef de G alo r (D rom o departamentas). D idelė auka. V ažiuoju ten iš meilės savo žm onai, nes neįsivaizduoju, kaip išsėdėsiu šešias dienas klausydamasis klebono kalbų. N e t jei pam okslininkas ne kas kitas, o tėvo T o m o F ilip o brolis, vardu M a ri Dom inykas: keistas vardas vyrui, ir vilki ta pačia dom inikoniška balta suknele. A r tai šeimos liga? Jis neaukštesnis už savo brolį. U ž storų, tarsi padidina m ieji stiklai akinių, žiba akys. V is i jį vadina M a ri D o . R ekolekcijų tema: „Apreiškim as Jo n u i (Apokalipsė) —

250


paskutinė Biblijos knyga“. Šis pavadinimas m an labiau prim ena Kalipso naktinį klubą. K a i M a ri D o pradeda rekolekcijas, stoja tyla. Ji kara liaus sesias dienas. Pam okslininko paskaitos nepaprastai įdom ios. Įsijautęs viską rašausi į m okyklinį sąsiuvinį. Šviesos vonios. Šešias dienas nieko nekalbant. Ž m o nės draugiškai vienas į kitą žvilgčioja. N ė nepersimetus žodžiu, užsimezga nepaaiškinamos simpatijos. Savaitės viduryje to pageidaujantiem s rekolekcijų da lyviam s pasiūlom a aplankyti M a rtą R o b in . T a i vietinė valstietė, visiškai paprasta moteris, kuri, kaip tikinam a, savo kūnu išgyvena Kristaus kančią ir spinduliuoja gerumu bei tiesa. R iboto intelekto dideliam nusidėjėliui sunku pa tikėti. Ji gyvena užsidariusi savo gimtosios sodybos kam barėlyje uždaromis langinėmis, nes jos ligos pažeistos akys nebegali pakęsti šviesos. Pas ją atvyksta žm onių iš viso pasaulio, prašydami melstis kokia nors intencija ar ieško dam i patarimo. v

Žm onės kantriai laukia susitikim o, o kandidatų są rašas jau pilnas. M a rtin a nori užsirašyti, o aš, iki galo ne vertinantis m oterų ir pilnas puikybės, laikausi savo: „ T o nereikia!“ Pietaujant viena ė per m ikrofoną perskaito p ir m ųjų septynių asmenų, kurie pakviesti jau tą pačią p o pietę susitikti su M a rta R o b in , pavardes. Siaubas, mes esame pirm ieji. Pažvelgiu į M a rtin ą ir negaliu susilaiky ti nesušukęs: - Bet mes ju k neužsirašėme!..

251

Tim Guėnard

Į mus nukrypsta poros šim tų rekolekcijų dalyvių akys. Skruostus išpila raudonis. N etu riu pasirinkim o — nuseku paskui žmoną. Pasie kiam e R o b in sodybą plokščiakalnyje. Kaim iška virtuvė su krosnim i paversta laukiam uoju. Žm onės kalba paty liukais. Jauna mergina M artiną ir mane įveda į tamsų kam barį. V isa tai atrodo labai paslaptinga. M es atsisėdame prie tamsoje nuspėjamos lovos. Įsivaizduoju, kad ši šven ta moteris tuoj perskaitys mano sielą ir skardžiu balsu mane išvarys: „Lauk, Šėtone!“ N e , iš tamsos pasigirsta ir mus atvykusius pasveikina jos šviesus, stebėtinai jaunas balsas. M es papasakojame šiai nem atom ai m oteriai, kad nese niai susituokėme ir esame labai, labai skirtingi. Ji juokiasi ir sako: — T a i fantazijos gerajam D ievui. Jūsų meilė turi rem tis T ikėjim u , V iltim i ir M eile. M a itin a jai praneša, jog laukiamės kūdikio. Ji nudžiun ga, gėrisi. M arta kalba apie vaikus taip, lyg visą gyvenimą pati juos būtų auginusi. Išsakau jai savo baimę būti tėvu dėl nelabai padrąsi nančios savo praeities ir siaubą pakartoti patirtas žaizdas. Ji klausosi, o po to atsako: — Jūsų vaikai augs, kaip augs jūsų meilė. Šis sakinys manyje įsispaudžia ugninėm is raidėmis. K a i aiškinom e apie savo planus persikelti į Lurdą ir rasti ten namą, ji mus sustabdo: — N am ą, kur galėtumėte priim ti tuos, kuriuos jums atsiųs Švenčiausioji Mergelė!

252


Su M a rtin ą susižvalgome. Jau nuo sužadėtuvių svajo jame apie namus, kuriais galėtume dalytis. M arta tai mums patvirtina ir užtikrina, nors m ūsų ir nepažįsta: - Švenčiausioji M ergelė parodys jums. Baigiantis pasimatymui, kad ir tamsu, po patalais įžvel giame susirietusį mažą kūnelį, kurio balsas yra angeliško švelnumo, o žodžiai — šviesa.

Atsiduriam e sodybos kieme apakinti, apžlibinti, ap stulbinti to, ką tik išgyvenome. Šis paprastas ir toks svar bus momentas yra kertinis m ūsų egzistencijos akmuo. Štai mes, ku p in i vilties — tarsi ant sparnų. M arta R ob in nuo šiol mūsų gyvenime užims esminę vietą.

Rekolekcijų pabaigoje jas vedęs kunigas paprašo ma ne paliudyti apie savo gyvenimą. Aš nenoriu, prunkštau ju. Galiausiai paklūstu. Po to nutilsiu. Ši tyla truks vienuolika metų. Iki m ano tėvo mirties.

Dvidešimtketvirtiejimetai. LURDE,MARUOSRANKOSE Lu rd as... Vaikystėje šis žodis m aitino mano svajones. Stebuk lingas pavadinimas — kaip Kanarai ar Seišeliai, ir siejosi su dideliais kalnais, krioklių vandeniu, tyru oru, laukiniais miškais, laisve... V ien ą vaikystės dieną m ūsų meras visiems kaim elio vaikiščiams padovanojo po penkių frankų monetą. Šį turtą vienu kartu užstačiau vietinės šventės loterijoje. Pirmasis prizas - kelionė į Lurdą. Buvau visai tikras, kad „nuka binsiu“ šį did žiu lį laim ėjim ą, nes per daug to troškau, kad būčiau neišklausytas... Nusivylim as prilygo iliuzijai. V ie nu sykiu netekau visko. Savo pinigėlio ir svajonės. Kelionę j Lurdą laimėjo turtingiausias kaim o berniukas...

254


A tvykim o vakarą prisim enu šią istoriją. M a n o auto busiuko žibintų šviesos pluoštas nušvietė lentelę su užrašu „Lurdas“ ant mažo keliuko, vingiuojančio už šventovės pievos. Jau pusė trijų nakties, ir kitoje Gavos upės pusėje, priešais tą grotą, kur M arija pasirodė piem enaitei Berna detai, naktyje dar dega tūkstančiai žvakių. M a n padova nojama ne tik kelionė į Lurdą, bet ir gyvenimas čia. M a n o Draugelis visuom et išklauso su kaupu.

Apsigyvename bute Grotos gatvėje su vaizdu į p ilį. Jau čiuosi suspaustas tarp keturių sienų. Gretim uose kaimuose ieškau griuvėsių, kuriuos galėčiau atstatyti. Kas vakarą sa kau M artinai: - Eikš, pažiūrėk, m an atrodo, kad radau. Kasvakar ji paklusniai seka iš paskos. A pžiūrim e. Ir paliekame. N e tai. M es skubame ir dėl to, kad jau dabar dalijamės savo būstu su Rožė, senegalietiškos kilmės vaikinu. Šią žiemą drauge šventėme Kalėdas. Praėjus dviem mėnesiams, su m um is susisiekė teisėjas ir socialinė darbuotoja bei prane šė, kad Rožė vos nenum irė padauginęs narkotikų. Lig o ninėje jis jiems pareiškė: - Tėra vienintelė vieta, kur aš galiu išsikapstyti, - tai pas savo brolį T im ą Lurde. Socialinė darbuotoja paklausė, ar esame pasirengę jį p riim ti... - M es jį imame! Siųskite jį pas mus!

255

Tim Guėnard

Pataikiau ant kieto, taip man ir reikia. Nepasiklausiau M artinos nuom onės, bet ji greitai ją atskleidžia: - M es turim e kū dikį ir tik du mažus kambarius! T u nemanai, kad m um s ir taip jau ankšta? — Eglantina miegos m ūsų kambaryje! K u r problema? M artin a, jei nepriim sim e Rožė, daugiau nebeisiu į bažny čią. V ien ą dieną Dievas pasakys man: „Norėjau ateiti į tavo namus, o tu manęs n ep riėm ei...“ M a itin a , atvirų durų karalienė, sutiko. Ji pasakė „taip“ savo tikėjim u. N u k e liu prieš ją savo skrybėlę. G yventi D ie vu ne visada lengva. G yventi su T im u G e nam - taip pat. T a ig i atsirado Rožė. Nepaliaujantis šviesos ir garsų spektaklis. Tas dviejų m etrų vaikinas negali gyventi be heroino, visur tam po savo didžiu lį kūną, ant peties nešio damas staugiantį magnetofoną. Bendras gyvenimas yra chaotiškas. Rožė tėvas buvo senegalietis, o m otina iš N o rm a n d i jos. A b u žuvo autoavarijoje drauge su jo mažąja sesute. Likęs vienas, pamestas ir išstumtas visuomenės, Rožė taip pat patyrė žaizdų. Savo šeimai iš tėvo pusės jis nebuvo pakankamai juodas, o m otinos — nepakankamai baltas. T a d jį įsivaikino Žosefina Baker, garsi dainininkė. K ai ji m irė, Rožė širdis vėl perplyšo. Jo krikštamotė Ed ita P ia f bandė jį įtaisyti patarnautoju dideliuose Paryžiaus viešbu čiuose, tačiau, užuot aptarnavęs klientus, jis koridoriuje tuštindavo šampano butelius. Po to Juodasis Rožė sutiko „baltąjį“ — heroiną — ir „nužengė“ į pragarus...

256


Aš ir M a itin a karštai m eldžiame Švenčiausiąją M erge lę surasti mums platų ir erdvų būstą. T a i darosi skubu, nes visai im a „važiuoti stogas“. V ieną dieną nekilnojam ojo turto agentas neasfaltuo tais keliais nusiveda mus keletą kilom etrų už Lurdo prie šais didelį pastatą ant kalvos šlaito. M e ilė apima iš pirm o žvilgsnio. T a i sena ferma, pertvarkyta j atostogų stovyklų vietą, pavadinta „Le C h alet N otre-D am e“ 1°. M a n o D rau gelis čia nuostabiai, sąmoksliškai m irkteli. „Švenčiausioji M ergelė jums parodys“, - mums pasakė M arta R o b in ... M es priim am e šį pasiūlymą ir nieko nelaukdam i savo būsim ąjį namą pavadiname „La Ferm e N otre-D am e“11 tėvo T o m o F ilip o „La Ferm “, M artos R o b in ūkiui ir M e r gelės M arijos „parašui“ atm inti. Laukia daug darbo, bet tai manęs negąsdina. V isą die ną dirbam e ūkyje, gryname ore ant savo kalvos. Rožė visu garsu leidžia C h u lio Iglesias meilės dainas, kad net ausys plyšta. „Q u e a m o re ...“ Galiausiai mane tai užknisa, ta čiau ne tiek, kiek užknisa jo šantažavimas: — Jei visą savaitę nesinarkašinsiu, ką už tai duosi? — N ie ko , Rožė, nieko. N e dėl manęs m eti narkotikus, bet dėl savęs. — Taaaip ir žinojau, T im a i, tu manęs nem yli, aš nusi žudysiu.

„D ie vo M o tin o s kalnų nam elis“ D ie v o M o tin o s ūkis

257

Tim Guenard

Iš pradžių, kai jis vos tik pas mus apsigyveno, jaučiau si nekaip. Rytais vos pabudęs puldavau tikrinti, ar jis dar gyvas. V ėliau apsipratau ir leisdavau jam giedoti savo gies melę. V ien ą dieną nežinia kodėl Rožė į ūkį neatsineša savo m agnetofono. Nebus meilės dainų nei C h u lio Iglesias? Rojus, atostogos, tyla. Pagaliau! K aip tik perdažau nam o fasadą, kai jis ateina, užlipa kopėčiomis ir mane apkabina: — T im a i, brolau m ano, m yliu tave. M a n čia gera. A r matei, kaip gražu, tyla, paukščiai... E i, T im a i, ar nenorė tum kavos? v

— T a ip , mielai. Z in a i, Rožė, m an taip pat patinka tyla, ir džiaugiuosi, kad tu ją v e rtin i... V os neparkritau atbulas, negaliu atsitokėti! Šis staigus pasikeitimas mane p rip ildo padėkos. N a gerai, lengva šir dim i, dėkodamas dažau toliau. Praeina pusvalandis. Ima atrodyti, kad jis kiek ilgokai ruošia tą kavą. Pagaliau pasi rodo Rožė. Jis svirduliuoja, tarsi eitų per kiaušinius. Jo juoda oda pagelto. Pasitrinu akis manydamas, kad baltas tinkas klaidina m an regėjimą. Jis švebeldžiuoja: - Štai, b ro ... brolau, k a ... kava p a ... paruošta! - A čiū , Rožė. Sakyk, ar gerai jautiesi? Keistai atrodai! — G e ... gerai... T a a a iip ... Jis pasuka atgalios ir visu ūgiu visiškai girtas išsitiesia purve. Jis apsisvaigino vaistų ir alkoholio m išiniu. Skau du žiūrėti į narkotikų sužalotą jo kūną. Pastatęs jį sakau: - Rožė, nieko nelaukdam i grįšime į butą. Nejudėk, einu mašinos!

258


Eidam as lin k autobusiuko, išgirstu užvedamą variklį. Rožė pasinaudojo, kad atgręžiau jam nugarą, ir jam pavy ko užvesti savo mopedą. Didindam as greitį jis pasuka keliu žemyn. A i, ai, ai! Jis visu greičiu pasieks pirm ąjį p o sū k į... Šūdas! Jis važiuoja tiesiai, krinta į tuštumą. T a i tram plynas skrydžiui, m irties šuolis! K eikiu save, kam akim irką palikau jį vieną. Bėgu ligi skardžio, tikėdamasis griovio dugne rasti lavoną. N e . Rožė kritim ą sustabdė krūmas, ant jo supasi mopedas. Nežinau, kaip šis rinkinukas išsilai ko! Lyg nuotykių komiksuose. Kabindamasis į krūm okš nius, iškeliu mopedą. Po to einu paim ti jo. Jis kvatoja lyg pamišęs, o manęs juokas visai neima. Pasiutusiai skauda nugarą. V os atsistojęs ant kojų, Rožė vėl apžergia savo transpor tą ir plyšdamas juokais, žinom a, be m ano palaim inim o, nusiplauna. Jau antrą kartą mane apmauna, esu perpykęs. Lieka tik besiplūstant važiuoti jam iš paskos ir kartoti „Sveika M a rija “ maldas, pailgintas im provizacijom is: - M arija, apsaugok jį, šitą idiotą. Išsaugok Rožė gyvy bę. Padaryk, kad jo mirties valanda dar nebūtų dabar. Sveikas ir gyvas pasiekęs Lurdą, po penkių kilom etrų kelio zigzagais, kurie, laim ei, beveik atitiko kelio posū kius, Rožė neria į iškabą „Lurdas“, tarsi norėtų kirsti įsi vaizduojam ą finišo liniją. M opedas praneria pro iškabą ir aplaužytas atsiduria griovyje, o Rožė lieka pakibęs ant iš kabos. A š sprogstu: - L ip k į mašiną, m an jau užteks! O šis šaukia:

259

Tim Guenard

— M a n o mopedas, m ano mopedas, nenoriu palikti savo mopedo! — Užsikim šk, Rožė! Rytoj pasiimsi savo mopedą! Pasodinu jį į autobusiuką ir grįžtame drauge. Pasiekęs G rotos gatvę, jis užlipa iki buto ir eina tiesiai į vonią, kur praleidžia porą valandų. — Kas nutiko Rožė, — klausia M a itin a , — jis vėl prisi dirbo? Nupasakoju jai popietės peripetijas. Viskas nelaiku, šįva kar turime svečią. Prie stalo Rožė tarsi zombis žiūri į mūsų viešnią, įsmeigęs akis, ir nepaliauja klausinėti, kuo ji vardu. — Koks tavo vardas? Koks tavo vardas? Pasakyk, kuo tu vardu? Rožė tiesiog tam po nervus. Jis grįžta į vonią, tačiau vis dar yra neblaivus. Įjungia C h u lio Iglesias. Tada, kai M a rtin a ir mūsų draugė guldo Eglantiną, aš nebeišlaikau. N u le k iu į vonią, nukabinu veidrodį, grįžtu į svetainę ir pakišu jam po nosim: — Pasižiūrėk į save! — N e , ne, aš nenoriu, palik mane ramybėje. V is tiek kišu veidrodį jam į akis: — Pasižiūrėk į save, šūde, pasižiūrėk tiesiai į save! — N e , ne, tu neturi teisės mane versti tai daryti, neno riu savęs m atyti... Jau nebegaliu nuo šio bičo. Palūžtu. Nusitvėręs savo veidrodį, sprunku į vonios kambarį. Č ia , atsisėdęs ant vo nios krašto, bliaunu kaip vaikiščias. Jis mane išsiurbė. Jis ne vien mane pribaigia, bet ir negali nė sekundės palikti

260


ramybėje! Rožė stum teli duris. M anau, kad šitam tipui paleisiu žarnas, o pats esu durnių karalius, užsimanęs p ri im ti tokį m ulkį, — kitą kartą manęs taip lengvai neapsuks aplink pirštą, tai pranoksta mano jėgas. Atsistoju, norė damas užvažiuoti jam kum ščiu į snukį, bet jis apglėbia mane ir sunkiai apversdamas liežuvį sako: - T im a i, tu vienintelis mane m yli, o aš m yliu tave. T yla. Regis, klausausi ne m an skirtų žodžių. Ištisus mėne sius šantažuodamas Rožė m an tarškėjo, kad nusižudys. Jis kartodavo: „ T u manęs nem yli“, „Ką duosi, jei nebe vartosiu narkotikų“, „Vis tiek tau ant manęs nusispjaut!“ ir 1.1. O dabar jis mane guodžia, prisipažinėdamas m eilė je ir dovanodamas seilėtus bučinius. Staiga jis priduria: - A teik, brolau, einame jos pažiūrėti! Jis pakyla ir išlekia lyg viesulas, tik padai parūksta. Puikiai žinau, pas kokią m oterį nori eiti Rožė. T a i jo paskutinis šansas. Jis įsim ylėjo Lu rd o šventovės Karūnuo tąją M ergelę po to, kai jo atvykim o vakarą visiškai nusi m inusį nusivedžiau jį prie jos kojų. M a n jau visko buvo per akis. Ištisą dieną jis nesiliovė krėtęs kiaulystes. Iki pas kutinio lašo taurėje buvo likę visai nedaug. N u o devintos valandos vakaro ligi pirm os nakties mes žingsniavom e pirm yn ir atgal tarp M arijos statulos ir na m ų G rotos gatvėje. Savotiška mažų p ilig rim in ių kelionių serija, kurią žym i nuolat ištinkančios krizės. Aš nepalio viau D angui siųsti tylių ir beviltiškų S O S signalų:

261

Tim Guenard

— M arija, daugiau nebegaliu, šis tipas mane pribaigia, nuvaro nuo kojų, išveda iš kantrybės... T a i tavo vaikas. N iekada aš neištversiu, M a rtin a buvo teisi. V isu om et reikia klausyti savo žmonos! M arija, tu m ano paskutinė viltis. N eleisk m an suklupti, neleisk suklupti Rožė! Neįtikėtina, tačiau tai tiesa: pirm ą valandą nakties Rožė atsiklaupė priešais statulą. Jis atsivertė.

N u o tos atm intinos dienos jis dažnai ten sugrįždavo vienas. Atsiklaupdavo priešais savo num ylėtą statulą, pa keldavo savo milžiniškas rankas į dangų ir vidu ry m inios be jokios žmogiškos pagarbos šaukdavo: - M y liu tave, M arija, išsinešiu tave su savimi! O , aš tave m yliu! Po šio M arijos valymo jis sugrįždavo švaresnis, tyresnis, aprimęs. M ald a, regis, jam buvo geriausia terapija ištikus narkotikų badui. K itą dieną po šio nutrūktgalviško poelgio, vasario vie nuoliktąją, švenčiame Lu rd o D ievo M o tin o s šventę. Su M a rtin a ir kelių mėnesių Eglantina grįžtame į šventovę. Nem ažai žm onių laukia didžiosios procesijos. Rožė eina priekyje ir praskina m inią šaukdamas: - Ateikite, m ano broli ir sese, eikite paskui mane! Tvarkdariai apsupa grotą, kur meldžiasi vyskupas. V i siškai nekreipdamas dėmesio, Rožė išrėžia savo afrikietiškų akcentu: — A š noriu tuojau pat susitikti su vyskupu, kitaip pa kelsiu skandalą.

262


Prižiūrėtojai veltui stengiasi jį nutildyti. — A l noriu pam atyti vyskupą. Pasakiau, tuojau pat. T a i labai svarbu... Sudom intas šurm ulio ir nebijodam as prisiartina vys kupas. R ožė paim a jo ranką. N etardam as nė žodžio gigantas pam aldžiai pabučiuoja vyskupo žiedą, tarsi tai būtų relikvija. Jis grįžta nam o sukrėstas šio susitikim o. Kas įvyko? Jis daugiau niekada nebus kaip anksčiau. M anau, tą dieną Karūnuotosios Mergelės ir prie jo priėjusio vyskupo dėka Rožė išgyveno daugelio žaizdų vidin į išgydymą.

Praleidęs su m um is pusantrų metų, Rožė išvyko į M o n telimarą. Kartais jis m um s paskambindavo iš bistro: - Sveikas, brolau. A r M am ai viskas gerai? A r jai pade da gėlių? O kaip laikosi vyskupas? Pasakyk jiems, kad juos m yliu. Jo širdis daugiau nebegalėjo pakelti kančios. Žolytė suėdė jo kūną. G reitai Rožė mirė. Jis nuėjo pas savo dan giškąją M o tin ą , kuri savo rankose nunešė jį į degančią D ievo širdį. Brolis Rožė buvo pirmasis mūsų „pasiuntinys“.

Šiandien esu laimingas žmogus. Šitaip vakar negalvo jau. D ėkoju už tą praeitį, kuri dovanojo šią dabartį - švel num o netikėtumą. Su M a rtin a turim e keturis vaikus. A km enuota G a vos upe nutekėjo nemažai vandens. Pakabinau savo bokso

263

Tim Guenard

pirštines ir ėmiausi gam inti m edų. T a i taikesnis užsiė m im as. Širdis tapo m ano ringu. Kiekvieną akim irką kiekvie name iš mūsų vyksta meilės kova. M okyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstan čius jaunų žm o n ių ... Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginim ą, kurį išmokau iš gyvenim o - mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. T a i m ūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti. Mėšlas, iškritęs iš arklio pasturgalio, pernelyg karštas, rūgštus ir sunkus. Jis dvokia, kelia pasišlykštėjimą. Jei nieko nelaukdamas uždėsi jį ant gėlių ir sėklų, jis jas prispaus ir išdegins. M ė šlu i reikia leisti išsigulėti, išdžiūti, pam ažu suirti. La ik u i bėgant, jis tam pa purus, bekvapis, lengvas, vai singas. T a d a jis ir leidžia augti gražiausioms gėlėms ir dai gams. M ū s ų gyvenim am s Dievas praeitį panaudoja tarsi mėšlą - kad padėtų mums augti. Tačiau jei laikai įsmeigęs galvą į savo įkaitusią praeitį, ji tave uždusina. Reikia leisti jai išsigulėti. V eikian t laikui ir m alonei, nejuntamai sunyksta tai, kas mumyse yra bloga.

264


T u rim e pam ilti tai, dėl ko mums gėda ir atrodė bjau ru. Šis mėšlas taps vaisingum o šaltiniu. M ū sų praeitis, mūsų kančios, mūsų katorgos, šauks mai - tai vargšų malda kalbom is. N egalim e būti šiandien, jei nebuvom e vakar.

Kad ir kas tu būtum , kad ir kokios būtų tavo žaizdos ir skausminga praeitis, visada savo sužeistoje atmintyje pri sim ink, jog tavęs laukia meilės amžinybė.

Septyniasdešimt SEPTYNISKARTUS Aš vos neužmušiau savo tėvo. Netyčia.

T a i nutiko mano susitikim o su D ievu pradžioje. T ė vas Tom as Filipas jau buvo pradėjęs skirti m an atleidim o lašelines, ir dėl to labai keistai jaučiausi. D a r nebuvau ap leidęs visų karingų savo įpročių. V ien ą šeštadienio vakarą, kai su gauja šėlau po kaim ų šokių sales, nusprendėme užbaigti vakarą netoliese esan čioje diskotekoje. Vos peržengęs slenkstį ir akims apsipra tus su prietema, baro kampe atpažįstu du savo įbrolius. Nesužadino linksm ų prisim in im ų ir norėjau pasišalinti. Besprunkant vienas iš m ano draugelių, pats to nenorė damas, išprovokuoja šurm ulį, kuris greitai virsta m ušty nėm is. Jos įtraukia visus, supriešindamos m aniškius su kitais, esančiais salėje. Visuose kampuose tik ir kuliasi.

266


Gerai nežinau, ką daužau tamsoje. Sm ūgiai pavykę, mano priešininkas traukiasi ir jo gauja sėda į masinas bei nusiplauna. Ž iū rin t, kaip jie dingsta, užplūsta nenusako mai negeras jausmas. T ą naktį m iegu nekaip. Suprantu rytojaus dieną. Aš atkaliau savo tėvą. Jis nesi gynė. K ą tik sudaužiau snukį tėvui, kurį svajojau užmušti ir kurio nebuvau matęs daugelį metų. Jaučiuosi blogai. D a r prieš keletą mėnesių būčiau netvėręs džiaugsmu. O dabar atstum iu taip trokštą keršto valandą.

Troškim as atleisti jam ateina kiek vėliau - per Fre deriko dovaną. Šios penkios mašinėle spausdintos eilutės atvėrė m ano širdį. D ė l jų noriu savo gyvenimą pradėti iš naujo. G yvenim ą, paremtą ne neapykanta, bet meile. D ė l Frederiko dovanos ir kelių mažos mergaitės žo džių. Silvi yra šešerių m etų mergaičiukė. Sutinku ją kaip tik tuo m etu, kai ji turi pereiti į Socialinių reikalų tarny bos globą. Jos tėvas, per alkoholį tapęs sunkiu ligoniu, ją muša. Tačiau ji nenori jo palikti, ji nepraranda vilties, ji viliasi už jį. Kartą ji sako man: - Aš noriu lik ti su savo tėčiu. K a i negeria, jis yra geras. Šie žodžiai mane sujaudina. Po poros m etų šis vyras tampa abstinentu. Jį išgelbėjo dukros viltis.

Padedamas Silvi ir Frederiko, ieškau teigiamų savo tėvo savybių. A tran du jas. Suvokiu, kad jo dėka tapau bokso čem pionu. Esu skolingas jam už tos laimės, kuria mėgau juosi šiandien, dalelę.

267

Tim Guenard

V ien ą dieną mieste prasilenkiu su žavinga jauna mer gina, lydim a vaikino. Atsigręždamas atpažįstu savo netik rą seserį ir jos brolį. N usprendžiu užkalbinti šią merginą, kuri vaikystėje niekada nesielgė su m anim i blogai. Išdygstu priešais ją ir išpyškinu: — A r žinai, kas esu? A kim irksn į pagalvojusi, ji staiga pasisuka į savo brolį ir sako: - Pažįstu jį, tai tėčio sūnus. M an e sujaudina tai, kaip m eiliai ji ištaria žodį tėtis. Jei apie šį žm ogų ji kalba su tokia meile, jis negali būti blo gas. Jis turi netgi būti nuostabus tėvas savo netikriesiems vaikams. A tsitiktinai sužinau, kad jam tekdavę rankom is skalb ti m ano vystyklus. M a n o tėvas mušdavo mane, tačiau skalbdavo mano vystyklus!

T aig i sugrįžau pas savo tėvą. Kaip Evangelijos palygini me. Jis gyveno nedideliame naujame namelyje, šiaurinia me Paryžiaus priemiestyje. Paskambinau į duris. Atidarė jis. Atpažinau, nors buvo praėję nemažai laiko. Jo aukšta figūra dar nesiruošė kūprintis, žvelgė į mane tylėdamas, ne nustebęs. Neištarė tokių sakinių: „Štai ir tu, po tiek m etų“ ar „D in k iš čia, niekada negalėjau tavęs pakęsti!“, arba dar „M an o brangus vaike, adeisk m an“. N e, jis neištarė nieko. U ž jį kalbėjo akys. Be abejo, bandydamas nugalėti jaudulį ir baimę, aš taikiau tiesiai į tikslą:

268


— A l tapau krikščioniu, ai tau atleidžiu. Pradedame gyvenimą ii naujo! Padariau didžiausią kiaulystę gyvenime. Ilkart pajutau, kaip jis įsitempė. Jo akys apsiniaukė, žvilgsnis aptemo. Jis susirietė, tarsi būtų gavęs smūgį į pilvą. K ą tik pasiunčiau lį žm ogų į jo praeities pragarą, ii kurio jis beviltilkai stengėsi iltrū kti. A l tebuvau vien niek ias, egoistas, svajojantis apie vienintelį dalyką - paleng vinti savo naltą. Ilgyventi atleidim ą sau ir tik sau vienam. Padovanoti sau naujutėlaitę sąžinę.

M a n o tėvui neteko laim ė rasti tokią žm oną kaip ma ntikė ir tokių draugų, kokius gavau ai. Dažnai klausda vau savęs: kodėl? K odėl taip pasisekė m an, o ne jam? Jis, be abejonės, stengėsi iltrū kti ii graužaties nagų ir baisių savo n ie klilk u m o prisim inim ų. Būdamas geras ir teisin gas tėvas kitiems savo vaikams, jis dar bandė iltaisyti tai, kas įm anom a. Bet dar negalėjo atleisti pats sau. Jis smer kė save skrupulingai griežtai. O ai po daugelio nesimatymo m etų atėjau ir sviedžiau į snukį savo atleidim ą - tarsi teisčiau ir pasmerkčiau. Širdis gali suteikti atleidim ą, kurį lūpos kartais turi nutylėti.

Evangelijoje svetimaujančiai m oteriai, kurią fariziejai norėjo užmėtyti akm enim is, Kristus nesako: „Atleidžiu tau tavo nuodėmės naktis“. Jis nutyla. Jis pielia smėlyje.

269

Tim Guenard

Išėjau greitai, be galo gailėdamasis. Bandžiau užpildy ti tarp m ūsų esančią duobę siųsdamas jam atvirutes. A tv i rutės, atrodo, kvaila, ar ne? K eli žodžiai, išsakantys laimę, kad gyvenu, sąmoksliškas mirktelėjimas iš vienur ar ki tur, laim inga akim irka, kuria prabėgom dalijausi su juo. Po kelerių m etų dabartis mūsų santykiuose tapo svar besnė už praeitį. Tad a supratau, kad jis gali priim ti m ano atleidimą.

Vieną dieną sužinojau, kad jis metė gerti. Šiam rimtam ligoniui tai buvo didvyriškas poelgis. Ėm iau juo žavėtis.

A p ie savo tėvo m irtį sužinojau atsitiktinai. T a i įvyko 1990 metais. Gatvėje susitinku dėdę ir jo sūnų. Vyriškis mane atpa žįsta. Užkalbina: - E i, T im a i, turi jaustis laimingas? - Laim ingas... taip. K odėl m an tai sakote? - Ž in a i, kad tavo niekšas tėvas mirė? Smūgis į paširdžius. U žim a kvapą. T yla. Skausmas. - N e ... A r seniai? - Beveik trys mėnesiai. Pusbrolis yra geras. Jis žino, ką patyriau iš savo tėvo. Ir dar priduria: - A ch , tas niekšas... A n t savo pusbrolio nepykstu. Jis nežino, jog į m ano gyvenimą atėjo Dievas ir viską apvertė aukštyn kojom .

270


Tačiau pykstu ant D ievo, kad taip grubiai pavogė iš m a nęs tėvą. Pavogti tėvą, senelį, uošvį ir m ano tėvą Tom ą. Jie visi taip staiga išmirė. Daugoka. Dievas su m anim i pasielgė kaip tikras didm enininkas.

Prieš porą metų, mano gim im o dienos rytą, namuose suskambo telefonas. Skam bina kitas dėdė, m otinos brolis: - R eikia susitikti, turiu su tavim i pasikalbėti... K ai kas svarbaus... B ū tų geriau, jei susitiktum e vieni du, p ri vačiai... Paskiriame pasimatymą kiek vėliau Lurde. Sutartą va landą nusileidžiu į miestą. Susitinku jį su savo žmona. - T a v o seneliui teko am pu tu oti vien intelę likusią k o ją ... N egaliu nuslėpti gauto smūgio. O jis mane pribaigia: - Išsivystė gangrena, gydytojai nebegalėjo nieko pada ry ti... Jis mirė. Stengiuosi išlikti ramus, tačiau draskanti m intis, kad šioje žemėje jau nebeišvysiu savo m ylim ojo senelio, paža dina dejonę. D ėdė savo brangiajai šnibžteli: - M a ta i, žinojau, kad jam nebus vis tie k ... Atgręžęs nugarą, pasuku kalnų keliu ir ilgai verkiu, glostydamas m edžių kamienus. Į ūkį grįžtu sukrėstas. M a rtin a klausia manęs: - G al nori savo gim tadienio vakarienę nukelti į rytojų? - N e , tai gyvenimas. Aš jus m yliu. M es švęsime.

271

Tim Guenard

Popiet grįžtu j miestą ir visiems nuperku dovanų. N u stelbiu neapykantos įkandim ą, kuris sužadina naują neapy kantą ir dar naują neapykantą... Bet kokia kaina reikia nutraukti šį užburtą ratą. M a n o gim tadienio šventė trunka ligi vėlaus vakaro. Šią neapykantos dovaną paverčiau laim e kitiems.

M a n o tėvas Tom as m irė 1993 metų vasario 3 dieną. Jam buvo aštuoniasdešimt septyneri. Jis m irė taip, kaip ir gyveno. T a ip , kaip skelbė. Tasai, kuris taip dažnai m okė apie ypatingą D ievo artumą tarp kenčiančiųjų ir nusivy lusiųjų, pats tapo vargšu, visai mažutėliu. Porą metų prieš m irtį jis turėjo palikti savo numylėtąją „Arką“: nebegalėjo priim ti į L a Ferm plūstančių žm onių, kurie ieško patarim ų, nori atlikti išpažintį ir per jo atjau tim ą prisiliesti prie Viešpaties meilės. Aš ir vėl verkiau sužinojęs, kad mano tėvas Tom as iškeliavo pas Viešpatį. - Ašarų palaima mus padaro mažus, ji sušvelnina m ū sų širdį, pašalindama visa, kas joje gali būti kieta ir užda ra, - sakydavo jis. - Gerasis Dievas m yli tylą kitų žm onių atžvilgiu, tačiau jam patinka, kaip mes lyg mažutėliai lei džiame šalia Jo tekėti mūsų ašaroms...

Adeidim as nėra stebuklinga lazdelė. Viena yra norėti adeisti, o kita — galėti: norim e adeisti, tačiau negalime. Kai jau galim e tai padaryti, kai galiausiai galva ir širdis tarpusavyje susitaria, lieka prisim inim as ir tie į paviršių išnyrantys skaudūs dalykai, kurie trikdo ir

272


atgaivina neapykantą. T a i atminties atleidimas. Jis nėra pats lengviausias, ir reikia daug laiko. D ešim tį m etų kasryt klausdavau M a itin o s: „A r m yli mane?“ Negalėjau patikėti jos meile. Išgijau su laiku. T a ip , reikia laiko. M a n teko laimė susitikti žm onių, gyvenan čių tiesa. Jie m ylėjo mane, nepaisydami m ano praeities žym ių, išdrįso priim ti mano skirtingum ą, m ano sužeisto žmogaus krūpčiojim us. Jie įsiklausė į m ano kančią ir ne siliovė mylėję netgi po audrų. D abar m ano atm intyje išli kę tai, kad jie mane priėmė. Pakanka vieno garso, žodžio, kvapo, triukšm o, gesto, panašios vietovės, kad pabustų praeitis... Pakanka m en kniekio, kad iškiltų prisim inim ai. Jie mane stum do, dras ko. Jie prim ena m an, jog dar esu jautrus. M a n nuolat skauda. G a lb ū t niekada visiškai nenurim siu. Be jokios abejonės, m an teks adeisti iš naujo, vėl ir vėl. A r tai ir yra tie „septyniasdešimt septyni kartai“, apie kuriuos kalba Jėzus? A deisti - tai nėra pam iršti. G reičiau — sutikti taikiai gyventi su žaizda. Pasidaro sunku tada, kai žaizda per smelkia visą būtį, lyg kokia mirties tatuiruote paženklin dama kūną. Neseniai teko operuotis kojas: tėvo smūgiai paliko neištaisomų fizin ių pasekmių. Skausmas pabunda dažnai, o su juo ir atm intis. T u rim e p risim in ti, jei norim e atleisti. N e paslėpti žaizdą, palaidoti ją, priešingai - iškelti ją į dienos šviesą. Paslėpta žaizda apsikrečia ir išskiria savo nuodus. Ji turi būti apžiūrėta, išklausyta, kad taptų gyvybės versme.

273

Tim Guėnard

A š liu diju , kad nėra tokių žaizdų, kurios pamažu ne galėtų užgyti meilės veikiamos.

Iki šešiolikos m etų siaubingai svajojau, jog m otina at eis manęs pasiim ti. Po to susitaikiau su nepakeliama m in tim i, kad esu pamestas tos, kuri mane išnešiojo. Tad a nu sprendžiau: bus geriau, jei jos daugiau niekada nebepa matysiu. Ir vis dėlto tai nutiko. N etikėtai. Jau buvau susituo kęs. V ien a teta pakvietė į šeimos susitikim ą, bet nesakė, kad ten sutiksiu savo m otiną. N elauktai atsidūriau prie šais jauną ir gražią tamsiaplaukę m oterį. Pastebėjusi mane, ji net nepadarė jokio judesio. Jo kios veido išraiškos. Priėjęs prie jos, pasakiau: —Vienintelė mano svajonė buvo sulaukd tavo b u čin io ... Ji nepastebimai žengtelėjo atgal. — .. .arba tavo ranka ant peties, jei tau tai labiau patin ka. V ien in telio gesto. T o pakaks... Pasilikdam a atokiau, ji atsakė: — Esi kaip tėvas... garbė, vien tik garbė! Keletą sekundžių laukiau judesio, kurio ir negalėjo būti. T u o m et nepastebimai pasišalinau. Jau rengiausi išeiti, kai ant laiptų mane pasivijo m otina. Ji paklausė: — A r tu adeidai savo tėvui? — T a ip , aš jam adeidau. Ji užsivėrė. Veidas įsitempė, sukietėjo. Be abejonės, ji negalėjo sutikd, kad adeidau vyrui, kuris sužalojo m ano

274


kūną. Negalėjo susitaikyti su m in tim i, kad abu juos pa sodinau į tą pačią adeidim o eilę. — T a ip , tu esi kaip tėvas. T u būsi blogas vyras ir blogas tėvas... T a ip , yra žodžių, žiauresnių už kum ščio smūgius. N e vilties nuodų - fatališkų žodžių. M a n o m otina neįvertino žodžių svorio.

Reikėjo kitos moters — M artinos, m ano žmonos, kad apvalytų nuo šių mirties nuodų. D ien a po dienos angeliš ka kantrybe ji mane slaugė. M artinos dėka šiandien galiu pasakyti tą sunkiai su vokiam ą dalyką: už džiaugsmą, kurį gaunu iš keturių sa vo vaikų, aš taip pat esu skolingas ir savo m otinai. Ji man davė gyvybę, tą neįkainojam ą turtą. Šiandien kovoju, kad būčiau geras tėvas, geras vyras ir geras sūnus... D ie vu i Tėvu i.

M a n o vaikai tapo mano šaknimis. Aš, sužeistas žm o gus, išgijau jų dėka. K ai jie į mane kreipiasi tėti, jaučiu, kaip nugara nubėga nenusakomas drebulys. Neįvardijamas jausmas. N enoriu priprasd, kada mane vadina tėčiu. T a i gražiausias dalykas pasaulyje. Prisim enu visus tuos „tėtis“, kurių m an taip stigo. Esu kupinas padėkos. Ir pavedu D ie vui T ė v u i visus vaikus, kurie neturi kam ištarti „tėtis“.

TURINYS P R A T A R M Ė L I E T U V I Š K A J A M V E R T I M U I .........................................

7

Į S P Ė J I M A S ......................................................................................................

9

Į Ž A N G A .............................................................................................................

11

T R E T IE JI M E T A I. P A L IK T A S G R I O V Y J E .....................................................................................

14

K E T V IR T IE JI M E T A I. Š U N S B Ū D O J E ................................................................................................

18

P E N K T IE JI IR ŠEŠTIEJI M E T A I. T Y L A . L I G O N I N Ė ............................................................................................

24

S E P T IN T IE JI M E T A I. N A Š L A IČ IŲ T U R G U J E ..................................................................................

29

A Š T U N T IE JI M E T A I . B E P R O Č I Ų K A L Ė J IM A S .................................................................................

36

D E V IN T IE JI M E T A I. G L O B Ė J O S N A G U O S E ...................................................................................

41

277

Tim Guėnard

D E Š IM T IE JI M E T A I. L IE P S N O JA N T I L A I M Ė ..................................................................................

51

V IE N U O L IK T I E J I M E T A I . P A T A IS O S K O L O N IJ O S „ K I E T A S P R A N D Ž IŲ “ S K Y R IU JE ......................

58

D V Y L IK T IE JI M E T A I . P A B Ė G IM A S IR P A S IŠ L Y K Š T Ė JIM A S ..........................................................

72

T R Y L IK T IE JI M E T A I . P R O S T I T U Č I Ų R E K E T U O T O J A S ................................................................

80

K E T U R IO L IK T I E J I M E T A I. M O N P A R N A S O M E I L U Ž I S ...........................................................................

90

IŠ V Y K S T A N Č IŲ J Ų P E R O N A S , V Y R E S N Y S IS B R O L IS N U S I P L A U N A ...

97

P E N K IO L IK T IE JI M E T A I . K E L I O N Ė A P L IN K P A S A U LĮ S U P O N U L E O N U ........................................ 103

D ID Y SIS P A B Ė G I M A S ....................................................................................

115

SEN IS IR M IR T IS ............................................................................................... 125

A T V IR A S LA IŠK A S M A N O T Ė V U I , P R A N C Ū Z IJ O S P R E Z I D E N T U I .... 132

M O K I N Y S , L A Š T A K Ų S K U L P T O R I U S ........................................................

142

Š E Š IO LIK T IE JI M E T A I. S M Ū G I Ų Š O K I S ................................................................................................ 152

A Š T U O N I O L I K T I E JI M E T A I. S U S IT IK IM A S S U A T E IV I A IS ......................................................................... 167

M A Ž A S K L E B O N A S A N T M A N O D I D E L I O M O T O C I K L O .................... 183

A T L E I D I M O E L E K T R O Š O K A S .................................................................... 194

D V I D E Š I M T PIR M IEJI M E T A I. P IR M O JI G I M T A D I E N I O D O V A N A ............................................................. 203

M A N O K A N Č I O S D R A U G A I P A S A U L Y J E ................................................... 214

D I E V O N U O T Y K I Ų I E Š K O T O J O S ............................................................... 221

278


D V I D E Š I M T A N T R IE JI M E T A I . L A IM Ė S N A M Ų M E R G I N A .............................................................................234

D V I D E Š I M T T R E T IE JI M E T A I. S Ū N A U S P A L A I D Ū N O V E S T U V Ė S .............................................................. 243

D I E V O Ž O D IS Y R A G Y V A S . JIS M A N ĮK V E P IA M I N Č I Ų .............................................................................248

D V I D E Š I M T K E T V IR T IE JI M E T A I . L U R D E , M A R IJO S R A N K O S E .........................................................................254

S E P T Y N IA S D E Š IM T S E P T Y N IS K A R T U S .................................................... 266

Goėnard,Tim G u 8 1 Stipriau už neapykantą / T im G u enard; [is prancūzų kalbos vertė G in ta rė K aluškevičiūtė]. - 4 -oji laida. - V iln iu s: K ata likų pasaulio le id in ia i, 2007. 2 7 8 , [2] p. K n . taip pat: Pratarm ė lietuviškam vertim ui / Tėvas Kryžiaus Jonas, p. 7 -8 IS B N

9 7 8 -9 9 5 5 -2 9 -0 2 4 -7

A uto rius šia autobiografija atskleidžia prarasto ir atrasto vaiko kelią. N o rs žodžiai čia stiprūs kaip kum ščio smūgiai, tačiau glaustu stilium i perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties, kad kiekvienas, net labiausiai sužeistas, sugeba mylėti ir atleisti. UD K

8 4 0 -9 4 + 3 6 4 -0 5 3 .6 (4 4 )(0 9 3 )

Tim Guėnard STIP R IA U U Ž N E A P Y K A N T Ą

Redaktorius A ndrius Leliuga Viršelio d a ilin in k ė Jūratė Tam ošiūnaitė 2007 03 20. Tiražas 5000 egz. Užsakym as 241. U A B .K a ta lik ų pasaulio le id in ia i“, P y lim o g. 27/14, 01141 V iln iu s Spausdino U A B A d o m o Jakšto spaustuvė, Girelės g. 22, 56160 Kaišiadoryi

Tim.guenard. .stipriau.uz.neapykanta.2007.lt 106nq

Overview 26281t

More details 6y5l6z